EIDAMAS tamsiu koridoriumi, Juozapas nuo alinančios tvankumos srūva prakaitu. Lauke, už kalėjimo sienų, karšta nelyginant krosnyje. Kartais Juozapui atrodo, kad čia jis žino kiekvieną plytą, kiekvieną sienos įtrūkį. Dabar ši vieta — visas jo pasaulis. Tiesa, jis čia labai gerbiamas. Ir vis dėlto tėra kalinys.

Kaip dažnai šis vyras tikriausiai prisimena savo gyvenimą kalvotame Hebrone, kur ganė tėvo kaimenes. Kai buvo maždaug septyniolikos, Jokūbas, jo tėvas, jaunuolį pasiuntė su užduotimi. Keliauti reikėjo keliasdešimt kilometrų. Dabar jam tokia laisvė nebeįsivaizduojama. Iš pavydo Juozapo broliai kėsinosi jį nužudyti, bet paskiau pardavė į vergiją. Taip šis atsidūrė Egipte, kur iš pradžių tarnavo aukšto pareigūno Potifaro namuose. Čia pelnė šeimininko pasitikėjimą, bet Potifaro žmonos neteisingai apkaltintas kėsinimusi ją išprievartauti buvo įmestas į kalėjimą * (Pradžios 37, 39 skyriai).

Dabar Juozapui dvidešimt aštuoneri, ir jau apie dešimt metų jis yra vergas ir kalinys. Švelniai tariant, jo gyvenimas susiklostė ne taip, kaip tikėjosi. Ar kada beišeis į laisvę? Ar kada bepamatys savo senstantį tėvą ir mylimą jaunėlį brolį, Benjaminą? Kiek dar teks kankintis šioje belangėje?

Gal kada ir jūs jautėtės panašiai kaip Juozapas? Kartais gyvenimo realybė labai skiriasi nuo jaunatviškų svajonių. Viena bėda seka kitą, ir nebepajėgiame nei rasti išeities, nei ištverti. Pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš Juozapo tikėjimo.

Juozapas žinojo, kad jo Dievas, Jehova, niekada jo nepamiršo, ir tai jam išties teikė jėgų. Jehova jį laimino net čia, svetimos šalies kalėjime. Biblijoje rašoma: „Viešpats buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis“ (Pradžios 39:21-23). Kadangi Juozapas nepaliovė stropiai darbuotis, Dievas jį už tai laimino. Kaip turėjo guosti mintis, kad Jehova visada yra su juo!

Ar Jehova taip ir neketino Juozapo išlaisvinti, šis galėjo tik spėlioti. Bet nėra abejonių, kad savo nerimą jis išsakydavo Dievui maldoje. Kaip dažniausiai ir atsitinka, atsakymas atėjo pačiu netikėčiausiu būdu. Kartą kalėjime kilo sambrūzdis — buvo atvesdinti du nauji kaliniai, faraono rūmų tarnautojai: vyriausiasis vynininkas ir vyriausiasis kepėjas (Pradžios 40:1-3).

 Sargybos viršininkas pavedė Juozapui patarnauti šiems buvusiems įtakingiems vyrams. * Vieną naktį kiekvienas jų susapnavo po keistą, įsimintiną sapną. Kai kitą rytą Juozapas juos pamatė, supratęs, jog kažkas ne taip, paklausė: „Kodėl gi šiandien tokie liūdni jūsų veidai?“ (Pradžios 40:3-7) Galbūt Juozapo nuoširdumas paskatino vyrus išsipasakoti, kas juos slegia. Juozapas nė nenujautė, kad šis pokalbis vėliau iš esmės pakeis jo gyvenimą. Tačiau ar toks pokalbis būtų įvykęs, jeigu Juozapas nebūtų buvęs kitiems dėmesingas? Tai gali paskatinti susimąstyti: „Ar tikėjimą Dievu parodau domėdamasis kitais?“

Šie vyrai papasakojo, kad nerimą jiems sukėlė mįslingi sapnai ir tai, kad nėra, kas juos išaiškintų. Egiptiečiai sapnams teikė daug reikšmės ir labai kliovėsi tais, kurie teigė galį juos išaiškinti. Tie rūmų tarnautojai nežinojo, kad sapnus jiems siuntė Juozapo Dievas, Jehova. Bet Juozapas tai žinojo ir juos nuramino: „Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas? Papasakokite juos man“ (Pradžios 40:8, Brb). Nuoširdiems Biblijos tyrinėtojams Juozapo žodžiai tebėra aktualūs ir šiandien. Jei tik kiekvienas tikintis žmogus parodytų tokį pat nuolankumą! Turime atsisakyti žmogiško išdidaus mąstymo ir pasitikėti Dievu, kad tik jis padės teisingai suprasti, ką yra apreiškęs per savo Žodį! (1 Tesalonikiečiams 2:13; Jokūbo 4:6)

