• GIMIMO METAI: 1963

• GIMTOJI ŠALIS: DIDŽIOJI BRITANIJA

• ANKSČIAU: TURĖJO PRESTIŽINĮ DARBĄ

MANO PRAEITIS.

Gimiau pietų Londono rajone Kroidone šešta iš devynių mūsų gausios šeimos vaikų. Tėvai buvo kilę iš Karibų jūros Sent Vinsento salos. Mama lankė metodistų bažnyčią. Aš mokymais apie Dievą nesidomėjau, nors šiaip žinių be galo troškau. Mokyklos atostogas dažnai leisdavau prie ežero netoli namų skaitydama iš bibliotekos parsineštas knygas.

Baigusi mokyklą po kelerių metų suvokiau, jog noriu padėti tiems, kurie labiausiai pažeidžiami. Pradėjau dirbti su benamiais, taip pat fizinę negalią ir gebėjimo mokytis sutrikimų turinčiais žmonėmis. Paskui įstojau į universitetą studijuoti sveikatos mokslų. Baigus studijas man atsivėrė galimybė kilti prestižinės karjeros laiptais, ir mano gyvenimo stilius darėsi vis prabangesnis. Dirbau laisvai samdoma vadybos konsultante ir sociologe, tad man tereikėjo turėti savo nešiojamąjį kompiuterį ir prieigą prie interneto. Nuskrisdavau porai savaičių į užsienį, apsistodavau pamėgtame viešbutyje, gėrėdavausi gražiais vaizdais, lankydavausi spa centruose ir sporto salėse, kad išlikčiau žvali. Tikrai džiaugiausi gyvenimu, tačiau niekada nepalioviau rūpintis nuskriaustaisiais.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

„Aš vis klausiau savęs: dėl ko aš gyvenu? kokia gyvenimo prasmė?“ Vis dėlto Biblijoje ieškoti atsakymų nebandžiau. Vieną dieną 1999 metais mane aplankė jaunesnė sesuo Margaret — tuomet jau Jehovos liudytoja. Ji atvyko su bendratike drauge, su kuria man buvo malonu bendrauti, ir aš nepastebėjau, kaip pradėjau su ja studijuoti Bibliją. Tačiau į priekį žengiau lėtai, nes darbas ir gyvenimo būdas atimdavo didžiąją dalį laiko.

2002 metų vasarą persikėliau gyventi į pietvakarių Angliją, čia universitete tęsiau sociologijos studijas, turėdama tikslą įgyti daktaro laipsnį. Taip pat kartu su sūneliu reguliariai lankiau sueigas Karalystės salėje. Pastebėjau, jog Biblijos tyrinėjimas geriau  negu aukštasis mokslas padeda suprasti gyvenimo problemas ir kaip jas spręsti. Suvokiau, kokie teisingi Mato 6:24 užrašyti žodžiai: negalime tarnauti dviem šeimininkams — Dievui ir turtams. Turime pasirinkti vieną iš jų. Taigi žinojau, jog man teks apsispręsti, kam teikti pirmenybę savo gyvenime.

Prieš metus neretai nueidavau pas grupelę liudytojų, kurie tyrinėjo knygą Ar yra Kūrėjas? Ar jis rūpinasi tavimi? * Tuomet įsitikinau, kad tik mūsų Kūrėjas, Jehova, gali išspręsti žmonijos problemas ir kad taip padarys. O štai dabar universitete klausiausi paskaitų, jog, norint suvokti gyvenimo prasmę, nebūtina tikėti Kūrėją. Įniršau. Po dviejų mėnesių mokslus universitete mečiau ir nusprendžiau daugiau laiko skirti dvasiniams dalykams.

