Pats negarbingiausias visų laikų teismas

TURBŪT jokia kita byla nėra taip plačiai nuskambėjusi kaip ši. Keturios Biblijos evangelijos pateikia išsamų pasakojimą apie Jėzaus Kristaus suėmimą, teismą ir egzekuciją. Kodėl visa tai mus turėtų dominti? Jėzus savo sekėjams nurodė minėti jo mirtį, vadinasi, svarbu žinoti ir kaip vyko pats teismo procesas, ar Jėzui pateikti kaltinimai buvo teisingi. Tuo pasidomėti turėtume ir todėl, kad Jėzaus pasiaukojama mirtis labai reikšminga mums patiems, yra susijusi su mūsų ateitimi (Luko 22:19; Jono 6:40).

Jėzaus dienomis Palestiną valdė romėnai. Romos valdžia leido žydų religiniams vadovams savo tautoje vykdyti teisingumą pagal pačių įstatymus, tačiau teisės bausti mirtimi tikriausiai nedavė. Štai kodėl Jėzų suėmė aršūs žydų religininkai, o mirties bausmę įvykdė romėnai. To meto religiniai vadovai labai piktinosi Jėzaus skelbiama žinia ir nusprendė jį nužudyti. Tačiau norėjo, kad egzekucija  atrodytų teisėta. Išanalizavęs, kaip jie to siekė, vienas teisės profesorius jų veiksmus pavadino „juodžiausiu nusikaltimu jurisprudencijos istorijoje“. *

Vienas pažeidimas po kito

Apie Įstatymą, Izraeliui duotą per Mozę, yra pasakyta, jog tai „geriausia ir pažangiausia kada nors buvusi teisės sistema“. Tačiau Jėzaus dienomis prie Įstatymo jau buvo pridėta daugybė rabinų sukurtų taisyklių, kurių daugelis vėliau surašytos į Talmudą. (Skaitykite rėmelį  „Žydų įstatymai pirmaisiais mūsų eros amžiais“ 20 puslapyje.) Pažiūrėkime, ar Jėzaus byloje paisyta visų to meto teisės reikalavimų.

Visų pirma, ar teisėtas buvo Jėzaus suėmimas — ar prieš tai du liudytojai teismui vienodai tvirtino Jėzų padarius tam tikrą nusikaltimą? To reikėjo, kad suėmimas būtų legalus. Pirmajame amžiuje Palestinoje žydai laikėsi tokios tvarkos: asmuo, įsitikinęs, kad kitas žmogus pažeidė įstatymą, savo kaltinimą pateikdavo teismui per eilinį posėdį. Pats teismas pareikšti kaltinimų negalėjo — jis tik nagrinėjo kitų pateiktus kaltinimus. Taigi, vieninteliai kaltintojai būdavo įtariamo nusikaltimo liudininkai. Bylą iškeldavo tik tuomet, kai bent dviejų liudytojų parodymai sutapdavo. Jų tvirtinimai ir buvo tas pagrindas, leidžiantis asmenį sulaikyti. Vieno žmogaus liudijimo nepakako (Pakartoto Įstatymo 19:15). O Jėzaus atveju žydų vadovai tiesiog „ieškojo būdo“ jo atsikratyti. Jis buvo suimtas pasitaikius tinkamai progai — naktį, „kad minia nesužinotų“ (Luko 22:2, 5, 6, 53).

Sulaikomam Jėzui nebuvo pateikta jokių kaltinimų. Kunigai ir sinedrionas, žydų aukščiausiasis teismas, liudytojų ieškoti ėmė tik tada, kai Jėzus jau buvo suimtas (Mato 26:59). Rasti dviejų liudytojų, kurių parodymai sutaptų, jiems nepavyko. Tačiau teismui ir nepriklausė ieškoti liudytojų. Be to, „teisti žmogų nenustačius, už kokį nusikaltimą jis turi būti teisiamas, ypač kai jam gresia mirties bausmė, neabejotinai yra šiurkštus įstatymo pažeidimas“, — rašo teisininkas Teiloras Inesas.

