PRIEŠ kurį laiką vienoje Vakarų šalyje teismai, remdamiesi klaidingais parodymais, mirties bausme nuteisė du vyrus, kaltinamus žmogžudyste. Teisėjų klaidai išaiškėjus, vieną iš nuteistųjų didelėmis pastangomis pavyko išlaisvinti. Bet kitam padėti negalėjo net ir geriausi advokatai, — bausmė jau buvo įvykdyta.

Kadangi tokių siaubingų klaidų pasitaiko kiekvienoje teisinėje sistemoje, Biblija perspėja: „Sek tuo, kas tikrai teisinga“ (Pakartoto Įstatymo 16:20, Brb). Kai teisėjai laikosi teisingumo, žmonės jaučiasi saugūs. Senovės Izraelyje teisinga ir nešališka teisinė sistema buvo pagrįsta Dievo įstatymu. Pasigilinkime į jį ir pažiūrėkime, ar „visi [Dievo] keliai iš tikrųjų teisingi“ (Pakartoto Įstatymo 32:4).

Žmonių interesai ginami, kai teisėjai yra kompetentingi, teisingi ir nekorumpuoti. Pagal Izraeliui duotą Dievo įstatymą tokie teisėjai buvo labai vertinami. Vos tautai pradėjus klajones po dykumą, Mozei buvo prisakyta paieškoti „pajėgių vyrų — vyrų, bijančių Dievo, patikimų ir sąžiningų“, kurie galėtų tarnauti teisėjais (Išėjimo 18:21, 22). Po keturiasdešimties metų buvo dar kartą pabrėžta, jog tautą teisti turėtų „išmintingi, sumanūs bei patyrę vyrai“ (Pakartoto Įstatymo 1:13-17).

Praėjus keliems šimtmečiams, Judo karalius Juozapatas * teisėjus įpareigojo: „Žiūrėkite, ką darote, nes jūs teisiate ne žmonių vardu, bet Viešpaties vardu. Jis su jumis skelbia nuosprendį. Užtat tebūna su jumis Viešpaties baimė. Elkitės rūpestingai, nes Viešpatyje, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo, ar kyšių ėmimo“ (2 Metraščių 19:6-7). Šitaip karalius priminė teisėjams, kad priimdami sprendimus nepasiduotų išankstinei nuostatai ar godumui, nes už kam nors padarytą žalą atsakys Dievui.

Kol Izraelio teisėjai laikėsi šių aukštų normų, tauta jautėsi saugi. Dievo įstatyme buvo ir principų, kuriais vadovaudamiesi jie galėjo priimti teisingus sprendimus net sudėtingiausiais atvejais. Kokie tie principai buvo?

Nors Izraelio teisėjais būdavo parenkami išmintingi ir gabūs vyrai, jiems nebuvo leista spręsti bylas, kliaujantis vien savo sugebėjimais ar išmone. Jehova jiems davė principus, arba gaires, kuriais vadovaudamiesi galėjo teisingai teisti. Štai keletas jų.

Atlikti išsamų tyrimą. Per Mozę Dievas izraelitų teisėjams įsakė: „Išklausykite savųjų skundus ir teisumu abudu teiskite“ (Pakartoto Įstatymo 1:16). Teisingą verdiktą teisėjai galėjo  paskelbti tik gerai žinodami visus faktus. Todėl tuos, kurie spręsdavo teisinius ginčus, Dievas mokė: „Nuodugniai išsiteirausi, ištirsi, išklausinėsi.“ Prieš nagrinėdami bylą teisme, teisėjai turėdavo įsitikinti, ar įtariamasis iš tikrųjų padarė tai, kuo kaltinamas (Pakartoto Įstatymo 13:15 [13:14, Brb]; 17:4).

