AR ŽINOJOTE, kad Jėzaus motina Marija patyrė kaip tik tokius sunkumus? Maža to, ji juos įveikė. Ko pasimokome iš jos pavyzdžio?

Mariją žino visas pasaulis. Ir nieko keista, nes Dievas skyrė jai ypatingą vaidmenį įgyvendindamas savo tikslą. Milijonai žmonių Mariją garbina. Katalikų bažnyčia aukština ją kaip mylinčią Motiną ir laiko tikėjimo, vilties bei geraširdiškumo pavyzdžiu. Daugelis yra mokomi, kad Marija veda žmones prie Dievo.

Ką apie Jėzaus motiną manote jūs? Dar svarbiau, ką apie ją mano Dievas?

Marija, Helio duktė, buvo izraelitė, kilusi iš Judo giminės. Pirmą kartą Biblijoje ji paminėta, kai atsitiko vienas nepaprastas įvykis. Mariją aplankė angelas ir pasakė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats [„Jehova“, NW] su tavimi!“ Iš pradžių ji sumišo ir „galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“. Tada angelas pranešė, jog Marija išrinkta atlikti nuostabią, bet kartu labai atsakingą užduotį — pradėti įsčiose, pagimdyti ir išauklėti Dievo Sūnų (Luko 1:26-33).

Kokia didelė atsakomybė užgulė šios jaunos netekėjusios moters pečius! Kaip ji atsiliepė? Marija tikriausiai baiminosi, kad niekas nepatikės jos pasakojimu. Tapusi nėščia, ji galėjo prarasti savo sužadėtinio Juozapo meilę ar būti viešai pasmerkta (Pakartoto Įstatymo 22:20-24). Vis dėlto nėmaž nesvyruodama priėmė šią svarbią užduotį.

Stiprus tikėjimas padėjo Marijai paklusti savo Dievo, Jehovos, valiai. Ji neabejojo, kad bus jo globojama, todėl atsakė: „Štai aš Viešpaties [„Jehovos“, NW] tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Tą Dievo skirtą užduotį Marija taip brangino, kad buvo pasiruošusi iškęsti visus sunkumus (Luko 1:38).

Kai Marija pasakė Juozapui esanti nėščia, šis ketino susižadėjimą nutraukti.  Dėl to tikriausiai sielvartavo abu. Biblijoje nesakoma, kiek laiko tai tęsėsi. Tačiau kai Juozapui apsireiškė Jehovos angelas, juodu su Marija turbūt pajuto didelį palengvėjimą. Ta dvasinė esybė paaiškino, kad Marija tapo nėščia stebuklingu būdu, ir liepė Juozapui parsivesti ją į namus, kad būtų jo žmona (Mato 1:19-24).

Šiandien besilaukiančios moterys kūdikio atėjimui į pasaulį ruošiasi gerokai iš anksto. Tikriausiai ruošėsi ir Marija, laukdamasi savo pirmagimio, bet jos planus suardė netikėti įvykiai. Imperatorius Augustas paskelbė gyventojų surašymą ir kiekvienas turėjo vykti į savo gimtąjį miestą užsirašyti. Tad Juozapas savo žmoną, jau devintą mėnesį nėščią, užsodino ant asilo ir jiedu išsirengė į tolimą 150 kilometrų kelią. Betliejus knibždėjo žmonių ir atskiro kampo, kur galėtų gimti kūdikis, neatsirado — teko rinktis tvartą. Gimdyti tokiomis sąlygomis Marijai, be abejo, buvo nelengva: tikriausiai bijojo ir nesmagiai jautėsi.

Tuo kritišku momentu Marija greičiausiai išliejo Jehovai savo širdį vildamasi, kad jis pasirūpins ja ir jos kūdikiu. Vėliau apsilankė piemenys, norintys pamatyti gimusį vaikelį. Jie pasakė, jog angelai pavadino kūdikį „Gelbėtoju, kuris yra Mesijas, Viešpats“ (Jr). Kaip toliau rašoma, „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“. Ji apmąstė angelų žodžius ir sėmėsi iš jų stiprybės (Luko 2:11, 16-19).