Suimtą Jėzų kareiviai nuvedė į buvusio vyriausiojo kunigo Ano namus, ir šis pradėjo Jėzaus apklausą (Luko 22:54; Jono 18:12, 13). Kunigas pažeidė taisyklę, kad kaltinimai nusikaltimu, už kurį baudžiama mirtimi, turi būti nagrinėjami tik dieną, ne naktį. Be to, tyrimas turėjo vykti atvirame teismo posėdyje, o ne už uždarų durų. Jėzus žinojo, kad Anas jį tardo neteisėtai, todėl tarė: „Kodėl tad klausi manęs? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Štai šitie žino, ką sakiau“ (Jono 18:21). Anas privalėjo apklausti liudytojus, o ne kaltinamąjį. Sąžiningą teisėją Jėzaus pastaba būtų paskatinusi paisyti teismo procedūros, bet Anui teisingumas nerūpėjo.

Už tuos žodžius vienas iš pareigūnų smogė Jėzui per veidą; tą naktį jam teko patirti ir daugiau smurto (Luko 22:63; Jono 18:22). Biblijoje, Skaičių knygos 35 skyriuje užrašytame įstatyme dėl prieglaudos miestų, pasakyta, jog kaltinamąjį, kol neįrodyta jo kaltė, nuo smurto reikia apsaugoti. Tokia apsauga turėjo būti suteikta ir Jėzui.

Paskui Jėzus buvo nuvestas į vyriausiojo kunigo Kajafo namus, ir nelegalus naktinis teismas tęsėsi (Luko 22:54; Jono 18:24). Ten, pamynę visus teisingumo principus, kunigai „ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti“, tačiau dviejų žmonių, kurių liudijimas apie tai, ką Jėzus yra kalbėjęs, sutaptų, neatsirado (Mato 26:59; Morkaus 14:56-59). Tada vyriausiasis kunigas kaltinimą pabandė išgauti iš paties Jėzaus  lūpų. „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“ — paklausė (Morkaus 14:60). Tokia taktika buvo visiškai neleistina. „Užduoti klausimą kaltinamajam ir remiantis jo atsakymu pripažinti jį esant kaltą buvo nustatytų teisingumo principų pažeidimas“, — aiškina T. Inesas.

Galiausiai teismas nusitvėrė vieną Jėzaus teiginį. Į klausimą „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip, aš esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.“ Kunigai traktavo tai kaip piktžodžiavimą, ir „visi nusprendė jį esant vertą mirties“ (Morkaus 14:61-64). *

Pagal Mozės įstatymą bylas nagrinėti reikėjo viešai (Pakartoto Įstatymo 16:18; Rūtos 4:1). O šis teismo procesas vyko slapčia. Užtarti Jėzaus niekas nemėgino arba niekam nebuvo leista. Jo tvirtinimo, kad jis yra Mesijas, teismas net nesvarstė. Jėzui nebuvo duota galimybės pasikviesti gynybos liudytojų. Balsuodami, išteisinti jį ar pripažinti kaltu, teisėjai nesilaikė nustatytų reikalavimų.

Pas Pilotą

Neturėdami teisės nubausti Jėzaus mirtimi, žydai nusivedė jį pas Romos vietininką Poncijų Pilotą. Šis pirmiausia paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ Žydai suvokė, kad išgalvotas kaltinimas piktžodžiavimu Pilotui atrodys nereikšmingas, todėl bandė pasiekti, kad valdytojas Jėzų nuteistų ir be tyrimo. „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“, — atsakė (Jono 18:29, 30). Pilotas šį argumentą atmetė, tad žydams teko sugalvoti kitą. „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“, — aiškino jie (Luko 23:2). Taigi kaltinimas piktžodžiavimu buvo gudriai pakeistas kaltinimu išdavyste.

Sakydami, kad Jėzus ‘draudžia mokėti mokesčius’, žydai melavo ir patys tai gerai žinojo. Jėzus kaip tik ragino juos mokėti (Mato 22:15-22). O kaip dėl kaltinimo, kad Jėzus skelbėsi karaliumi? Pilotas greitai suprato, jog prieš jį stovintis žmogus Romai jokios grėsmės nekelia, todėl pareiškė: „Aš nerandu jame jokios kaltės“ (Jono 18:38). Piloto nuomonė nepasikeitė iki pat teismo pabaigos.