Pirmiausia savo sapną Juozapui papasakojo vynininkas. Jis sapnavo vynmedį su trimis šakelėmis, kurios davė vaisių. Kai vynuogės prisirpo, vyras išspaudė sultis į faraono taurę. Jehovos dėka Juozapas tuoj pat suprato, ką šis sapnas reiškia ir paaiškino, jog trys šakelės — tai trys dienos, po kurių faraonas jį grąžins į ankstesnes pareigas. Pamatęs nušvitusį vynininko veidą, Juozapas paprašė: „Prašau padaryti man tą malonę ir paminėti mane faraonui.“ Paskui paaiškino, kad buvo pagrobtas iš namų ir be jokios priežasties įkalintas (Pradžios 40:9-15).

Padrąsintas palankaus išaiškinimo, savo sapną papasakojo ir kepėjas. Jis sapnavo tris pintines duonos; iš vienos pintinės, esančios ant kepėjo galvos, lesė paukščiai. Juozapui buvo duotas ir šios mįslės įminimas. Bet kepėjui tai nebuvo gera žinia. Juozapas pasakė: „Štai koks jo aiškinimas. Trys pintinės reiškia  tris dienas. Dar trys dienos, ir faraonas pakels tavo galvą — nuo tavęs! — pakabins tave ant stulpo, ir paukščiai les tavo kūną“ (Pradžios 40:16-19). Kaip ir visi ištikimi Dievo tarnai, Juozapas drąsiai atskleidė žinias nuo Dievo, — ar būtų geros, ar apie artėjančią bausmę (Izaijo 61:2).

Po trijų dienų Juozapo žodžiai išsipildė. Faraonas šventė gimtadienį (Dievo tauta gimtadienių nešvenčia nuo pat biblinių laikų) ir dviem savo tarnams paskelbė nuosprendį. Kaip Juozapas ir buvo nusakęs, kepėją nubaudė mirtimi, o vynininką grąžino į ankstesnes pareigas. Deja, šis nedėkingas vyras apie Juozapą užmiršo (Pradžios 40:20-23).

Praėjo dveji metai (Pradžios 41:1). Tik įsivaizduokite, kokia neviltis turėjo kamuoti Juozapą! Kai Jehova padėjo išaiškinti mįslingus vynininko ir kepėjo sapnus, Juozapui sužibo viltis išeiti į laisvę, todėl su kiekviena aušra pabusdavo tikėdamasis, kad tai bus jo paskutinė diena kalėjime. Bet dienos slinko viena po kitos, ir niekas nesikeitė. Tie dveji metai Juozapui, matyt, buvo sunkiausi. Tačiau jis niekada neprarado pasitikėjimo Jehova; užuot puolęs į neviltį, buvo pasiryžęs viską ištverti ir laikui bėgant darėsi tik stipresnis (Jokūbo 1:4).

Kuriam iš mūsų šiais sunkiais laikais nereikia ugdytis ištvermės?! Kad nuolat susidurdami su gyvenimo rūpesčiais nepalūžtume, mums reikia ryžto, kantrybės ir vidinės ramybės, kurios gali suteikti tik Dievas. Kaip Juozapui, taip ir mums jis gali padėti nesugniužti ir neprarasti vilties (Romiečiams 12:12; 15:13).

Vynininkas Juozapą gal ir užmiršo, bet Jehova — ne. Vieną naktį Jehovos valia faraonas susapnavo du nepamirštamus sapnus. Pirmasis buvo apie septynias gražias ir riebias karves, išbridusias iš Nilo upės, paskui kurias sekė septynios bjaurios ir liesos. Liesosios surijo riebiąsias. Antrasis — apie septynias iš vieno stiebo išaugusias gražias ir pilnas varpas, po kurių išaugo septynios tuščios, vėjo išdžiovintos. Tuščiosios varpos prarijo pilnąsias. Rytą faraonas prabudo labai sunerimęs, todėl sušaukė visus išminčius ir žynius, kad sapnus išaiškintų. Tačiau nė vienam iš jų nepavyko (Pradžios 41:1-8). Ar taip atsitiko todėl, kad jie buvo tiesiog priblokšti, ar jų aiškinimai labai skyrėsi, nėra žinoma. Šiaip ar taip, faraonas liko nepatenkintas, todėl dar atkakliau stengėsi rasti atsakymą.

