NESUTARIMAI su uošviais gali būti neišsemiamas idėjų šaltinis komikams, tačiau gyvenime juoko jie nekelia. „Ne vienerius metus anyta bandė reguliuoti mūsų gyvenimą, — sako indė Rina. — Savo apmaudą paprastai išliedavau vyrui, juk negalėjau aprėkti jo motinos. Todėl jis, rodos, nuolat turėjo rinktis — būti geras vyras ar geras sūnus.“

Kodėl kai kurie tėvai taip kišasi į savo vaikų santuokinį gyvenimą? Minėta Dženė nurodo vieną galimą priežastį: „Jiems turbūt nelengva susitaikyti su mintimi, kad kažkas, jaunas ir nepatyręs, imasi rūpintis jų sūnumi arba dukra.“ O štai ką sako Rinos vyras Dilipas: „Nuo mažumės dėl vaiko aukojęsi ir jį auklėję tėvai gali pasijusti atstumti. Be to, jie galbūt nuoširdžiai nerimauja, ar sūnui arba dukrai pakaks išminties susikurti laimingą šeimą.“

Kita vertus, kartais tėvus įsikišti skatina patys vaikai. Štai Maiklo ir Lijanos, sutuoktinių poros iš Australijos, pavyzdys. „Lijana užaugo šeimoje, kur namiškių santykiai buvo labai artimi ir visi apie viską atvirai šnekėdavosi, — aiškina Maiklas. — Tad ištekėjusi ji klausdavo tėvo nuomonės dėl sprendimų, kuriuos iš tikrųjų turėjome priimti mudu. Žinoma, jos tėvas patardavo išmintingai,  bet man buvo skaudu, kad ji eina pas jį, o ne pas mane.“

Kaip matome, dėl santykių su uošviais tarp sutuoktinių gali atsirasti trintis. Gal su uošviais nesutariate ir jūs? Kas padėtų jums visiems sugyventi? Pakalbėkime apie dvi priežastis, dėl kurių kartais kyla nesutarimų, ir pažiūrėkime, ką galima daryti.

Vienas iš sutuoktinių yra pernelyg prisirišęs prie savo tėvų. „Žmonai atrodė, kad tėvus išduos, jei gyvens toli nuo jų, — sako Luisas iš Ispanijos. — Antra vertus, kai sūnui gimus mus kone kasdien ėmė lankyti mano tėvai, žmoną tai labai vargino. Ėmėme dažnai pyktis.“

Dilema.

Biblijoje apie santuoką rašoma: „Vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pradžios 2:24). Būti „vienu kūnu“ reiškia daugiau nei gyventi drauge. Iš tikrųjų vyras ir žmona sukuria naują šeimą ir jai nuo šiol turės skirti daugiau dėmesio nei toms, kuriose jiedu užaugo (1 Korintiečiams 11:3). Žinoma, tiek vyras, tiek žmona privalo ir toliau gerbti tėvus, jais rūpintis (Efeziečiams 6:2). Bet ką daryti tuomet, jeigu matydamas, kaip jūsų antroji pusė rūpinasi tėvais, pasijuntate nereikalingas ar apleistas?

Ką galėtumėte daryti.

Pamėginkite viską įvertinti objektyviai. Ar jūsų sutuoktinis iš tikrųjų per daug prisirišęs prie tėvų, o gal tiesiog jūs pats (ar pati) su saviškiais tokių šiltų santykių neturite? Tuomet pamąstykite, ar tik ne dėl aplinkos, kurioje augote, jums taip skaudu. Gal vis dėlto savo sutuoktiniui šiek tiek pavydite? (Patarlių 14:30; 1 Korintiečiams 13:4; Galatams 5:26)

Kad atsakytumėte į šiuos klausimus, reikia sąžiningai save patyrinėti, ir tai padaryti labai svarbu. Juk jeigu dėl uošvių su sutuoktiniu pykstatės nuolat, susirūpinti reikėtų jau nebe santykiais su uošviais, o judviejų tarpusavio ryšiu.