Iš pradžių Jėzų išlaisvinti Pilotas mėgino suteikdamas jam malonę, mat gyvavo paprotys prieš Paschą paleisti vieną suimtąjį. Tačiau galiausiai paleido Barabą, įkalintą už maištą ir žmogžudystę (Luko 23:18, 19; Jono 18:39, 40).

Tuomet Romos vietininkas bandė ieškoti kompromiso. Jėzų jis nuplakdino, paskui kareiviai apsiautė jį purpuriniu drabužiu, ant galvos uždėjo dygliuotą vainiką, mušė ir  tyčiojosi. Tada Pilotas vėl pareiškė Jėzų esant nekaltą. Jis tarsi norėjo pasakyti: „Argi jums, kunigai, dar negana?“ Galbūt valdytojas tikėjosi, kad pamačius romėnų plakimo sužalotą žmogų jų keršto troškimas atlėgs, suminkštės širdis (Luko 23:22). Tačiau taip neatsitiko.

Biblijoje rašoma: „Dabar Pilotas ėmė stengtis [Jėzų] paleisti. Bet žydai šaukė: ‘Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas’“ (Jono 19:12). „Ciesorius“ tuomet buvo Tiberijus, žiaurus imperatorius, kuris nužudydavo visus, ką įtardavo esant jam neištikimus, net ir aukšto rango pareigūnus. Žydai jau piktinosi Pilotu, taigi jis turėjo saugotis dar labiau juos suerzinti, kad tik nebūtų apkaltintas nelojalumu imperatoriui. Minios žodžius buvo galima suprasti kaip užmaskuotą grasinimą, šantažą, ir Pilotas išsigando. Neatlaikęs spaudimo valdytojas galiausiai atidavė Jėzų, nekaltą žmogų, prikalti prie stulpo (Jono 19:16).

Kokia išvada?

Evangelijose pateiktus Jėzaus teismo aprašymus analizavo nemažai teisės specialistų. Jie padarė išvadą, kad tas teismas buvo fiktyvus, tikra teisingumo parodija. Štai vienas advokatas rašo: „Tuo, kad bylos nagrinėjimas prasidėjo vidurnaktį ir baigėsi nuosprendžio paskelbimu rytą, buvo visiškai sutrypti hebrajų įstatymo reikalavimai bei taisyklės, taip pat teisingumo principai.“ Pasak kito teisės žinovo, „visas procesas vyko taip netvarkingai, su begale baisių pažeidimų, jog teismas, galima sakyti, įvykdė žmogžudystę“.

Jėzus buvo nekaltas, bet žinojo, kad savo mirtimi turi išgelbėti nuolankius žmones (Mato 20:28). Iš didžiulės meilės teisingumui jis sutiko ištverti pačią didžiausią, kokia tik gali būti, neteisybę. Jėzus taip padarė dėl nuodėmingų žmonių kaip mes. Niekada to nepamirškime.

[Išnašos]

 [Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

 Žydų įstatymai pirmaisiais mūsų eros amžiais

Žodinė žydų tradicija, užrašyta pirmaisiais mūsų eros amžiais, tačiau, kaip manoma, atėjusi iš gilios senovės, reikalavo laikytis šių taisyklių:

▪ tiriant nusikaltimus, už kuriuos baudžiama mirtimi, pirmiausia turėjo būti išklausomi gynėjų argumentai;

▪ teisėjai turėjo dėti visas pastangas išgelbėti kaltinamąjį;

▪ teisėjams buvo leidžiama pareikšti nuomonę už kaltinamąjį, bet ne prieš jį;

▪ liudytojus perspėdavo, kokia didelė atsakomybė jiems tenka;

▪ liudytojai būdavo apklausiami po vieną, ne prie kitų liudytojų;

▪ liudytojų parodymuose turėjo sutapti visi pagrindiniai dalykai — data, vieta, įvykio laikas ir kita;

