Ar Dievas mus apleido?

„Viešpatie [„Jehova“, NW], kodėl stovi toli, kodėl nelaimės metu slepiesi?“ (PSALMYNO 10:1, Brb)

VIEN peržvelgus laikraščių antraštes galima suprasti, kad gyvename „nelaimės metu“. O kai bėda užgriūva mus pačius, pavyzdžiui, nukenčiame nuo nusikaltėlių ar per nelaimingą atsitikimą, prarandame artimą žmogų, turbūt susimąstome: ar Dievas mato, kas vyksta? ar mes jam rūpime? ar apskritai jis yra?

Tačiau ar nepagalvojate, kad tokie klausimai gali kilti dėl nepagrįstų lūkesčių? Įsivaizduokite mažą berniuką, kuris labai liūdi, kad tėvelis išėjęs į darbą. Mažylis ilgisi tėčio, nori, kad jis kuo greičiau pareitų. Tikriausiai jaučiasi apleistas. Visą dieną tik ir klausinėja: „Kur tėvelis?“

Nesunku suprasti, jog vaikas mąsto klaidingai, — juk tėtis dirba, kad išlaikytų šeimą. Taigi gal ir mes, dejuodami „Kur yra Dievas?“, parodome, kad puoselėjame nepagrįstus lūkesčius?

Pavyzdžiui, vieni norėtų, kad Dievas it koks egzekutorius iškart nubaustų piktadarius. Kiti iš Dievo tarsi iš Kalėdų Senelio tikisi dovanų — darbo, sutuoktinio ar laimingo loterijos bilieto.

Tačiau ar tai, kad Dievas tuoj pat neįvykdo teisingumo ar nepatenkina mūsų prašymų, reiškia, jog jis abejingas mūsų kančioms arba nežino, ko mums reikia? Toli gražu! Kaip tik dabar, šiuo metu, Jehova Dievas darbuojasi visos žmonijos labui, nors ir kitaip, nei daugelis norėtų.

Tad ką Dievas daro? Kad sužinotume, turime nusikelti į pačią žmonijos istorijos pradžią, kai žmonių santykiai su Dievu buvo smarkiai sugadinti. Laimei, ne visam laikui.

Nuodėmės padariniai

Įsivaizduokite seniai apleistą, apiplėštą namą: stogas įgriuvęs, durys išvirtusios iš vyrių, sienos apgadintos. Kadaise jis buvo gražus, o dabar — baisu pažiūrėti. Suremontuoti tokį nuniokotą namą bus tikrai nelengva, prireiks ne vienos dienos.

Dabar pagalvokime, kokia žala buvo padaryta žmonijai prieš maždaug 6000 metų,  kai nematoma dvasinė būtybė, Šėtonas, pastūmėjo Adomą su Ieva sukilti prieš Dievą. Iki to maišto pirmoji žmonių pora buvo tobula, džiaugėsi puikia sveikata, turėjo galimybę kartu su būsimomis kartomis gyventi amžinai (Pradžios 1:28). Nusidėdami Adomas ir Ieva šią galimybę iš savo būsimų vaikų atėmė, galima sakyti, juos apiplėšė.

Šio maišto padariniai išties baisūs. Biblija sako: „Per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis“ (Romiečiams 5:12). Nuodėmė ne tik užtraukė mums mirtį, bet ir sugadino mūsų santykius su Kūrėju, taip pat pakenkė fizinei, protinei bei emocinei sveikatai. Mūsų būklė panaši į to apgriuvusio namo. Teisusis Jobas neperdėjo sakydamas, kad žmogus ‘gyvena trumpai ir turi daug vargo’ (Jobo 14:1).

Tačiau ar Adomui ir Ievai nupuolus Dievas žmoniją apleido? Jokiu būdu! Nuo to laiko iki dabar mūsų dangiškasis Tėvas darbuojasi žmonijos labui. Kad geriau suprastume, ko Dievas ėmėsi, kad atkurtų, kas buvo sugriauta, aptarkime, kokie trys etapai būtini, norint suremontuoti namą.

1 Apžiūrėjęs nuniokotą namą savininkas turi nuspręsti, remontuos jį ar nugriaus.

Iškart po maišto Edene Jehova Dievas paskelbė nusprendęs gelbėti žmoniją. Nematomai dvasinei esybei, kuri sukurstė pirmąją porą maištauti, jis pasakė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį“ (Pradžios 3:15, Brb).

Šiais žodžiais Jehova pažadėjo sunaikinti to maišto kurstytoją (Romiečiams 16:20; Apreiškimo 12:9). Taip pat pranešė, kad ateityje „sėkla“ išpirks žmoniją iš nuodėmės * (1 Jono 3:8). Taigi Dievo sprendimas aiškus: jis grąžins žmonijai, kas iš jos buvo atimta. Bet kol tai įvyks, praeis nemažai laiko.

2 Architektas parengia planą, pagal kurį vyks remonto darbai.

Jehova Dievas izraelitams davė įstatymų rinkinį ir suprojektavo šventyklą, kurioje jie turėjo jį garbinti. Biblijoje rašoma: „Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis“ (Kolosiečiams 2:17). Taigi, kaip kad namo planas tėra grafinis namo vaizdas, Įstatymas ir šventykla tebuvo pirmavaizdis kai ko didingesnio.