Paprastai sunkumų santuokoje iškyla todėl, kad sutuoktinių nuomonės tuo pačiu klausimu dažniausiai nesutampa. Tad kodėl gi nepasistengus perprasti sutuoktinio požiūrio? (Filipiečiams 2:4; 4:5) Adrianas, gyvenantis Meksikoje, taip ir padarė. „Aplinka, kurioje žmona augo, buvo nekokia, — aiškina jis, — todėl su uošviais artimai bendrauti vengiau. Galiausiai išvis nutraukiau su jais bet kokius ryšius — nesimatėme kelerius metus. Tačiau dėl to ėmėme nesutarti su žmona, nes ji norėjo bendrauti su namiškiais, ypač su savo motina.“

Ilgainiui Adrianas pradėjo viską vertinti nuosaikiau. „Nors matau, kaip žmoną išsekina per dažnas bendravimas su tėvais, visiškai su jais nebendraudama ji jaustųsi nelaiminga, — sako jis. — Tad pasistengiau atkurti ir palaikyti su uošviais kuo geresnius santykius.“ *

Uošviai nuolat kišasi į jūsų santykius, vis patarinėja, nors patarimo niekas neprašo. „Susituokę iš pradžių septynerius metus gyvenome kartu su vyro šeima, — pasakoja Nelė iš Kazachstano. — Nuolat sulaukdavome priekaištų dėl  to, kaip auklėjame vaikus, kaip verdu valgyti, tvarkausi po namus. Kalbėjausi apie tai su vyru ir anyta, tačiau nesutarimų tik padaugėjo.“

Dilema.

Kai susituokėte, jau nebesate tėvų valdžioje. Tuomet, kaip rašoma Biblijoje, „kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva — vyras“, tai yra jos sutuoktinis (1 Korintiečiams 11:3). Vis dėlto, kaip minėjome, tiek vyras, tiek žmona privalo gerbti savo tėvus. Juk ir Patarlių 23:22 liepiama: „Klausyk tėvo, iš kurio gimei, ir neniekink motinos, kai ji pasens.“ O jeigu jūsų tėvai arba uošviai nepaiso šeimos galvos principo ir bando primesti savo požiūrį?

Ką galėtumėte daryti.

Pamėginkite suvokti, kas galėjo juos pastūmėti, kaip jūs sakote, kištis į jūsų gyvenimą. „Kartais tėvams tiesiog reikia žinoti, kad jie tebėra svarbūs vaikams“, — sako įžangoje minėtas Rajanas. Todėl jeigu jie pernelyg rūpinasi jūsų reikalais, greičiausiai daro tai nesąmoningai. Tuomet vertėtų paklausyti Biblijos patarimo: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą“ (Kolosiečiams 3:13). Bet kaip tada, jei tėvų domėjimasis jūsų šeimos gyvenimu tampa toks įkyrus, kad tarp judviejų sukelia nesantaiką?

Kai kurios poros, bendraudamos su tėvais, nusprendė laikytis tam tikrų ribų. Žinoma, tai nereiškia, jog reikia įvesti kokias nors griežtas taisykles. * Kartais pakanka veiksmais parodyti, jog pirmenybę teikiate sutuoktiniui. Štai ką sako japonas, vardu Masajukis: „Neturite iškart sutikti su kiekvienu tėvų pasiūlymu. Atminkite, jūs kuriate naują šeimą, tad pirmiausia sužinokite, ką apie vieną ar kitą tėvų patarimą mano jūsų sutuoktinis.“

Nesutarimai su uošviais bus ne tokie skaudūs, kai suprasite, kodėl jie kišasi į jūsų gyvenimą, ir neleisite tiems nesutarimams griauti jūsų pačių santarvės. Turėdama tai omenyje Dženė prisipažįsta: „Anksčiau kalbėdamiesi apie mudviejų tėvus abu su vyru įsikarščiuodavome. Skaudžiausia būdavo, kai imdavome nurodinėti vienas kito tėvų ydas. Ilgainiui išmokome tėvų trūkumais nebesisvaidyti it vėzdais, bet spręsti pačią problemą. Taip mudu labiau suartėjome.“