Skaitytojai klausia

Ar mūsų ateitis nulemta?

Kai kurie sako, kad mūsų mirties diena yra paskirta likimo. Kiti tvirtina, kad Dievas pats nusprendžia, kada mes mirsime. Be to, tokie žmonės mano, kad reikšmingi gyvenimo įvykiai yra neišvengiami. Ar ir jūs tuo tikite?

Galite užduoti sau tokius klausimus: jei Dievas ar likimas iš tiesų nulėmė įvykio eigą ir mes nieko negalime pakeisti, kodėl tada esame raginami melstis? Ir jei yra likimas, kodėl reikia rūpintis savo saugumu? Kam važiuojant automobiliu segėti diržą? Ir gal visai nieko, jei vairuotume išgėrę?

Biblija jokiu būdu nepalaiko tokio nerūpestingumo. Joje ne tik nėra mokoma, kad viskas palikta likimo valiai, bet netgi surašyti nurodymai, kaip izraelitai turėjo pasirūpinti saugumu. Pavyzdžiui, ant namo plokščiu stogu jiems buvo liepta pastatyti apsauginę tvorelę, kad kas nors netyčia nuo jo nenukristų. Kam Dievas būtų davęs tokį įsakymą, jei žmogui būtų lemta nukristi ir užsimušti? (Pakartoto Įstatymo 22:8)

O ką galima pasakyti apie tuos, kurie žūsta siaučiant gamtos stichijoms ar atsitikus kokiai baisiai nelaimei dėl visai nuo jų nepriklausančių aplinkybių? Gal jiems yra nustatyta mirties diena? Ne. Vienas iš Bibliją rašiusių žmonių, karalius Saliamonas, patikina mus, kad „visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Mokytojo 9:11, Brb). Taigi, kad ir kokios keistos ar netikėtos būtų aplinkybės, tragiškos žūtys nėra nulemtos.

Vis dėlto kai kuriems atrodo, jog šis teiginys prieštarauja anksčiau pasakytiems Saliamono žodžiams: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti“ (Mokytojo 3:1, 2). Tačiau ar tikrai Saliamonas čia norėjo pamokyti, kad reikia tikėti lemtimi? Atidžiau patyrinėkime šiuos žodžius.

Saliamonas nesakė, kad gimimas ir mirtis yra nulemti. Jis tiesiog norėjo pabrėžti, jog gimimai, mirtys vyksta nuolat. Be abejo, žmogaus gyvenime būna pakilimų, bet būna ir nuosmukių. „Yra laikas verkti ir juoktis“, — sakė Saliamonas. Tokie dalykai ir nenumatytos nelaimės kartojasi, yra įprasti „kiekvienam įvykiui po dangumi“ (Mokytojo 3:1-8; Brb; 9:11, 12). Todėl Saliamono išvada tokia: neturime būti taip pasinėrę į kasdienius reikalus, jog užmirštume savo Kūrėją (Mokytojo 12:1, 13).

Nors mūsų Kūrėjas turi galią gyvenimui ir mirčiai, jis nepaskiria mums jokio likimo. Biblija sako, kad Dievas siūlo mums galimybę gyventi amžinai. Tačiau jis neverčia mūsų jam paklusti. Jo Žodyje sakoma: „Kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apreiškimo 22:17).

Taip, mes turime norėti ‘semtis gyvybės vandens’. Taigi mūsų ateitis nėra nulemta. Kokia ji bus, labai priklauso nuo mūsų sprendimų, požiūrio ir veiksmų.