Ar žinote?
Ar archeologiniai radiniai patvirtina Biblijos istoriškumą?
Straipsnyje, išspausdintame Biblical Archaeology Review, teigiama, jog archeologiniai radiniai dabar jau patvirtina, kad mažiausiai penkiasdešimt asmenų, kurių vardus randame Biblijos hebrajiškojoje dalyje, išties gyveno. Tarp jų yra keturiolika Judo ir Izraelio karalių, pavyzdžiui, gerai žinomi Dovydas ir Ezekijas, taip pat rečiau minimi Menahemas ir Pekachija. Tame pačiame sąraše yra penki faraonai ir devyniolika Asirijos, Babilonijos, Moabo, Persijos ir Sirijos karalių. Tačiau tiek Biblija, tiek archeologiniai radiniai liudija ne tik apie valdovus, bet ir apie mažiau žinomus žmones: vyriausiuosius kunigus, vieną raštininką bei kitus pareigūnus.
Kaip rašoma straipsnyje, šiems žmonėms identifikuoti „mokslo pasaulyje yra pakankamai įrodymų“. Žinoma, daug istorinių asmenybių minima ir Krikščionių graikiškuosiuose raštuose. Daugelio jų, kaip antai Erodo, Poncijaus Piloto, Tiberijaus, Kajafo ir Sergijaus Pauliaus, egzistavimui patvirtinti taip pat užtenka archeologinių įrodymų.
Kada Biblijoje minimuose kraštuose išnyko liūtai?
Nors šiais laikais Šventojoje žemėje liūtai laisvėje negyvena, Biblijoje jie paminėti apie 150 kartų. Tai rodo, kad šios knygos rašytojams liūtai buvo puikiai žinomi. Tiesa, daugelyje vietų jie minimi perkeltine prasme, tačiau kai kuriose ištraukose pasakojama apie tiesioginį susidūrimą su tais žvėrimis. Pavyzdžiui, apie Samsoną, Dovydą ir Benają rašoma, kad jie grūmėsi su liūtais ir juos nugalėjo (Teisėjų 14:5, 6; 1 Samuelio 17:34, 35; 2 Samuelio 23:20). Kitus liūtai sudraskė (1 Karalių 13:24; 2 Karalių 17:25).
Senovėje azijiniai liūtai bastėsi po Mažąją Aziją, Graikiją, Palestiną, Siriją, Mesopotamiją ir Šiaurės Vakarų Indiją. Šie baimę ir pagarbą keliantys gyvūnai dažnai buvo vaizduojami Artimųjų Rytų senovės laikų mene. Pavyzdžiui, žymųjį senovinį Babilono Procesijų kelią puošia liūtų atvaizdai iš glazūruotų plytelių.
Pasakojama, jog Palestinoje kryžiuočiai liūtus medžiojo XII amžiaus pabaigoje. Manoma, jog šiame regione jie išnyko XIV šimtmečio pradžioje. Tačiau Mesopotamijoje ir Sirijoje jų pasitaikydavo dar iki XIX amžiaus, o Irane bei Irake — net ir XX amžiaus pirmoje pusėje.