▪ byla dėl nusikaltimo, už kurį baudžiama mirtimi, turėjo būti nagrinėjama ir pabaigiama dienos metu;

▪ teismo procesas dėl nusikaltimo, už kurį baudžiama mirtimi, negalėjo vykti šabo ar kokios nors šventės išvakarėse;

▪ byla dėl nusikaltimo, už kurį baudžiama mirtimi, galėjo prasidėti ir baigtis tą pačią dieną tik tuomet, jeigu nuosprendis buvo palankus kaltinamajam; jeigu jis buvo jam nepalankus, byla galėjo būti baigta tiktai kitą dieną — tada buvo paskelbiamas nuosprendis ir įvykdoma bausmė;

▪ bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiama mirtimi, turėjo nagrinėti mažiausiai 23 teisėjai;

▪ teisėjai, pradedant jauniausiuoju, paeiliui balsuodavo už kaltinamojo išteisinimą arba pripažinimą kaltu; kiekvieno jų sprendimą užfiksuodavo raštininkai;

▪ išteisinimui pakakdavo vieno balso persvaros, o pripažinimui kaltu reikėdavo bent dviejų balsų persvaros; jeigu už pripažinimą kaltu būdavo tik vienu balsu daugiau, pakviesdavo dar du teisėjus; taip darydavo tol, kol sprendimą galima buvo laikyti teisėtu;

▪ nepalankus nuosprendis, kai kaltinamojo neužtarė nė vienas teisėjas, neturėjo galios; vienbalsis nuteisimas buvo laikomas sąmokslo ženklu.

Pažeidimai Jėzaus byloje

▪ Teismas neišklausė jokių argumentų Jėzaus naudai, nė gynybos liudytojų

▪ Nė vienas iš teisėjų nebandė ginti Jėzaus; jie buvo jo priešai

▪ Kunigai, siekdami, kad Jėzus būtų pasmerktas mirti, suieškojo žmonių, kurie duotų melagingus parodymus

▪ Byla buvo nagrinėjama naktį už uždarų durų

▪ Teismas prasidėjo ir baigėsi tą pačią dieną, be to, šventės išvakarėse

▪ Iki suėmimo Jėzus nebuvo niekuo apkaltintas

▪ Jėzaus tvirtinimas, kad jis yra Mesijas, palaikytas piktžodžiavimu be jokių svarstymų

▪ Perduodant bylą į Piloto rankas, kaltinimas pakeistas

▪ Kaltinimai buvo melagingi

▪ Pilotas Jėzų pripažino nekaltu, bet vis tiek nubaudė mirtimi

[Rėmelis 22 puslapyje]

Liudytojų atsakomybė

Žydų teismuose tiriant nusikaltimus, už kuriuos numatyta mirties bausmė, prieš duodami parodymus liudytojai būdavo perspėjami:

„Galbūt ketinate duoti parodymus, pagrįstus spėlionėmis, nuogirdomis ar tuo, ką kiti liudytojai kam nors pasakė; arba gal manote: „Mes tai girdėjome iš patikimo žmogaus.“ Arba gal nežinote, kad galiausiai jus apklausime naudodamiesi tam tikrais tardymo būdais. Turėkite omenyje, kad įstatymai, taikomi sprendžiant bylas, susijusias su turtine žala, skiriasi nuo įstatymų, taikomų tiriant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos skiriama mirties bausmė. Kai padaryta turtinė žala, asmuo sumoka pinigus ir taip atperka kaltę. Byloje dėl nusikaltimo, už kurį numatoma mirties bausmė, [kaltinamojo] kraujas ir kraujas tų, kurie jam [neteisingai apkaltintam asmeniui] būtų galėję gimti, ant [to, kuris melagingai liudija] krenta visiems laikams“ (Babilono Talmudas, Sanhedrin 37a).

Jeigu kaltinamąjį nuteisdavo, liudytojams tekdavo būti jo mirties bausmės vykdytojais (Kunigų 24:14; Pakartoto Įstatymo 17:6, 7).