 Štai izraelitai atnašaudavo gyvulius, kad gautų nuodėmių atleidimą (Kunigų 17:11). Tos aukos simbolizavo daug svarbesnę auką, kuri turėjo būti duota ateityje ir kuria visiems laikams bus išpirkta žmonija. * Padangtės ir šventyklos planas vaizdavo, ką Mesijas, arba „sėkla“, atliks nuo savo pasiaukojamos mirties iki įžengimo į dangų. (Žiūrėkite  schemą 7 puslapyje.)

3 Parenkamas statybos darbų vykdytojas, kuris laikydamasis plano atliks namo remontą.

Jėzus buvo tas pažadėtasis Mesijas, kuris turėjo pagal izraelitų atnašaujamų aukų pavyzdį, arba „planą“, atiduoti savo gyvybę, kad išpirktų žmoniją. Todėl Jonas Krikštytojas ir pavadino Jėzų „Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jono 1:29). Jėzus noriai sutiko pasiaukoti. Jis sakė: „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jono 6:38).

Dievo valia buvo, kad Jėzus ne tik ‘savo gyvybę atiduotų kaip išpirką už daugelį’, bet ir su savo sekėjais sudarytų sandorą dėl Karalystės (Mato 20:28; Luko 22:29, 30). Būtent per šią Karalystę Dievas įgyvendins, ką yra numatęs žmonijai. Žinia apie Dievo Karalystę vadinama „gerąja naujiena“, nes ji atskleidžia, kad Dievas danguje įsteigė vadovybę, kuri valdys žemę (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972; Danieliaus 2:44). *

Atkūrimo darbas tęsiasi

Prieš pat pakildamas į dangų Jėzus savo sekėjams įsakė: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios [...]. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28:19, 20).

Taigi atkūrimo darbas neturėjo baigtis su Jėzaus mirtimi. Jis turėjo tęstis ir paskutinėmis šios santvarkos dienomis, kai Dievo Karalystė pradės valdyti žemę. Akivaizdu, kad mes gyvename būtent tuo laikotarpiu, nes dabar ir pildosi Jėzaus nusakytas paskutinių dienų ženklas * (Mato 24:3-14; Luko 21:7-11; 2 Timotiejui 3:1-5).

Šiandien Jehovos liudytojai, paklusdami Jėzaus įsakymui, skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę 236 šalyse. Šis žurnalas padės jums daugiau sužinoti, kas yra ta Karalystė ir ką ji atliks. Kiekvieno Sargybos bokšto numerio 2-ame puslapyje paaiškinta šio žurnalo paskirtis: „Jis guodžia mus gerąja naujiena, kad Dievo Karalystė, danguje veikianti valdžia, greit pašalins visą blogį ir pavers žemę rojumi. Be to, skatina ugdytis tikėjimą Jėzumi Kristumi, paaukojusiu savo gyvybę, kad galėtume gyventi amžinai, ir dabar jau valdančiu Dievo Karalystės Karaliumi.“

Nors šiuo metu girdite apie teroro aktus, stichines nelaimes, o gal patį ištiko bėda, studijuodamas Bibliją įsitikinsite, kad Dievas žmonijos neapleido. „Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“, — patikina Biblija (Apaštalų darbų 17:27). Dievo pažadas grąžinti visa, ką prarado mūsų pirmieji tėvai, tikrai išsipildys (Izaijo 55:11).

[Išnašos]

 [Schema/iliustracijos 7 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

 Tikrenybės atvaizdas: ką vaizdavo padangtė

AUKURAS

Dievo noras priimti Jėzaus auką (HEBRAJAMS 13:10-12).

VYRIAUSIASIS KUNIGAS

Jėzus (HEBRAJAMS 9:11).

1 Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas atnašaudavo auką už tautos nuodėmes (KUNIGŲ 16:15, 29-31).

1 33 m. e. m. nisano 14-ąją Jėzus už mus paaukojo savo gyvybę (HEBRAJAMS 10:5-10; 1 JONO 2:1, 2).

ŠVENTOJI

Jėzaus, patepto šventąja dvasia, padėtis (MATO 3:16, 17; ROMIEČIAMS 8:14-17; HEBRAJAMS 5:4-6).

UŽDANGA

Jėzaus žmogiškas kūnas — barjeras, skyręs žemiškąjį gyvenimą nuo dangiškojo (1 KORINTIEČIAMS 15:44, 50; HEBRAJAMS 6:19, 20; 10:19, 20, Brb).

2 Vyriausiasis kunigas iš Šventosios pro uždangą įžengdavo į Šventų švenčiausiąją.

2 Prikeltas Jėzus tarsi praėjo pro uždangą ir įžengė į dangų, „kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“ (HEBRAJAMS 9:24-28).

ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIOJI

Dangus (HEBRAJAMS 9:24).

3 Šventų švenčiausiojoje vyriausiasis kunigas pašlakstydavo aukos kraujo priešais sandoros skrynią (KUNIGŲ 16:12-14).

3 Stojęs Dievo akivaizdon, kad būtų pripažinta jo pralieto kraujo vertė, Jėzus visiems laikams atpirko mūsų nuodėmes (HEBRAJAMS 9:12, 24; 1 PETRO 3:21, 22).