Pakeisti gyvenseną mane paskatino Biblijos žodžiai, užrašyti Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“ Pažinti mūsų mylintį Dievą yra daug vertingiau, negu įgyti turtų ir padėtį, kurią gali suteikti daktaro laipsnis. Kuo aiškiau supratau Jehovos tikslą dėl žemės ir tai, ką Jėzus padarė paaukodamas už mus savo gyvybę, tuo labiau norėjau Kūrėjui pasiaukoti. 2003-iųjų balandį pasikrikštijau. Palaipsniui mano gyvenimo stilius tapo paprastesnis.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Draugystė su Jehova man yra neįkainojama vertybė. Pažinusi jį įgijau vidinę ramybę ir džiaugsmą. Taip pat esu labai laiminga bendraudama su kitais tikraisiais Dievo garbintojais.

Žinių troškimą su kaupu patenkinu tuo, ką sužinau iš Biblijos ir per krikščionių sueigas. Apie savo tikėjimą mėgstu pasakoti kitiems. Tai tapo pagrindiniu mano darbu, kurį dirbdama tikrai galiu padėti žmonėms ir pagerinti savo gyvenimą dabar, ir įgyti nuostabią viltį gyventi naujajame pasaulyje. 2008 metų birželį pradėjau tarnauti visalaike evangelizuotoja ir dabar esu patenkinta gyvenimu labiau negu bet kada. Suradau gyvenimo prasmę ir už tai iš širdies dėkoju Jehovai.

• GIMIMO METAI: 1973

• GIMTOJI ŠALIS: AUSTRIJA

• ANKSČIAU: LOŠĖJAS

MANO PRAEITIS.

Augau nedideliame Austrijos miestelyje Braunau. Žmonės čia gyveno pasiturinčiai, nusikaltimų beveik nepasitaikydavo. Mano tėvai buvo katalikai. Jie ir mane mokė tos religijos.

Vaikystėje vienas atsitikimas paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Prisimenu, kaip 1984-aisiais (tada man buvo  apie 11 metų) žaidžiau futbolą su savo geru draugu. Tą pačią popietę jis žuvo automobilio avarijoje. Draugo mirtis mane labai sukrėtė. Daug metų po to įvykio vis mąsčiau, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta.

Baigęs mokyklą dirbau elektriku. Ilgainiui tapau priklausomas nuo lošimo azarto ir lošdavau iš didelių sumų, tačiau finansinių problemų neturėjau. Taip pat buvau pamišęs dėl sporto, dievinau sunkųjį metalą, pankroką. Buvau nuolatinis diskotekų ir vakarėlių dalyvis. Vaikiausi malonumų, gyvenau amoraliai, bet viduje jaučiau didžiulę tuštumą.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

1995 metais pas mane į namus atėjo pagyvenęs Jehovos liudytojas ir pasiūlė knygą, kurioje aptariamas Biblijos atsakymas į klausimą, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta. Vaikystės draugo žūtis tebebuvo gyva mano atmintyje, tad knygą paėmiau. Perskaičiau ne tik tą skyrių, kuriame kalbama apie mirtį, bet viską nuo pradžios iki galo.

Sužinojau atsakymus į savo klausimus, taip pat daug kitų naujų dalykų. Kadangi buvau katalikas, tikėjau tik Jėzų Kristų. Tačiau ėmęs nuodugniai tyrinėti Bibliją suartėjau su Jėzaus Tėvu, Jehova Dievu. Mane maloniai nustebino tai, kad Jehova anaiptol nėra tolimas ir paslaptingas, — jis leidžia, kad jį artimai pažintų jo ieškantys žmonės (Mato 7:7-11). Sužinojau, kad Jehova turi jausmus, taip pat kad visada laikosi žodžio. Todėl labai susidomėjau Biblijos pranašystėmis, stengiausi išsiaiškinti, kaip jos išsipildė. Tos žinios sustiprino mano tikėjimą Dievu.

