Kasmet popiežius ir kiti religiniai vadovai skaito pranešimus apie būtinybę siekti taikos, tikėdamiesi, kad bent per Kalėdas išsipildys angelų paskelbti žodžiai: „Žemėje ramybė žmonėms, kuriems [Dievas] palankus.“ Kai kas švenčių laikotarpiu iškeliauja į piligrimines keliones.

Jei kartais Kalėdų laikotarpiu ir stoja taika, tai ji būna labai laikina. Pavyzdžiui, 1914 metų gruodį, kai Europa skendėjo Pirmojo pasaulinio karo dūmuose, britų ir vokiečių kariai išlindo iš apkasų ir drauge šventė Kalėdas. Jie dalijosi maistu, gėrimais, cigaretėmis. Netgi žaidė futbolą. Bet paliaubos truko neilgai. Laiške iš fronto linijos britų kareivis pasakojo, kaip vienas vokietis jam tarė: „Šiandien tarp mūsų taika. Rytoj tu kovosi už savo šalį, o aš už savo.“

„Kūdikis yra mums gimęs, [. . .] ir jam bus duotas vardas: [. . .] Taikos Kunigaikštis. Valdžios didėjimas ir taika neturės galo“ (Izaijo 9:5, 6, Jr). Kokia vilties įkvepianti pranašystė apie Jėzų Kristų! Jėzus atėjo ne tam, kad įvestų taiką vienai dienai per metus. Valdydamas žemę iš dangaus jis įves tikrą, nesibaigiančią visuotinę taiką.

„Aš jums visa tai kalbėjau, kad per mane [Jėzų] turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs — aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33) Iki pat šiol tarp Jėzaus sekėjų vyrauja ramybė. Tiesa, kartais ir juos aplanko įvairios nelaimės. Vis dėlto jie iš Biblijos žino, kodėl blogis egzistuoja, ir tiki, kad visuotinę taiką ir ramybę ateityje įves Jėzus. Todėl jo mokiniams šiais laikais pavyksta išlaikyti vidinę ramybę, kas benutiktų.

Tokia Jėzaus minėta ramybė ir taika vyrauja tarp Jehovos liudytojų — žmonių iš įvairių rasių, tautų, etninių ir kalbinių grupių. Kad tuo įsitikintumėte, kviečiame apsilankyti mūsų susirinkimų namuose, vadinamuose Karalystės sale. Gal kaip ir daugelis padarysite išvadą, kad čia tvyranti taika — daug tvirtesnė už tą, kurios siekiama per Kalėdas.