„Kraštas, tekantis pienu ir medumi“

VADUODAMAS izraelitus iš Egipto vergijos Jehova Dievas pažadėjo nuvesti juos „į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Išėjimo 3:8).

Pažadėtojoje žemėje apsigyvenę izraelitai vertėsi gyvulininkyste — augino karves, avis, ožkas — taigi pieno turėjo apsčiai. O ką galima pasakyti apie medų? Kai kurių manymu, čia minimas medus buvęs tiesiog datulių, figų ar vynuogių sirupas. Be to, daugumoje Biblijos ištraukų minimas medus yra ne naminių, o laukinių bičių (Teisėjų 14:8, 9; 1 Samuelio 14:27; Mato 3:1, 4). Ar tikrai toji žemė „tekėjo“ ne tik pienu, bet ir medumi?

Vienas dabartinio Izraelio teritorijoje neseniai aptiktas archeologinis radinys padeda susidaryti aiškesnį vaizdą. Apie tą radinį Jeruzalės žydų universiteto pranešime spaudai buvo rašoma: „Pasak profesoriaus (Amihajaus) Mazaro, iki šiol tai seniausias senovės Artimuosiuose Rytuose per archeologinius kasinėjimus atrastas bitynas. Jis datuojamas X—IX amžiumi prieš mūsų erą.“

Archeologai aptiko daugiau kaip 30 avilių, išdėstytų trimis eilėmis. Jie taip pat nustatė, kad tokių avilių iš viso toje vietovėje būta apie šimtą. Tyrinėjant avilius buvo rasta bičių kūnelių liekanų, taip pat vaško molekulių. Žinovų nuomone, „kasmet iš šio bityno greičiausiai būdavo gaunama apie pusę tonos medaus“.

Senovėje medaus korys buvo ne tik didelis skanumynas. Korių vašką naudodavo ir metalo, odos apdirbimui. Be to, juo būdavo padengiamas įduobtas medinių rašomųjų lentelių paviršius. Esant reikalui vašką buvo galima išlydyti ir vėl rašyti. Kokią tad išvadą, susijusią su bityno atradimu, daro archeologai?

„Nors apie bitininkavimą Biblijoje nieko neužsimenama, — aiškinama pranešime, — Tel Rehove atrastas bitynas byloja, kad bitininkystė, medaus bei korių gavyba buvo gerai išvystyta jau pirmosios [Saliamono] šventyklos laikotarpiu. Taigi tikėtina, kad Biblijoje minimas medus ir buvo tikras bičių medus.“

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

Institute of Archaeology/Hebrew University © Tel Rehov Excavations