Ar bijai mirusiųjų?

Į ŠĮ klausimą daugelis paprastai atsako: „Ne. Ko man jų bijoti?“ Jie mano, kad mirusieji iš tikrųjų yra negyvi. Tačiau milijonai įsitikinę, jog mirusieji toliau gyvena kaip dvasios.

Vakarų Afrikos šalyje Benine daug kas tiki, kad mirusieji gali sugrįžti ir nužudyti kitus savo šeimos narius. Žmonės parduoda turtą arba įklimpsta į skolas, kad tik galėtų užsimokėti už gyvulių aukas ir ceremonijas mirusiems giminaičiams apraminti. Kiti užsiima spiritizmu tikėdami, jog žmogui mirus kažkokia dvasinė jo dalis išlieka ir gali bendrauti su gyvaisiais. Dar kiti yra patyrę baisių atsitikimų, kurie, jų manymu, įvyko dėl mirusiųjų dvasių įtakos.

Apie tokią patirtį gali papasakoti ir Agbula, gyvenantis netoli Benino sienos su Nigerija. Jis sako: „Šioje vietovėje spiritizmas užvaldęs visą žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, rengiamos lavonų apiplovimo ceremonijos, esą taip jie paruošiami dvasiniam gyvenimui. Po tų apeigų aš dažnai surinkdavau likusius muilo gabaliukus ir sumaišydavau su tam tikrais lapais. Trindamas tuo mišiniu savo medžioklinį šautuvą, garsiai pasakydavau, kokio laimikio noriu. Tokie papročiai čia įprasti ir, atrodė, neša sėkmę. Vis dėlto kai kurios spiritizmo pusės kėlė baimę.

Kai mįslingai mirė du mano sūnūs, įtariau, jog kažkas prieš mane naudoja spiritizmą. Kad tai išsiaiškinčiau, nuėjau pas vieną senuką, garsėjantį spiritistinėmis galiomis. Jis patvirtino mano įtarimus. Negana to, pasakė, jog sūnūs dabar yra dvasinėje srityje ir taps savo žudiko tarnais, kai šis mirs. Senukas pridūrė, kad tas pats laukia ir mano trečiojo sūnaus. Po kelių dienų sūnus mirė.“

Paskui Agbula susipažino su Džonu, Jehovos liudytoju iš kaimyninės Nigerijos. Džonas remdamasis Biblija paaiškino, kokia mirusiųjų būsena. Tos žinios pakeitė Agbulos gyvenimą. Taip gali būti ir tau.

Ar mirusieji gyvena?

Kas gali geriausiai atsakyti į šį klausimą? Ne koks žmogus, nors ir labai išgarsėjęs, o Jehova, sukūręs visa, kas gyva „danguje ir žemėje, kas regima ir neregima“ (Kolosiečiams 1:16). Savo kūriniams angelams jis skyrė gyventi danguje, o žmonėms bei gyvūnams — žemėje (Psalmyno 104:4, NW; 104:23, 24). Nuo jo priklauso visų gyvybė (Apreiškimo 4:11). Tad patyrinėkime, ką paties Dievo Žodis, Biblija, sako apie mirtį.

Jehova pirmas prakalbo apie mirtį. Jis perspėjo, kad jeigu Adomas ir Ieva jam nepaklus, mirs (Pradžios 2:17). Ką tai reiškė? Jehova paaiškino: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19). Po mirties kūnas galiausiai visiškai suyra: grįžta į dulkes. Gyvybės nebėra.

Adomas ir Ieva sąmoningai nusidėjo, todėl buvo nubausti mirtimi. Tačiau jie mirė ne pirmi. Anksčiau už juos gyvybės neteko jų sūnus Abelis. Jį nužudė jo vyresnysis  brolis Kainas (Pradžios 4:8). Kainas nebijojo savo mirusio brolio keršto. Ne, jis baiminosi to, ką jam gali padaryti gyvieji (Pradžios 4:10-16).

Po daugelio amžių karalius Erodas sunerimo, kai astrologai jam pranešė, kad jo krašte gimė „žydų karalius“. Pasiryžęs pašalinti galimą konkurentą, Erodas sumanė Betliejuje išžudyti visus berniukus iki dvejų metų. Bet angelas liepė Juozapui pasiimti Jėzų su Marija ir ‘bėgti į Egiptą’ (Mato 2:1-16; Brb).

Erodui mirus angelas pasakė Juozapui grįžti į Izraelį, „nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės“ (Mato 2:19, 20). Angelas, pats būdamas dvasia, žinojo, kad Erodas nebegali kuo nors pakenkti Jėzui. Juozapas nebijojo mirusio karaliaus Erodo. Tačiau baiminosi Erodo despotiško sūnaus Archelajo, todėl su šeima apsigyveno šiam nepavaldžiame krašte — Galilėjoje (Mato 2:22).

Šie pasakojimai padeda suprasti, jog mirusieji nieko negali padaryti. Bet kaip tada paaiškinti tai, ką patyrė Agbula ir daugelis kitų?

„Demonai“, arba netyrosios dvasios

Suaugęs Jėzus susidurdavo su piktosiomis dvasinėmis būtybėmis. Jos pripažino Jėzų ir kreipdavosi į jį „Dievo Sūnau“. Jėzus irgi žinojo, kas jos tokios. Tai nebuvo mirusių žmonių dvasios. Jėzus jas vadino „demonais“ arba netyrosiomis dvasiomis (Mato 8:29-31; 10:8; Morkaus 5:8).