 O kaip mes? Gyvenime tikriausiai teks patirti sielvarto. Be to, pasak Biblijos, kartais dėl „laiko ir atsitiktinumo“ gali užgriūti sunkumai ir išbandymai (Mokytojo 9:11, Brb). Gal tada imsime širsti ir kaltinti Dievą? Ar nebūtų geriau imti pavyzdį iš Marijos: artintis prie Jehovos Dievo tyrinėjant jo Žodį, Bibliją, bei apmąstant, ką sužinome? Tai tikrai padės lengviau iškęsti sunkumus.

Marija patyrė ir kitų vargų: gyveno neturte ir buvo priversta bėgti iš tėvynės. Ar turėjote panašių išmėginimų? Kaip teigiama viename pranešime, „pusė žemės gyventojų, tai yra beveik trys milijardai žmonių, per dieną gali sau skirti mažiau nei du JAV dolerius“, o milijonai kitų vos suduria galą su galu, nors gyvena turtingose šalyse. Gal ir jums nelengva verstis? Gal vargina ir kartais net prislegia tai, jog reikia kasdieną plūktis, kad šeima turėtų maisto, drabužių ir pastogę?

Kaip rodo Biblija, Juozapas su Marija buvo neturtingi. Kas liudijo apie jų neturtą? Iš nedaugelio detalių, randamų Evangelijose pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną, paminėtina viena: praėjus 40 dienų po gimdymo, Marija su Juozapu nuėjo į šventyklą duoti reikalaujamą auką — „porą purplelių arba du balandžiukus“ * (Luko 2:22-24). Aukoti vien paukščius buvo leidžiama tik tiems, kas neišgalėdavo atnašauti avinėlio. Taigi ši šeima, matyt, vertėsi gana nelengvai. Tačiau ir tokiomis sąlygomis namuose vyravo šilta, meilinga atmosfera. Akivaizdu, dvasiniai interesai jiems buvo svarbiausi (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7).

Neilgai trukus po Jėzaus gimimo Marijos gyvenimas vėl netikėtai pasikeitė. Angelas liepė Juozapui su šeima bėgti į Egiptą (Mato 2:13-15). Marijai teko jau antrą sykį palikti namus, bet dabar turėjo trauktis į svetimą kraštą. Egipte buvo didelė žydų bendruomenė, taigi pora tikriausiai gyveno tarp savo tautiečių. Vis dėlto svetimoj šaly prisitaikyti nelengva. Gal jums su šeima, kaip ir milijonams kitų, teko palikti savo tėvynę, kad aprūpintumėt vaikus ar išvengtumėt pavojaus? Jeigu taip, gerai suprantate, kokių sunkumų Egipte galėjo patirti Marija.

Evangelijose, išskyrus pasakojimus apie Jėzaus gimimą ir kūdikystę, Marija minima retai. Tačiau žinome, kad ji su Juozapu vėliau susilaukė mažiausiai šešių vaikų. Jums galbūt tai naujiena. Bet pažiūrėkime, ką rašo Evangelijos.

Marijai patikėtą užduotį pagimdyti Dievo Sūnų Juozapas labai vertino. Todėl iki Jėzaus gimimo lytinių santykių su ja neturėjo. Mato 1:25 sakoma, jog jis „negyveno su ja kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų“. Žodis „iki“ šioje eilutėje rodo, jog paskui Marija su Juozapu gyveno normalų lytinį gyvenimą kaip vyras ir žmona. Dėl to jiems gimė vaikų — sūnų ir dukterų. Evangelijose minimi Jokūbas, Juozapas, Simonas ir  Judas buvo Jėzaus įbroliai. Marija taip pat susilaukė bent dviejų dukterų (Mato 13:55, 56). Tačiau šie vaikai buvo pradėti įprastu, ne stebuklingu būdu. *

Marija buvo dvasinga moteris. Nors Įstatymas nereikalavo moterims dalyvauti Paschos šventėje, ji kasmet drauge su Juozapu keliaudavo Jeruzalėn į tas iškilmes (Luko 2:41). Kiekvienais metais pirmyn ir atgal tekdavo sukarti apie 300 kilometrų — ir su nemaža šeimyna! Bet šios kelionės, be abejo, teikdavo visai šeimai džiaugsmo.