Netrukus suvokiau, jog nepažįstu daugiau nieko, kas taip uoliai kaip Jehovos liudytojai stengtųsi padėti žmonėms suprasti Bibliją. Užsirašinėjau liudytojų leidiniuose nurodytas Rašto vietas ir paskui jas paskaitydavau savo katalikiškoje Biblijoje. Kuo daugiau tyrinėjau, tuo aiškiau darėsi, jog radau tiesą.

Studijuodamas Bibliją supratau, kaip svarbu laikytis Jehovos normų, — būtent to jis iš manęs tikisi. Pasak Efeziečiams 4:22-24 užrašytų žodžių, man reikėjo nusivilkti „senąjį žmogų“, kuriam būdinga „ankstesnė elgsena“, ir „apsivilkti naująjį žmogų, sukurtą pagal Dievą“. Taigi lioviausi gyventi palaidai, taip pat nutariau atsikratyti įpročio lošti, nes jis žadina materializmą ir gobšumą (1 Korintiečiams 6:9, 10). Žinojau, kad pasikeisti galėsiu tik jei nustosiu susitikinėti su senais draugais ir susirasiu naujų, kurie laikysis tų pačių normų kaip ir aš.

Pasikeisti nebuvo lengva. Bet kai pradėjau lankyti Jehovos liudytojų bendruomenės sueigas Karalystės salėje, ten susiradau draugų. Ir toliau savarankiškai gilinausi į Bibliją. Visa tai man padėjo pakeisti muzikinį skonį, pakoreguoti savo tikslus, susitvarkyti išvaizdą. 1995 metais pasikrikštijau.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Dabar mano požiūris į pinigus ir daiktus yra nuosaikus. Tapau ramesnis, nebe tokio karšto būdo kaip  anksčiau. Išmokau pernelyg nesijaudinti dėl ateities.

Man džiugu priklausyti tarptautinei Jehovai tarnaujančių žmonių grupei. Matau, kaip kai kuriuos jų slegia problemos, tačiau jie vis tiek ištikimai tarnauja Dievui. Esu labai laimingas, kad visą savo laiką ir energiją skiriu ne savanaudiškiems troškimams tenkinti, o garbinti Jehovą ir daryti gera kitiems.

• GIMIMO METAI: 1963

• GIMTOJI ŠALIS: ANGLIJA

• ANKSČIAU: BUVO NUSIVYLĘS GYVENIMU

MANO PRAEITIS.

Gimiau Anglijoje, bet kai buvau maždaug septynerių, mūsų šeima persikėlė į Australiją. Įsikūrėme turistų pamėgtame Gold Koste, Kvynslando valstijoje. Nebuvome turtuoliai, tačiau gyvenome gana pasiturimai.

Nors materialinių dalykų nestigo, nesijaučiau laimingas. Ilgainiui gyvenimu visai nusivyliau. Tėvas buvo girtuoklis. Niekad nejaučiau jam didelės meilės, labiausiai dėl to, kad gėrė ir skriaudė mamą. Tik vėliau, kai sužinojau, ką jam teko patirti tarnaujant kareiviu Malajoje (dabar Malaizija), supratau, kodėl jis taip elgėsi.

Dar vidurinėje pradėjau išgėrinėti, šešiolikos mečiau mokyklą ir išėjau tarnauti į karinį jūrų laivyną. Ėmiau vartoti įvairius narkotikus, įpratau rūkyti tabaką. Vis labiau dariausi priklausomas nuo alkoholio. Iš pradžių gerdavau tik savaitgaliais, paskui jau kiekvieną dieną.

Kai man buvo apie devyniolika ar dvidešimt, ėmiau abejoti Dievo buvimu. Mąsčiau: „Jeigu jis iš tikrųjų yra, kodėl leidžia, kad žmonės kentėtų ir mirtų?“ Net parašiau eilėraštį, kuriame dėl viso blogio žemėje kaltinau Dievą.

