ROMANUI buvo vienuolika, kai autoavarijoje žuvo jo artimas draugas. „Draugo mirtis mane labai sukrėtė, — pasakoja Romanas. — Daug metų po to įvykio vis mąsčiau, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta.“

Mums sunku susitaikyti su tuo, kad žmonės miršta. Kad ir kokio būtume amžiaus, paprastai nenorime mirti. Nemažai žmonių bijo mirties, nes nežino, kas bus po to.

Daugelis tiki pomirtiniu gyvenimu ir mano, kad geri žmonės apdovanojami gyvenimu danguje, o blogi už savo nuodėmes turi kentėti amžinai. Kitų nuomone, miręs žmogus nustoja egzistavęs ir galiausiai būna visiškai užmirštas.

Pirmieji, galima sakyti, teigia, jog mirdamas žmogus iš tikrųjų nemiršta, bet ir toliau gyvena. Antrieji numano, kad gyvenimas iš esmės beprasmis, todėl daugelis laikosi požiūrio „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Korintiečiams 15:32).

Biblija nemoko, kad kažkokia žmogaus dalis pergyvena kūno mirtį. Dievo dvasios įkvėptas karalius Saliamonas rašė: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Tie, kurie „nebežino nieko“, neturi jokio supratimo, kas vyksta aplinkui. Mirusieji nieko nejaučia, nieko nedaro, tad negali gyviesiems nei padėti, nei pakenkti.

Priešingai nei mano daugelis, Dievas niekada nenorėjo, kad žmonės mirtų. Sukūręs pirmąjį žmogų, Adomą, Dievas suteikė jam galimybę gyventi amžinai žemės rojuje. Vienintelį kartą Dievas prabilo apie mirtį tada, kai paaiškino Adomui, kokios bus nepaklusnumo pasekmės. Uždraudęs valgyti vaisius nuo tam tikro medžio, Dievas Adomą perspėjo, kad, jei šio draudimo nepaisys, turės  mirti (Pradžios 2:17). Jei Adomas ir Ieva būtų likę klusnūs, jie iki šiol būtų gyvi ir gyventų amžinai kartu su visais Dievui ištikimais savo palikuonimis.

Tačiau Adomas pasirinko neklusnumo Dievui kelią. Sulaužęs Dievo įstatymą Adomas nusidėjo ir dėl to turėjo mirti (Romiečiams 6:23). Adomui mirus, jokia jo dalis neliko gyventi, jis tiesiog nustojo egzistavęs. Štai ką Adomui buvo pasakęs Dievas: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19) Kadangi visi esame Adomo ainiai, iš jo paveldėjome nuodėmę ir mirtį (Romiečiams 5:12).

Nors pirmasis žmogus apsisprendė labai neišmintingai, Dievas neatsisakė savo sumanymo apgyvendinti žemę tobulais Adomo palikuonimis (Pradžios 1:28; Izaijo 55:11). Greitu laiku daugumą tų, kuriuos pasiglemžė mirtis, Jehova prikels gyventi. Turėdamas omenyje kaip tik tą metą apaštalas Paulius rašė: „Bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų prisikėlimas“ (Apaštalų darbų 24:15).

Straipsnio pradžioje minėtas Romanas sužinojo, kas Biblijoje rašoma apie Jehovą Dievą, taip pat apie mirusiųjų būklę, ir šios žinios jį labai paveikė. Romano istoriją skaitykite šio žurnalo rubrikoje „Biblija keičia žmonių gyvenimą“.