Puikiu Marijos pavyzdžiu šiandien seka daug moterų. Jos pasiaukojamai stengiasi daryti tai, ką jas įpareigoja Šventasis Raštas. Šios atsidavusios žmonos neretai rodo didžiulę kantrybę, ištvermę ir nuolankumą! Apmąstydamos Marijos požiūrį, jos dvasinius dalykus laiko svarbesniais už norą gyventi patogiai ar ieškoti malonumų. Tos moterys žino, ką, be abejo, žinojo ir Marija: garbinant Dievą su vyru ir vaikais šeima tvirtėja ir yra vieningesnė.

Kartą grįždami iš Jeruzalėje vykusios šventės — tikriausiai su keliais vaikais — Marija ir Juozapas pamatė, jog su jais nėra 12-mečio Jėzaus. Galima įsivaizduoti, kaip jaudinosi Marija tris dienas visur ieškodama sūnaus! Kai abu su Juozapu jį galiausiai rado šventykloje, Jėzus pasakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo  reikaluose [„namuose“, išnaša]?“ Marija, kaip rašoma Biblijoje, „laikė visus tuos žodžius savo širdyje“ (Brb). Tai dar kartą rodo didelį Marijos dvasingumą. Ji rūpestingai apmąstė visa, kas atsitiko su Jėzumi. Praėjus daug metų šį bei kitus įvykius iš Jėzaus ankstyvojo gyvenimo tarpsnio ji tikriausiai galėjo gyvai papasakoti Evangelijų rašytojams (Luko 2:41-52).

O kas atsitiko Juozapui, Jėzaus įtėviui? Po ano trumpo epizodo iš Jėzaus vaikystės jis Evangelijose daugiau nebeminimas. Dėl to yra manančių, kad Juozapas mirė dar iki Jėzui pradedant savo viešą tarnybą. * Šiaip ar taip, Marija, Jėzui baigus savo tarnystę, atrodo, buvo našlė. Mirdamas Jėzus pavedė globoti motiną apaštalui Jonui (Jono 19:26, 27). To jis tikriausiai nebūtų daręs, jeigu Juozapas dar būtų buvęs gyvas.

Marijai drauge su Juozapu teko daug ką išgyventi! Juos aplankė angelai, jie pabėgo nuo tirono, keletą sykių keitė gyvenamąją vietą, išaugino didelę šeimą. Vakarais susėdę abu tikriausiai šnekėdavosi apie Jėzų, nežinodami, ką jam reiks ištverti ateityje, ir susirūpinę, ar gerai jį išauklėjo, ar tinkamai paruošė. Paskui Marija netikėtai liko viena.

Gal ir jūs patyrėte sutuoktinio netektį? Gal iki šiol, net po daugelio metų, jaučiate skausmą ir tuštumą? Žinoma, Mariją guodė tikėjimas pažadu, kad bus prikėlimas * (Jono 5:28, 29). Tačiau tos paguodžiančios žinios nepalengvino jos naštos. Kaip ir daugybė vienišų motinų šiandien, ji turėjo rūpintis savo vaikais be vyro pagalbos.

