Ar Biblija smerkia azartinius lošimus?

POPULIARŪS filmai ir televizijos laidos sudaro tokį įspūdį, kad azartiniai lošimai — ypač lošimo namuose — yra visuomenės grietinėlės užsiėmimas, gražių, turtingų žmonių reikalas. Čia daug kas pagražinama ir dažnas žiūrovas tai supranta.

Realiame gyvenime viskas yra kitaip: su kazino smarkiai konkuruoja loterijos, sporto lažybos, lošimai internetu. Azartiniai lošimai — tai „kone visuotinis blogis, kuris dėl savo patrauklumo plinta it miško gaisras“, — rašoma knygoje Internet Gambling. Televizijoje ir internete prie sporto šakų, pavyzdžiui, lygiomis teisėmis yra priskiriamas ir pokeris. Viename laikraštyje pranešama, kad per pastaruosius pusantrų metų Jungtinėse Valstijose pokerio lošėjų, kaip teigia ekspertai, radosi dvigubai daugiau.

Azartiniais lošimais yra vadinami žaidimai arba abipusės lažybos, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos. Daugelis samprotauja taip: jei lošėjas turi savų pinigų ir nėra psichologiškai priklausomas nuo lošimo, nieko čia bloga. Net vienoje katalikų enciklopedijoje rašoma, jog lošimas „nelaikomas nuodėme ir yra peiktinas tik tokiu atveju, jei ima kirstis su pareiga“ (New Catholic Encyclopedia). Bet šiai išvadai paremti veikale nenurodyta nė viena Šventojo Rašto eilutė. Kaip tuomet į azartinius lošimus turėtų žiūrėti krikščionis? Ar Biblijos požiūriu jie toleruotini ar smerktini?

Tiesą sakant, apie lošimus Šventajame Rašte tiesiogiai nekalbama. Tačiau nereikėtų manyti, kad esame palikti be jokių gairių. Kiekvienam užsiėmimui ar situacijai Biblija griežtų taisyklių nenustato — veikiau ragina ‘suprasti, kokia yra Viešpaties valia’ (Efeziečiams 5:17). Graikų kalbos žodis, čia išverstas „suprasti“, anot biblisto E. V. Bulingerio, reiškia visą turimą informaciją kokia nors tema susieti, apibendrinti savo nuodugnius apmąstymus. Taigi, kad suprastų, kokia dėl azartinių lošimų yra Dievo valia, krikščionis turi susieti reikiamus Biblijos principus ir juos apmąstyti. Toliau skaitydamas straipsnį rasite pacituota nemažai Biblijos eilučių. Kaskart stabtelėkite ir pagalvokite: ar šitie žodžiai azartinius lošimus pateisina? Kokia iš tikrųjų yra Dievo valia? Ką byloja jo Žodis?

Susigundę laime

Kadangi lošiant kliaujamasi sunkiai apčiuopiamais dalykais, lošėjams, ypač statantiems  pinigų sumas, belieka tikėti laime — paslaptinga jėga, kuri neva pakreipia atsitiktinių įvykių eigą. Pavyzdžiui, loterijos bilietams parenkami laimingi skaičiai; prietaringi Ma-Džongo lošėjai vengia tarti tam tikrus žodžius; į kauliukus prieš metant papučiama. Kodėl? Dažnai tikimasi, jog rezultatas priklausys ar bent jau gali priklausyti nuo laimės.

Ar pasitikėjimas laime — tik nekaltas žaidimas? Senovės Izraelyje kai kas manė būtent taip. Žmonės tikėjo, kad laimė jiems gali dovanoti didelę gerovę. O kaip į tai žiūrėjo Jehova? Per pranašą Izaiją jis pareiškė: „[Jūs] palikote Viešpatį, užmiršdami mano šventąjį kalną, [...] padengėte stalą Laimės dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei“ (Izaijo 65:11). Dievo požiūriu, tikėjimas laime yra savotiška stabmeldystė, nepagarba tam, kas šventa. Asmuo kliaujasi ne tikruoju Dievu, o kažkokia išgalvota jėga. Ir nėra pagrindo manyti, kad Dievo nuostata pasikeitė.

Iš kur imamos lėšos laimėjimams

Žmonėms, kurie lažinasi internetu, perka loterijos bilietus, spėlioja sporto rezultatus ar lošia kazino, dažniausiai nerūpi, iš kur imamos lėšos laimėjimui, dėl kurio varžosi. Lošti nėra tas pats, kas sudaryti teisėtą sandorį ar įsigyti pirkinį, — lošėjas nori laimėti pinigus, kuriuos pralošia kiti. * „Šalia kiekvieno milijonieriaus, kuris tokiu tampa išlošęs loterijoje, yra milijonai pralošusiųjų“, — teigia Kanados priklausomybės ligų ir psichinės sveikatos centro atstovai. Kokie Biblijos principai padėtų krikščioniui suvokti Dievo požiūrį?