Būdamas 23-ejų pasitraukiau iš tarnybos laivyne. Išbandžiau įvairius darbus. Vienus metus netgi keliavau po pasaulį, bet mane slėgęs liūdesys nepranyko. Neturėjau jokių tikslų, niekas manęs netraukė. Tokie siekiai kaip įsigyti namą, turėti gerą darbą, sėkmingą karjerą atrodė beprasmiški. Nusiramindavau tik gerdamas ir klausydamasis muzikos.

Labai aiškiai prisimenu momentą, kada pajutau begalinį troškimą sužinoti, kokia gyvenimo prasmė. Tuomet vaikščiojau po liūdnai pagarsėjusią Osvencimo koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Apie ten vykusius žiaurumus buvau skaitęs, bet kai pats pamačiau tą milžinišką stovyklą, apėmė baisus graudulys. Negalėjau suprasti, kaip žmonės  gali būti tokie žiaurūs vieni kitiems. Apžiūrinėjau viską su ašaromis akyse, o galvoje sukosi klausimas: „Kodėl?“

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

1993 metais grįžęs iš kelionės po užsienį pradėjau skaityti Bibliją: ieškojau atsakymų į savo klausimus. Neilgai trukus į duris pasibeldė dvi Jehovos liudytojos ir pakvietė apsilankyti kongrese, vykstančiame stadione netoli mano namų. Nusprendžiau nueiti.

Prieš kelis mėnesius buvau tame stadione stebėti rungtynių. Bet kaip skyrėsi ši auditorija nuo anos! Liudytojai buvo mandagūs, tvarkingai apsirengę, jų vaikai elgėsi gražiai. O tai, ką pamačiau per pietų pertrauką, dar labiau nustebino. Šimtai liudytojų valgė susėdę ant aikštės vejos, bet kai visi sugrįžo į savo vietas tribūnose, aikštėje nesimatė nė šiukšlelės. Negana to, atrodė, jog šie žmonės jaučia vidinį pasitenkinimą ir ramybę — tai, ko man taip trūko. Nepamenu nė vienos iš tą dieną girdėtų kalbų, bet liudytojų elgesys atmintin įsirėžė ilgam.

Tą vakarą prisiminiau savo pusbrolį, kuris skaitė Bibliją ir tyrinėjo įvairias religijas. Prieš keletą metų jis man buvo sakęs, kad, anot Jėzaus, teisingą religiją galima atpažinti iš vaisių (Mato 7:15-20). Pagalvojau, jog turėčiau bent pasidomėti, kodėl liudytojai kitokie. Pirmą kartą gyvenime įgavau šiek tiek optimizmo ir vilties.

Kitą savaitę tos dvi liudytojos, pakvietusios mane į kongresą, vėl užsuko ir pasiūlė studijuoti Bibliją. Sutikau, taip pat pradėjau drauge su jomis lankyti liudytojų sueigas.

Tyrinėjant Bibliją mano požiūris į Dievą visiškai pasikeitė. Sužinojau, kad ne jis kaltas dėl viso blogio ir kančių žemėje ir kad jam pačiam skaudu matyti žmones darančius nedorus darbus (Pradžios 6:6; Psalmyno 78:40, 41). Tvirtai pasiryžau stengtis neskaudinti Jehovos. Norėjau džiuginti jo širdį (Patarlių 27:11). Nustojau girtauti, vartoti tabaką, elgtis amoraliai. 1994 metų kovą tapau krikštytu Jehovos tarnu.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Esu iš tiesų laimingas ir jaučiu pasitenkinimą. Savo problemų nebebandau spręsti svaigalais. Išmokau visus rūpesčius pavesti Jehovai (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]).

Prieš dešimt metų vedžiau gražią bendratikę, vardu Karen, taip pat turiu puikią podukrą Nelą. Mums visiems trims patinka daug laiko skirti krikščioniškai tarnybai ir taip padėti kitiems žmonėms sužinoti tiesą apie Dievą. Pagaliau mano gyvenimas turi prasmę.