PANAJOTA užaugo vienoje Viduržemio jūros salų. Dar būdama paauglė ji labai susidomėjo politika. Vėliau tapo politinės partijos skyriaus sekretore kaime, kuriame gyveno. Moteris netgi vaikščiodavo po namus ir rinkdavo partijai lėšas. Tačiau ilgainiui Panajota nusivylė: nors partijos nariai vienas į kitą kreipdavosi „drauge“, iš tikro buvo ambicingi, pavydūs, protegavo giminaičius, tarpusavyje vaidijosi.

Danielis augo Airijoje itin religingoje šeimoje. Bet jis aiškiai prisimena kunigų veidmainystę. Šie buvo pratę smarkiai nusigerti, lošti, vogti iš aukų pintinės, o jam pamokslaudavo, kad jis, jeigu nusidės, degs pragare.

Džefris daug metų dirbo rinkodaros ir prekybos specialistu tarptautinėje laivų bendrovėje, įsikūrusioje Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Valstijose. Jis prisimena, jog derėdamiesi su vyriausybės pareigūnais klientai ir konkurentai neretai griebdavosi sukčiavimo. Kad tik pavyktų sudaryti kontraktą, jie veidmainiaudami galėdavo pasakyti bet ką.

Liūdna, bet tai ne pavieniai atvejai. Veidmainystė šiandien paplitusi beveik kiekvienoje žmonių veiklos srityje – politikoje, religijoje, komercijoje. Įdomu, jog kai kuriose kalbose žodis, verčiamas „veidmainys“, yra kilęs iš graikiško žodžio hypokrites, kuris reiškia kalbėtoją arba aktorių, paprastai būdavusį su kauke. Ilgainiui šiuo žodžiu imta vadinti visus, kas apsimetinėdavo norėdami kitus suvedžioti ar siekdami savanaudiškų tikslų.

Susidūrus su veidmainiškumu, žmogų užplūsta patys slogiausi jausmai – įniršis, pyktis, apmaudas. Kai kas nevilties apimtas galbūt svarsto: „Ar kada baigsis ta veidmainystė?“ Laimei, Dievo Žodis duoda pagrindo tikėti, kad ateityje jos nebebus.

Anot Biblijos, pirmasis veidmainys buvo ne žmogus, o nematoma dvasinė esybė. Pačioje žmonijos istorijos pradžioje Šėtonas, siekdamas apgauti pirmąją moterį Ievą, kaip kauke naudojosi gyvate ir suvaidino geradarį (Pradžios 3:1–5). Nuo tada kai kurie žmonės, norėdami suklaidinti kitus arba pasiekti egoistiškų tikslų, irgi apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra.

 Senovėje, kai izraelitai palinko į klaidingą garbinimą ir veidmainystę, Dievas Jehova ne kartą perspėjo, kokios pasekmės jų laukia. Per pranašą Izaiją jis sakė: „Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis nutolusi nuo manęs“ (Izaijo 29:13). Izraelio tautai nenorint pasikeisti, Dievas leido, kad jos religinį centrą – Jeruzalę ir joje buvusią šventyklą – sunaikintų kitos galingos šalys; 607 m. p. m. e. tai padarė babiloniečiai, galiausiai 70 m. e. m. – romėnai. Akivaizdu, Dievas veidmainystės netoleruoja amžinai.

O sąžiningus, nuoširdžius žmones Dievas ir jo Sūnus Jėzus labai vertina. Pavyzdžiui, Jėzaus tarnybos pradžioje prie jo priėjo vyras, vardu Natanaelis. Jį pamatęs Jėzus sušuko: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“ (Jono 1:47). Natanaelis, dar vadinamas Baltramiejumi, tapo vienu iš dvylikos Jėzaus apaštalų (Luko 6:13–16).

Su apaštalais Jėzus daug bendravo, mokė juos mąstyti Dievo mintimis. Tarp jų neturėjo būti jokios veidmainystės. Tai Jėzus parodė griežtai smerkdamas veidmainišką to meto religinių vadovų elgesį. Pakalbėkime plačiau, kuo tas veidmainiškumas pasireiškė.

Demonstravo savo „teisumą“. Jėzus jo pasiklausyti susirinkusiai miniai kalbėjo: „Žiūrėkite, kad nerodytumėte savo teisumo žmonių akivaizdoje, – norėdami būti jų matomi, [...] kaip veidmainiai daro.“ Be to, jis žmonėms aiškino, kad šelpti reikia „slaptoje“, tai yra nesireklamuojant, melstis – vienumoje, o ne stebint kitiems. Tada dangiškąjį Tėvą jie garbins nuoširdžiai ir už tai bus jo laiminami (Mato 6:1–6).

Buvo greiti kritikuoti. Jėzus sakė: „Veidmainy! Pirma ištrauk rąstą sau iš akies, tada aiškiai matysi, kaip išimti šapelį broliui iš akies“ (Mato 7:5). Atkreipdamas dėmesį į kitų trūkumus, žmogus, nors pats jų turi – ir net didesnių, dedasi ne tuo, kuo yra. Juk iš tikrųjų „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo šlovės“ (Romiečiams 3:23).