Iš Biblijos sužinome, jog yra Dievui ištikimų dvasių ir tokių, kurios prieš jį sukilo. Pradžios knygoje pasakojama, kad Jehova, išvaręs jam nepaklususius Adomą ir Ievą iš Edeno sodo, į rytus nuo jo pastatė kerubus, arba angelus, saugoti įėjimo (Pradžios 3:24). Tai tikriausiai buvo pirmas kartas, kai žmonės pamatė dvasias.

Po kurio laiko nemažai angelų atėjo į žemę ir pasivertė žmonėmis. Jehova nebuvo jiems skyręs jokios užduoties žemėje. Jie tiesiog „paliko savo buveinę“ dvasinėje srityje (Judo 6). Taip padarė iš savanaudiškų paskatų. Ėmė sau žmonomis moteris, o jų palikuonys buvo hibridai, vadinami nefilais. Šie su savo maištingais tėvais pripildė žemę smurto ir kitokių nedorybių (Pradžios 6:1-5; NW). Jehova ėmėsi taisyti padėtį, siųsdamas tvaną Nojaus dienomis. Nedori vyrai, moterys ir hibridai paskendo. O kaip angelai?

Tvanas privertė juos grįžti į dvasinę sferą. Tačiau Jehova neleido jiems atgauti tos padėties, kurią turėjo iš pradžių (Judo 6). Biblijoje sakoma: „Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pasmerktųjų buveinės [„Tartaro“, išnaša] bedugnes, kur laiko juos teismui“ (2 Petro 2:4).

Tartaras nėra kokia nors konkreti vieta. Jis simbolizuoja suvaržytą ir pažemintą tų  atstumtųjų padėtį. Demonai nebegali materializuotis, tačiau ir toliau turi didelę galią veikti žmonių protus bei širdis. Jie gali apsėsti žmones ir gyvūnus (Mato 12:43-45; Luko 8:27-33). Be to, klaidina žmoniją apsimesdami mirusiųjų dvasiomis. Koks jų tikslas? Kad žmonės negarbintų Jehovos kaip pridera ir kad nežinotų, kas iš tikrųjų atsitinka mirus.

Kaip nugalėti baimę

Agbulai Biblijos paaiškinimai apie mirtį ir kas yra dvasios pasirodė labai logiški. Jis suvokė turįs semtis daugiau žinių. Pradėjo su Džonu skaityti Bibliją ir ją aiškinančius leidinius. Agbula nusiramino sužinojęs, kad jo sūnūs miega kape, o ne laukia dvasinėje sferoje, kol taps savo žudiko tarnais (Jono 11:11-13).

Be to, Agbula suprato, jog turi visiškai išsivaduoti iš spiritizmo, todėl sudegino visus su tuo susijusius daiktus (Apaštalų darbų 19:19). Kai kurie jo kaimynai bandė perspėti, kad taip jis užsitrauks dvasių rūstybę. Bet Agbula nebijojo. Jis klausė patarimo iš Efeziečiams 6:11, 12: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais [...]. Mes grumiamės [...] su [...] dvasinėmis blogio jėgomis.“ Dvasiniai ginklai yra tiesa, teisumas, geroji naujiena apie taiką, tikėjimas ir dvasios kalavijas, tai yra Dievo Žodis. Tokia ginkluotė — Dievo duota ir labai galinga!

Kai Agbula liovėsi laikytis su spiritizmu susijusių papročių, kai kurie jo draugai bei giminaičiai nustojo su juo bendrauti. Tačiau vietinėje Jehovos liudytojų Karalystės salėje jis rado naujų draugų, tikinčių, ko moko Biblija.

Dabar Agbula žino, kad greitai Jehova išvalys iš žemės blogį ir visiškai suvaržys demonus. O vėliau juos sunaikins (Apreiškimo 20:1, 2, 10). Dievas prikels gyventi žemėje „visus gulinčiuosius kapuose“ (Jono 5:28, 29). Tarp jų bus Abelis, nekalti vaikai, kuriuos nužudė karalius Erodas, milijonai kitų. Agbula tikisi, kad trys jo sūnūs taip pat bus tarp prikeltųjų. Galbūt ir tavo mirę artimieji. Visi tie prikeltieji patvirtins, kad nuo savo mirties iki prikėlimo buvo visiškai be sąmonės — nežinojo apie jokias jiems skirtas ceremonijas.

Tau nėra ko bijoti mirusiųjų. Geriau lauk meto, kai galėsi pamatyti prikeltus mirusius savo artimuosius. O kol tai įvyks, ar nevertėtų studijuoti Bibliją, kad sustiprintum savo tikėjimą? Bendrauk su tais, kurie tiki, ko moko Biblija. Jeigu užsiiminėji spiritizmu, tuojau pat liaukis. Kad apsisaugotum nuo demonų, apsiginkluok „visais Dievo ginklais“ (Efeziečiams 6:11). Jehovos liudytojai džiaugtųsi galėdami tau padėti. Jie siūlo nemokamas Biblijos studijas namuose pagal knygą Ko iš tikrųjų moko Biblija? *

Agbula nebebijo mirusiųjų ir žino, kaip apsiginti nuo demonų. Jis sako: „Nežinau, kas nužudė mano sūnus. Bet nuo tada, kai tarnauju Jehovai, susilaukiau dar septynių vaikų. Jokia dvasinė būtybė nepadarė jiems nė mažiausios žalos.“

[Išnaša]

[Anotacija 13 puslapyje]

Agbula nebebijo mirusiųjų ir žino, kaip apsiginti nuo demonų

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kainas nebijojo, kad miręs brolis gali jam atkeršyti