Užaugau Vorialdoje, mažame provincijos miestelyje Naujojo Pietų Velso valstijoje. Čia daugiausia gyveno ūkininkai. Jie augino avis, galvijus, javus, daržoves. Miestelis buvo švarus ir tvarkingas. Nusikaltimų pasitaikydavo retai.

Iš dešimties vaikų mūsų šeimoje aš buvau vyriausias. Nuo 13 metų pradėjau dirbti, kad padėčiau išmaitinti šeimą. Mokykloje daug žinių gauti nespėjau, todėl dirbdavau ūkiuose. Po dvejų metų jau prižiūrėjau gyvulius ir prajodinėdavau laukinius arklius.

Darbas ūkyje buvo ir palaima, ir pragaištis. Patį darbą ir gamtą labai mėgau. Dažnai vėlų vakarą, dvelkiant maloniam vėjeliui, sėdėdavau prie laužo, žiūrėdavau į mėnulį ir žvaigždėmis nusėtą dangų. Prisimenu, pamąstydavau, kad visus šiuos nuostabius dalykus kažkas turėjo sukurti. Bet buvo ir kita medalio pusė: dažnai girdėdavau nešvankią kalbą, aplink mane visi rūkė, tad ir pats greit pripratau keiktis ir rūkyti.

Aštuoniolikos išvykau į Sidnėjų. Norėjau įstoti į kariuomenę, bet manęs nepriėmė dėl per mažo išsilavinimo. Susiradau darbą ir Sidnėjuje išgyvenau metus. Kaip tik tada pirmą kartą susitikau Jehovos liudytojus. Jie pakvietė mane į sueigą. Nuėjau. Išgirsti mokymai man pasirodė visai teisingi.

Tačiau netrukus po to nusprendžiau sugrįžti į provinciją. Įsikūriau Gundivindyje, Kvynslando valstijoje. Ten susiradau darbą, vedžiau ir, deja, pradėjau smarkiai gerti.

 Su žmona susilaukėme dviejų sūnų. Jiems gimus rimtai susimąsčiau, kur link krypsta mano gyvenimas. Prisiminiau, ką girdėjau per liudytojų sueigą Sidnėjuje, ir nusprendžiau kažko imtis.

Susiradau seną žurnalo Sargybos bokštas numerį, kuriame buvo Jehovos liudytojų bendrijos Australijos filialo adresas. Parašiau laišką ir paprašiau pagalbos. Netrukus mane aplankė malonus, rūpestingas Jehovos liudytojas. Jo padedamas pradėjau studijuoti Bibliją.

Studijuodamas Bibliją suvokiau turįs daug ką gyvenime pakeisti. Ypač mane paveikė žodžiai iš 2 Korintiečiams 7:1, kur raginama apsivalyti nuo visų kūno nešvarumų.

Pasiryžau nebepiktnaudžiauti alkoholiu ir mesti rūkyti. Nors šie įpročiai buvo giliai įsišakniję, labai troškau savo gyvensena džiuginti Dievą. Kovojant su jais labiausiai padėjo principas iš Romiečiams 12:2: „Nebesileiskite šios santvarkos formuojami, bet visiškai pasikeiskite atnaujindami savo protą.“ Supratau, jog pirmiausia privalau pakeisti mąstyseną ir į savo įpročius žiūrėti Dievo akimis — pripažinti, kokie jie žalingi. Jehovos padedamas rūkymo ir besaikio gėrimo atsikračiau.

Sunkiausiai sekėsi liautis keiktis. Puikiai žinojau Biblijos priesaką iš Efeziečiams 4:29: „Joks pašvinkęs žodis teneišeina iš jūsų lūpų.“ Tačiau pritaikyti šį patarimą pavyko ne tuoj pat. Vis dėlto jėgų nepasiduoti suteikė Izaijo 40:26 užrašyta mintis. Toje eilutėje apie žvaigždėmis žėrintį dangų sakoma: „Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu. Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos nė viena nedrįsta neateiti!“ Mąsčiau apie didžiulę Dievo galybę. Juk jis sukūrė beribę visatą, kuri naktimis mane taip žavėjo. Vadinasi, tikrai gali duoti ir man jėgų pasikeisti, kad jį džiuginčiau. Po daugybės maldų ir pastangų ilgainiui savo liežuvį pažabojau.

Kai dar dirbau gyvulių prižiūrėtoju, neturėjau daug progų bendrauti su žmonėmis. Jehovos liudytojų sueigose išmokau geriau reikšti mintis. Dabar sugebu aiškiai pranešti kitiems gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 6:9, 10; 24:14).

Pastaruosius keletą metų tarnauju bendruomenės vyresniuoju. Man didžiulė garbė skirti visas savo jėgas bendratikių labui.

Esu be galo dėkingas Jehovai, kad mokė mane — menkai išsilavinusį žmogų (Izaijo 54:13). Visiškai pritariu Patarlių 10:22 žodžiams: „Viešpaties palaiminimas praturtina.“