Išklausyti liudytojų parodymus. Bylos nagrinėjimui būdavo labai svarbūs liudytojų parodymai. Dievo įstatyme buvo rašoma: „Vieno liudytojo nepakanka nuteisti žmogų už bet kokį nusikaltimą ar bet kokią skriaudą. Kad ir koks būtų nusižengimas, kaltinimas gali būti įrodytas tik dviejų ar trijų liudytojų liudijimu“ (Pakartoto Įstatymo 19:15). Liudytojams irgi buvo prisakyta: „Nepatikėk melagingu skundu ir neprisidėk prie piktadario neteisingai liudyti“ (Išėjimo 23:1, Brb).

Teismas turi vykti sąžiningai. Įstatyme buvo perspėjimas ir dėl melavimo teisme: „Teisėjai tada reikalą nuodugniai ištirs. Jei liudytojas yra neteisingas, melagingai liudijęs prieš savo artimą, turite su juo taip pasielgti, kaip jis buvo norėjęs elgtis su artimu. Taip pašalinsi pikta iš jūsų“ (Pakartoto Įstatymo 19:18, 19). Taigi jei žmogus meluodavo teisme, norėdamas užvaldyti kito asmens nuosavybę, kaip bausmę turėdavo atiduoti tokią pat dalį savo turto. Jei kas meluodavo, norėdamas nekaltą žmogų pasmerkti mirčiai, turėdavo pats sumokėti savo gyvybe. Tokia tvarka buvo stipri paskata kalbėti tiesą.

Teisti nešališkai. Turėdami visus įrodymus, teisėjai priimdavo apgalvotą sprendimą. Tuomet ypač svarbu buvo laikytis vieno iš Įstatymo punktų: „Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi  didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kunigų 19:15). Spręsdami ginčus, teisėjai turėdavo kiekvienam atlyginti pagal nuopelnus, — ne pagal išvaizdą ar socialinę padėtį.

Principai, aiškiai išdėstyti prieš šimtus metų Įstatyme, Dievo duotame Izraeliui, vis dar gali būti naudingi sprendžiant bylas ir šiandien. Jų laikantis, galima išvengti neteisingų teismo sprendimų bei klaidų.

Mozė izraelitams uždavė tokį klausimą: „Kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums duodu?“ (Pakartoto Įstatymo 4:8) Išties tokio Įstatymo neturėjo jokia kita tauta. Valdant karaliui Saliamonui, kuris jaunystėje stengėsi laikytis Jehovos įstatymų, žmonės gyveno saugiai, džiaugėsi taika ir gerove, „valgė bei gėrė ir buvo patenkinti“ (1 Karalių 4:20; 5:5 [4:25, Brb]).

Deja, ilgainiui izraelitai nuo Dievo nusigręžė. Per pranašą Jeremiją Dievas pareiškė: „Štai jie atmetė Viešpaties žodį; iš kur gi jų išmintis?“ (Jeremijo 8:9) Todėl Jeruzalė tapo kruvinuoju miestu, pilnu bjauriųjų darbų. Galiausiai buvo paversta griuvėsiais — ten niekas negyveno septyniasdešimt metų (Ezechielio 22:2; Jeremijo 25:11).

Pranašas Izaijas gyveno Izraelio tautai sunkiais laikais. Žvelgdamas į praeitį, apie Jehovą ir jo Įstatymą jis buvo paskatintas skelbti vieną svarbią tiesą: „Kai žemėje vyksta tavo teismai, pasaulio gyventojai pažįsta teisumą“ (Izaijo 26:9).

Savo džiaugsmui Izaijas buvo įkvėptas pranašauti apie pateptojo Karaliaus, Jėzaus Kristaus, valdymą: „Jis teis ne pagal išorę, spręs ne pagal nuogirdas. Pagal teisumą jis teis vargšus, nešališkai spręs krašto vargdienių bylas“ (Izaijo 11:3, 4). Kokia nuostabi perspektyva atsiveria tiems, kurie paklūsta pateptajam Karaliui ir tampa Dievo Karalystės piliečiais! (Mato 6:10)