Paskutinis iš Dešimties įsakymų, duotų Izraeliui, skambėjo taip: „Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko,  kas priklauso tavo artimui“ (Išėjimo 20:17). Geisti artimo nuosavybės, turto bei pinigų buvo sunki nuodėmė, kaip ir geisti jo žmonos. Įsakymą „negeisk!“ vėliau krikščionims priminė apaštalas Paulius (Romiečiams 7:7). Ar krikščionis, siekiantis laimėti, ką pralošia kitas, nebūtų smerktinas dėl savo godumo?

„Ar patys tai pripažįsta, ar ne, [dauguma lošėjų] dar nė nepradėję, slapta svajoja, kad jų statoma suma, gal vos keli doleriai, virs ištisa pinigų lavina“, — rašo apžvalgininkas Filipas Vogelis. Tie lošėjai viliasi praturtėti vienu akimoju. Biblijos priesakas tačiau yra visai kitoks: krikščionis tegul „imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam“ (Efeziečiams 4:28). Apaštalas Paulius, be to, tiesiai pasakė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ Ir dar pridūrė, kad reikėtų „valgyti pačių pelnytą duoną“ (2 Tesalonikiečiams 3:10, 12). Bet gal lošimą galima prilyginti teisėtam darbui?

Nors azartiniai lošimai pareikalauja nemažai protinių pastangų, pinigai vis dėlto yra išlošiami, o ne uždirbami ar gaunami kaip atlygis už atliktą darbą ar suteiktas paslaugas. Tikimybė išlošti menka, sėkmė labai priklauso nuo aklo atsitiktinumo, tačiau viliamasi, jog anksčiau ar vėliau pasiseks. Trumpai tariant, lošėjas siekia pralobti už dyką. O tikriesiems krikščionims primenama, kad pinigus reikia pelnyti sąžiningu darbu. „Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu, — rašė išmintingasis karalius Saliamonas ir pridūrė: — Visa tai ateina iš Dievo rankų“ (Mokytojo 2:24, Brb). Dievo tarnai nesusigundo iliuzijomis ir neieško, kaip greit ir lengvai praturtėti, bet kliaujasi Dievu, viliasi būti jo laiminami.

Spąstai, kurių reikia saugotis

Net jeigu lošėjas netyčia ir laimėtų, dera pagalvoti apie ilgalaikius lošimo padarinius, ne tik apie džiugią pergalės akimirką. Patarlių 20:21 sakoma: „Nuosavybė, greitai įgyta pradžioje, galų gale nebus palaiminta.“ Daugybė žmonių, laimėjusių loterijoje ar kitaip išlošusių, iš savo karčios patirties gali paliudyti, kad tie turtai laimės neatneša. Geriausia yra klausyti Biblijos patarimo ir nesudėti vilčių ‘į nepatikimus turtus, bet viltis Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui’ (1 Timotiejui 6:17).

Išloši ar praloši — dar ne taip svarbu. Yra kur kas didesnė blogybė. „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo“, — sakoma Dievo Žodyje (1 Timotiejui 6:9). Spąstai tam ir padaryti, kad auka į juos įkliūtų. Begalė žmonių, nusprendusių statyti tik nedidelę sumą ar norėjusių tik pabandyti, kaip seksis, įkliuvo ir nuo tos priklausomybės nebepajėgia išsivaduoti. Asmuo dėl to netenka darbo, skaudina artimuosius, sugriauna savo šeimą.

Ar dabar, apsvarstęs keletą Šventojo Rašto eilučių, matote, kokia šiuo atžvilgiu yra Dievo valia? Apaštalas Paulius bendratikius ragino: „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12:2). Krikščioniui gyvenimo kelrodis turėtų būti ne daugumos nuomonė, o Dievo valia. Žmogus, pakliuvęs į azartinių lošimų spąstus, patiria daug kartėlio, ir Jehova, „laimingasis Dievas“, nori mus nuo šito apsaugoti (1 Timotiejui 1:11, NW).

[Išnaša]

[Anotacija 14 puslapyje]

Dievo tarnai pinigus užsidirba sąžiningu darbu

[Rėmelis 13 puslapyje]

Laimėjimo jaudulys

Ar lošimas gali tapti įpročiu, pereinančiu į priklausomybę? Buvo atliktas tyrimas, kaip lošėjai reaguoja į laimėjimą ir į pralaimėjimą. Dr. Hansas Braiteris pažymi, kad „piniginis apdovanojimas eksperimento dalyviams sąmonę sužadindavo labai panašiai kaip narkomanui kokaino dozė“.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kieno pinigus lošėjas tikisi laimėti?