ROMA. 2017 metų lapkričio 24 dieną medikai, bioetikos atstovai ir teisės specialistai susirinko Paduvos universitete (viename seniausių universitetų Italijoje) į konferenciją „Pacientas atsisako kraujo perpylimo: kokį gydymą taikyti? Kraujo tausojimas. 2017“. Konferenciją rėmė 25 suvirš Italijoje veikiančios mokslinės organizacijos ir asociacijos, taip pat Italijos sveikatos ministerija.

Tradiciškai kraujo perpylimas laikomas nekenksmingu ir vieninteliu gydymo būdu, galinčiu išgelbėti gyvybę pacientams, kuriems atliekama sudėtinga medicininė procedūra ar operacija. Bet daugelis konferencijos dalyvių su šiuo požiūriu nesutiko. Vienas iš specialistų, dr. Luca P. Weltertas, širdies kraujagyslių chirurgas iš Europos ligoninės Romoje, sakė: „Šiandien pamatėme, kad kraujo perpylimas gali būti žalingas ir daugeliu atveju nėra reikalingas.“

Dr. L. Weltertas ir kiti gydytojai tokią išvadą padarė remdamiesi savo darbo patirtimi ir mokslinių tyrimų rezultatais, kurie parodė, kad yra akivaizdus ryšys tarp kraujo perpylimo ir didesnio pacientų mirtingumo, sergamumo, ilgesnio jų gydymo ligoninėje bei įvairių pavojų sveikatai. *

Atsižvelgdama į tokius mokslinių tyrimų rezultatus, taip pat į didelę kraujo perpylimų kainą, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2010-aisiais pripažino, kad būtina sukurti paciento kraujo naudojimo programą – plataus pobūdžio daugiametodį gydymo būdą, kurį taikant būtų susitelkiama į paciento sveikatą ir saugumą, pagerinami gydymo rezultatai ir žymiai sumažinama kraujo perpylimų. PSO išleido rezoliuciją, kuria paragino visas 193 Jungtinių Tautų nares įdiegti paciento kraujo naudojimo programą.

Profesorė Stefania Vaglio, Švento Andrėjos ligoninės Romoje Transfuziologijos skyriaus vedėja, išsamiai aptarė paciento kraujo naudojimo principus ir pasakė, kad anksčiau gydymo esmė buvo gauti ir paskirti donorų kraujo, tačiau dabar „susitelkiama ne į donorų, o į paciento kraują“. Vienas iš paciento kraujo naudojimo programos tikslų – „sumažinti kraujo praradimo tikimybę dėmesį sutelkiant į pacientą, [...] darant viską, kas būtina, kad būtų tausojamas paciento kraujas.“ Profesorė S. Vaglio taip pat pareiškė, kad medicininių metodų, kuriais siekiama tausoti paciento kraują, naudojimas lemia aukštos kokybės gydymą.

Dr. Tommaso Campagnaro, bendrosios chirurgijos gydytojas iš Veronos universiteto ligoninės, irgi patvirtino, kad bekraujis gydymas turi daug privalumų. Jis išanalizavo duomenis nuo dvidešimto amžiaus dešimtojo dešimtmečio apie pacientus, kuriems buvo atliktos itin sudėtingos operacijos pilvo srityje, ir padarė tokią išvadą: „Pacientai, kuriems nebuvo atliktas kraujo perpylimas, patyrė mažiau komplikacijų ir jų mirštamumas mažesnis nei tų pacientų, kuriems kraujas buvo perpiltas.“

Dr. T. Campagnaro ir keletas kitų konferencijoje kalbėjusių dalyvių viešai padėkojo Jehovos liudytojams už pagalbą skatinant gydytojus gerinti gydymo be kraujo būdus. Paduvos universiteto profesorė adjunktė Anna Aprile sakė: „Dėkojame Jehovos liudytojams už tai, kad siekė užtikrinti teisę atsisakyti kraujo perpylimo ir taip paskatino visus susimąstyti šia tema ir stengtis naudoti mažiau kraujo.“

Konferencijoje kalbėjo anesteziologijos, kardiologijos, ginekologijos, hematologijos, onkologijos, ortopedijos ir kitų sričių specialistai. Ir visi jie iš esmės sakė tą patį: atsižvelgdamos į vis didėjančią publikuojamų duomenų bazę ir gydytojų patirtį, gydymo įstaigos ir medicinos organizacijos, taip pat įstatymų leidėjai ir visuomenė turėtų apsvarstyti galimybę taikyti paciento kraujo naudojimo programą.

Dr. L. Weltertas pridūrė: „Aortos atsisluoksniavimo operacija yra viena sudėtingiausių operacijų, kurias galima daryti žmogui šiais laikais. [...] Jei ją įmanoma atlikti be kraujo perpylimo, tai įmanoma ir bet kurią kitą.“