Skaitytojai klausia

Ar Jehovos liudytojai pripažįsta Senąjį Testamentą?

Jehovos liudytojai Bibliją laiko Dievo Žodžiu, kurį sudaro ir Senasis Testamentas, ir Naujasis Testamentas. Tačiau tas Biblijos dalis jie deramai vadina Hebrajiškaisiais raštais ir Krikščionių graikiškaisiais raštais, nes Senasis Testamentas buvo parašytas daugiausia hebrajų kalba, o Naujasis — graikų.

Kita vertus, kai kurie tvirtinantys esą krikščionys nenori pripažinti Senojo Testamento. Teigia, kad jame pavaizduotas piktas Dievas, pritariąs karams, žudymui ir kitokiems poelgiams, kuriems neįmanoma kad pritartų Naujame Testamente atskleistas Dievas — mylintis, dorovingas. Arba, jų manymu, kadangi Senajame Testamente daugiausia kalbama apie žydų religiją, jis krikščionims neaktualus. Vis dėlto, atsižvelgiant į Dievo įsakymą, užrašytą Pakartoto Įstatymo 13:1 [12:32, Brb], nieko prie jo žodžio nepridėti ir nieko iš jo neatimti, argi tai svarios priežastys atmesti apie tris ketvirtadalius Biblijos?

Kai 50-ais mūsų eros metais krikščionių apaštalas Paulius aplankė Graikijos miesto Tesalonikos gyventojus, „aiškino jiems Raštus. Jis dėstė ir įrodinėjo, kad Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių“ (Apaštalų darbų 17:1-3). Kai kurie iš Pauliaus klausytojų tapo krikščionimis ir jis vėliau juos šitaip pagyrė: „Priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį“ (1 Tesalonikiečiams 2:13). Tuo metu iš 27 Krikščionių graikiškųjų raštų knygų, atrodo, buvo parašyta dar tik Evangelija pagal Matą. Vadinasi, „Raštai“, kuriais remdamasis Paulius „įrodinėjo“, tikriausiai buvo citatos iš Hebrajiškųjų raštų.

Krikščionių graikiškųjų raštų rašytojai pavartojo 320 tiesioginių ir keletą šimtų netiesioginių citatų iš Hebrajiškųjų raštų. Kodėl? Nes „visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Romiečiams 15:4). Tuo aiškiai pasakoma, kad tie, kas šiandien pripažįsta visą Bibliją, pasisemia nepaprastai daug naudos.

Krikščionių graikiškieji raštai, kaip pamatą turintys Hebrajiškuosius raštus, yra logiškas Dievo Žodžio tęsinys Dievui palaipsniui atskleidžiant savo tikslus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad Hebrajiškieji raštai nebevertingi. Herbertas Farmeris, Kembridžo universiteto teologijos profesorius, teigia, kad Evangelijų „neįmanoma suprasti nežinant, kas vyko anksčiau su senąja sandoros tauta, — to, apie ką pasakojama Senajame Testamente“.

Dievo Žodžio keisti nereikia. Tačiau „teisiųjų takas — tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Patarlių 4:18). Į Biblijos kanoną įtraukdamas Krikščionių graikiškuosius raštus Dievas geriau nušvietė, kaip jo tikslas bus įgyvendintas. Bet tuo nesumenkino Hebrajiškųjų raštų vertės. Jie yra dalis ‘Viešpaties žodžio, kuris išlieka per amžius’ (1 Petro 1:24, 25).