Logiška manyti, kad Juozapui mirus Jėzus tapo pagrindiniu šeimos maitintoju. Jo broliai, kai užaugo, irgi galėjo padėti išlaikyti šeimą. Būdamas „apie trisdešimt  metų“ Jėzus paliko namus ir pradėjo savo tarnybą (Luko 3:23). Kai suaugę vaikai palieka gimtą lizdą, tėvai ir liūdi, ir džiaugiasi. Negailėję vaikams laiko, pastangų ir meilės, jie jaučia didelę tuštumą jiems išėjus. Gal jūsų sūnus ar dukra irgi išskrido pasirinkę savąjį kelią? Jais galbūt didžiuojatės, bet turbūt kartais pagalvojate: ak, kad jie gyventų arčiau! Jeigu taip, galite suprasti, ką jautė Marija, kai Jėzus paliko namus.

Marijos laukė dar vienas netikėtas išbandymas. Skelbdamas Jėzus patraukė paskui save daugelį, bet savo brolių ne. „Jo broliai juo netikėjo“, — rašoma Biblijoje (Jono 7:5). Marija greičiausiai jiems pasakojo, ką jai kalbėjo angelas, — kad Jėzus yra „Dievo Sūnus“ (Luko 1:35). Tačiau Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas Jėzų telaikė savo vyresniu broliu. Vadinasi, Marijai teko gyventi religiškai padalytoje šeimoje.

Ar Marija dėl to nusiminė ir nuleido rankas? Nieku būdu! Sykį, kai Jėzus skelbė Galilėjoje ir atėjo į vienus namus pavalgyti, minios susirinko jo pasiklausyti. Kas gi stovėjo lauke už durų norėdami su juo pasikalbėti? Ogi motina ir broliai. Jėzui skelbiant arti namų, Marija sekdavo paskui jį ir tikriausiai kviesdavo eiti kartu kitus savo vaikus, matyt, tikėdamasi pakeisti jų požiūrį į Jėzų (Mato 12:46, 47).

Gal ir jūs patiriate sunkumų, nes norite sekti Jėzumi, o kiti šeimos nariai ne? Nenusiminkite ir nenustokite vilties. Daug kas, kaip ir Marija, ne vienus metus kantriai liudijo savo artimiesiems, kol pagaliau jų požiūris pasikeitė. Tokia ištvermė brangi Dievui, ar kiti žmonės atsiliepia ar ne (1 Petro 3:1, 2).

Marijai tekęs paskutinis Biblijoje aprašytas išbandymas buvo pats skaudžiausias. Ji matė savo mylimą sūnų tautiečių atmestą ir mirštantį didelėse kančiose. Vaiko mirtis apibūdinama kaip „pati baisiausia netektis“, „labiausiai pribloškianti mirtis“, ar vaikas būtų mažas ar suaugęs. Marija, pagal pranašiškus žodžius, ištartus jai  prieš kelis dešimtmečius, jautėsi taip, lyg jos sielą būtų pervėręs kalavijas (Luko 2:34, 35).

Gal šis paskutinis išbandymas sugniuždė ją ar susilpnino jos tikėjimą Jehova? Ne. Toliau Biblijoje skaitome, jog Marija laikėsi prie Jėzaus mokinių ir drauge su jais „atsidėjo maldai“. Jos kiti sūnūs, tuo metu jau įtikėję savo vyresnįjį brolį, buvo kartu. Kaip tai turėjo Mariją paguosti! * (Apaštalų darbų 1:14)

Marijos — dievobaimingos moters, žmonos ir motinos gyvenimas buvo prasmingas ir kupinas pasitenkinimo. Tarnaudama Dievui ji patyrė nemažai džiugių akimirkų. Marija iškentė vargus, atsilaikė per išbandymus. Kai užklumpa netikėti sunkumai ar prislegia šeimos problemos, Marijos pavyzdys gali padėti ištverti ir neapleisti Dievo tarnybos (Hebrajams 10:36).

Vis dėlto ar Marija turi būti laikoma garbinimo objektu? Ar Biblijos pasakojimas apie jai skirtą unikalų vaidmenį yra priežastis ją garbinti?