Jų motyvai buvo netyri. Kartą fariziejų mokiniai ir Erodo šalininkai atėjo Jėzaus pasiteirauti kai ko apie mokesčius. Saldžialiežuvaudami jam tarė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos.“ Ir tada spęsdami spąstus paklausė: „Valia mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne?“ Į tai Jėzus jiems atsakė: „Kodėl mėginate mane, veidmainiai?“ Jėzus pagrįstai pavadino tuos vyrus veidmainiais, nes iš tikrųjų jiems rūpėjo ne sužinoti atsakymą į savo klausimą, o „pričiupti jį kalboje“ (Mato 22:15–22).

Kai per 33 m. e. m. Sekmines įsikūrė krikščionių bendruomenė, atsirado terpė, kur galėjo klestėti tiesa ir sąžiningumas. Tikrieji krikščionys iš visų jėgų stengėsi atsikratyti polinkio veidmainiauti. Štai Petras, vienas iš dvylikos apaštalų, ragino bendratikius būti klusnius tiesai ir ugdytis „neveidmainingą brolišką meilę“ (1 Petro 1:22). Apaštalas Paulius savo bendradarbius skatino rodyti „meilę iš tyros širdies, geros sąžinės ir neveidmainiško tikėjimo“ (1 Timotiejui 1:5).

Jėzaus bei apaštalų mokymai, užrašyti Biblijoje, tebėra tokie pat veiksmingi kaip ir pirmame amžiuje. Apie tai apaštalas Paulius rašė: „Dievo žodis yra gyvas ir paveikus, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantis giliai ir perskiriantis sielą ir dvasią, sąnarius ir kaulų smegenis, ir galintis atskleisti širdies mintis bei ketinimus“ (Hebrajams 4:12). Sužinoję Biblijos mokymus daugelis stengiasi taikyti juos savo gyvenime, todėl nebeveidmainiauja,  o elgiasi nuoširdžiai bei sąžiningai. Pasidomėkime, kaip buvo su straipsnio pradžioje minėtais trimis žmonėmis.

Panajotos gyvenimas pasisuko visiškai kita linkme, kai ji atsiliepė į kvietimą apsilankyti Jehovos liudytojų sueigoje. Moteris pastebėjo, kad ten niekas nesistengia aplinkiniams rodytis esąs teisus. Ji pasakoja: „Mačiau, kad tie žmonės tikrai myli kitus ir nuoširdžiai jais domisi, ko niekada neteko matyti visus tuos metus, kai dalyvavau politinėje veikloje.“

Panajota pradėjo studijuoti Bibliją, augo dvasiškai ir pasikrikštijo. Tai buvo prieš 30 metų. Dabar ji sako: „Radau tikrą gyvenimo prasmę – ne vaikščiodama po namus ir agituodama remti politinę partiją, o pradėjusi skelbti apie Dievo Karalystę, kuri yra vienintelis kelias į teisingą pasaulį.“

Danielis padarė didelę dvasinę pažangą ir krikščionių bendruomenėje gavo tam tikrų pareigų. Tačiau po kelerių metų jis pasielgė netinkamai ir jį ėmė graužti sąžinė. „Prisiminęs veidmainystę, kurią kadaise mačiau bažnyčioje, – pasakoja Danielis, – jaučiau, jog neturiu kitos išeities kaip tik atsisakyti atsakingų pareigų bendruomenėje. Nenorėjau, kad bendratikiai mane laikytų tokiu, koks nesu.“

Džiugu, kad po kurio laiko Danielio sąžinė leido jam vėl imtis pareigų bendruomenėje, ką jis mielai ir padarė. Toks sąžiningumas būdingas visiems, kas Dievui tarnauja neveidmainiškai. Jie išmoksta pirma ištraukti „rąstą sau iš akies“, o tik paskui pasisiūlyti „išimti šapelį broliui iš akies“.

Džefris, visą gyvenimą sukęsis verslo pasaulyje, sako: „Įgydamas vis daugiau Biblijos žinių supratau, kad nebegaliu būti saldus, auksaburnis pardavėjas, galintis pasakyti bet ką, kad tik pavyktų sudaryti sutartį. Mano sąžinę paveikė tokios Biblijos eilutės kaip Patarlių 11:1, kur sakoma, kad „neteisingos svarstyklės pasibjaurėtinos Viešpačiui“. Priešingai nei tie, kurie Jėzui uždavė klausimą apie mokesčius, Džefris išmoko tiek su kitais krikščionimis, tiek su netikinčiaisiais bendrauti be slaptų motyvų.

Milijonai Jehovos liudytojų visame pasaulyje uoliai laikosi to, ką sužino iš Biblijos. Jie nenuilstamai stengiasi „apsivilkti naująjį žmogų, sukurtą pagal Dievą tiesos teisume ir ištikimybėje“ (Efeziečiams 4:24). Skatiname jus pasidomėti, kuo Jehovos liudytojai tiki ir kaip jie gali padėti jums sužinoti apie Dievo pažadėtą naująjį pasaulį. Jame klestės teisumas ir nebus vietos jokiai veidmainystei (2 Petro 3:13).