Galiausiai vynininkas prisiminė Juozapą! Jį ėmė graužti sąžinė, todėl papasakojo faraonui apie gabų jauną vyrą, kuris prieš dvejus metus, jam ir kepėjui esant kalėjime, tiksliai išaiškino jų sapnus. Faraonas liepė nedelsiant jį atvesti (Pradžios 41:9-13).

Tik įsivaizduokite, kaip Juozapas jautėsi, kai pas jį atėjo faraono pasiuntiniai. Tuoj pat persirengė, nusiskuto — greičiausiai ir galvą, nes toks buvo egiptiečių paprotys. Be abejo, vyras karštai meldėsi, kad Jehova laimintų jo susitikimą su faraonu. Netrukus Juozapas jau stovėjo priešais valdovą prabangiuose karaliaus rūmuose. Biblijoje rašoma: „Faraonas tarė Juozapui: ‘Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus.’“ Juozapo žodžiai dar kartą įrodė jo nuolankumą ir pasitikėjimą Dievu: „Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą“ (Pradžios 41:14-16, Brb).

Jehova myli nuolankius, ištikimus žmones, todėl nenuostabu, kad jo padedamas Juozapas galėjo išaiškinti tai, ko nepajėgė išminčiai ir žyniai. Jis pasakė faraonui, kad abiejų sapnų reikšmė ta pati. Pakartodamas žinią dusyk Jehova pabrėžė, jog „reikalas Dievo nuspręstas ir Dievas nedels jį įvykdyti“. Riebiosios karvės ir pilnos varpos reiškia, kad Egipte bus septyneri gausaus derliaus metai, o liesosios karvės ir tuščios varpos — septyneri bado metai,  kurie kraštą ištiks tuojau po derlingųjų. Šis badas bus toks baisus, jog ankstesnio pertekliaus neliks nė žymės (Pradžios 41:25-32).

Faraonas suprato, kad Juozapas sapnus išaiškino teisingai. Bet ką daryti? Juozapas pasiūlė planą: faraonui reikėtų parinkti įžvalgų ir išmintingą vyrą, kuris per septynerius derliaus metus visoje šalyje grūdų perteklių surinktų į sandėlius, o kai užeis badas, išdalintų žmonėms (Pradžios 41:33-36). Nors Juozapas pats puikiai tiko tokiam darbui, savo kandidatūros neiškėlė. Šiam nuolankiam žmogui nė minties nekilo pasielgti taip arogantiškai; pasitikėdamas Dievu jis nesivaikė aukštų postų. Jei iš tikrųjų pasitikime Jehova, neturėtume siekti ambicingų tikslų. Galime būti ramūs ir reikalą atiduoti į Visagalio rankas.

Faraonas ir visi jo tarnai matė, koks išmintingas Juozapo pasiūlymas. Be to, valdovas pripažino, kad Juozapo žodžiai padiktuoti Dievo, kurį šis tiki. Savo pavaldiniams faraonas pasakė: „Argi galėtume rasti kitą panašų į jį?“ O Juozapui tarė: „Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus ir išmintingo kaip tu. Tu būsi mano namų valdytoju, ir visi mano žmonės klausys tavo įsakymų. Tik sostu aš būsiu už tave viršesnis“ (Pradžios 41:38-41).

Valdovas laikėsi pažado. Juozapas tuoj pat buvo aprengtas ploniausios drobės drabužiais. Faraonas jam uždėjo ant kaklo aukso grandinę, užmovė savo antspaudo žiedą, davė karališkąjį vežimą ir, kad įgyvendintų savo planą, įgaliojo keliauti po visą kraštą (Pradžios 41:42-44). Vos per vieną dieną paniekintas kalinys tapo garbingu rūmų pareigūnu, antru asmeniu šalyje po faraono. Akivaizdu, už pasitikėjimą Jehova Juozapui buvo atlyginta! Dievas matė, kiek neteisybės per visus tuos metus jo tarnas patyrė. Jehova ėmėsi veiksmų pačiu laiku ir pačiu tinkamiausiu būdu. Šitaip ne tik atitaisė Juozapui padarytas skriaudas, bet ir išsaugojo būsimą Izraelio tautą. Kaip visa tai vyko, pamatysime kitame šios serijos straipsnyje.

Jei sunkumai ir neteisybė, rodos, slegia ilgus metus, nepulkite į neviltį. Prisiminkite Juozapą, kuris visada liko švelnus, nuolankus, ištvermingas, neprarado tikėjimo ir savo elgesiu pelnė Jehovos malonę, todėl galiausiai Dievas jam atlygino.