1, 2. Kodėl liežuvį galima prilyginti ugniai?

 1871 METŲ spalio pradžioje Jungtinėse Valstijose, Viskonsino valstijos šiaurrytinėje dalyje, kilo didžiausias per visą šalies istoriją miško gaisras. Sausringu metu įsisiūbavusi ugnies stichija pražudė daugiau nei 1200 žmonių ir sunaikino apie porą milijardų medžių. Liepsną, matyt, įžiebė kibirkštys nuo pralekiančių traukinių. „Kokia maža ugnelė padega didžiulę girią!“ – taikliai pasakyta Jokūbo 3:5. Apie ką Biblijos rašytojas čia kalba?

² Atsakymą randame šeštoje eilutėje: „Liežuvis yra ugnis.“ Liežuvis čia vaizduoja gebėjimą kalbėti. Nelyginant ugnis, mūsų kalba irgi gali pridaryti daug žalos. Biblijoje netgi sakoma, kad „mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje“ (Pat 18:21). Bet ar mes, žinodami, kad galime pasakyti ką nors bloga, turime būti užčiaupę burną? Visai ne. Tiesiog savo kalbą reikia kontroliuoti. Juk ir ugnis, jei rūpestingai prižiūrima, šildo, šviečia tamsią naktį, mes ant jos ruošiame valgį. Jeigu saugome savo liežuvį nuo pikta, jo galią kuo puikiausiai galime panaudoti Dievo šlovei ir kitų labui (Ps 19:15 [19:14, Brb]).

3. Kokius tris dalykus aptarsime?

 ³ Dievas įdiegė mums nuostabų gebėjimą bendrauti – žodžiais ar gestais išsakyti savo mintis, jausmus. Ko reikia, kad mūsų kalba būtų ne gniuždanti, o ugdanti? (Perskaityk Jokūbo 3:9, 10.) Aptarsime tris svarbius dalykus, kuriuos būtina žinoti naudojantis kalbos dovana: kada kalbėti, ką kalbėti ir kaip kalbėti.

4. Kada, pavyzdžiui, yra „laikas tylėti“?

⁴ Nors nekalbėdami nepraleidžiame nė dienos, tai nereiškia, kad turime kalbėti ištisą parą. Juk ir Biblijoje primenama, kad yra „laikas tylėti“ (Mok 3:7). Pavyzdžiui, kai kalba kitas, mandagumas reikalauja patylėti (Job 6:24). Jei valdome liežuvį ir neatskleidžiame konfidencialios informacijos, elgiamės įžvalgiai, supratingai (Pat 20:19). Išmintinga nepraverti lūpų ir tada, kai kas nors mėgina mus išvesti iš pusiausvyros (Ps 4:5 [4:4, Brb]).

5. Kaip galime rodyti dėkingumą Dievui už gebėjimą kalbėti?

⁵ Biblijoje rašoma, jog yra ir „laikas kalbėti“ (Mok 3:7). Tai laikas, kai šloviname Dievą, drąsiname kitus, išsakome savo jausmus, poreikius (Ps 51:17 [51:15, Brb]). Šitaip naudodamiesi gebėjimu kalbėti rodome dėkingumą Jehovai už šią dovaną. Štai jeigu draugas dovanoja kokį gražų daiktą, mes juk jo neslepiame, o pritaikome, kur tinka.

6. Kokiais žodžiais Biblijoje pabrėžiama, jog svarbu prabilti tinkamu metu?

⁶ Kodėl svarbu įžvelgti, kada dera kalbėti? Patarlių 25:11 (Brb) rašoma: „Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle.“ Aukso obuolys jau savaime kelia pasigėrėjimą, bet jis tampa dar patrauklesnis, jei papuošiamas sidabro detalėmis. Panašiai yra ir su mūsų kalba: kai prabylame tinkamu laiku, ji būna patraukli ir veiksminga. Kaip tai pasitvirtina?

7, 8. Kaip mūsų bendratikiai Japonijoje, sekdami Jėzumi, pasirinko tinkamą laiką kalbėti apie prikėlimą?

⁷ Mūsų žodžiai klausytojui gali būti didelė pagalba, bet tik tada, jei įžvelgsime teisingą metą juos pasakyti. Antraip galime likti nesuprasti. (Perskaityk Patarlių 15:23.) Antai 2011-ųjų kovą žemės drebėjimas ir cunamis nusiaubė rytinę Japonijos dalį, nušlavė ištisus miestus. Daugiau nei 15 000 žmonių prarado gyvybę. Nors nukentėjo ir Jehovos liudytojai, jie kiekviena proga stengėsi guosti liūdinčiuosius Biblijos žodžiais. Tačiau daugelio Japonijos gyventojų sąmonėje yra giliai įsišaknijęs budizmas ir apie Šventojo Rašto mokymus jie žino mažai arba nežino nieko. Mūsų broliai suprato, kad širdgėlos palaužtiems žmonėms kalbėti apie prikėlimo viltį iškart po cunamio nėra tinkamiausias metas. Todėl jie tiesiog guodė nukentėjusius ir remdamiesi Biblija aiškino, kodėl tokie baisūs dalykai atsitinka niekuo nekaltiems žmonėms.

⁸ Šie mūsų broliai ir seserys sekė Jėzumi – tuo, kuris gerai žinojo, kada laikas tylėti ir kada kalbėti (Jn 18:33–37; 19:8–11). Štai kartą jis savo mokiniams tarė: „Dar daug ką turiu jums pasakyti, tačiau kol kas jūs  negalite to pakelti“ (Jn 16:12). Japonijoje geriausias laikas kalbėti apie prikėlimą stojo praėjus dvejiems su puse metų po cunamio. Tada vyko pasaulinė kampanija – buvo platinamas lankstinukas Nr. 38 pavadinimu Ar bus kada mirusiųjų prisikėlimas? iš serijos „Karalystės naujiena“. Tuo metu žmonės Japonijoje jau kur kas noriau klausėsi viltingos žinios apie prikėlimą ir daugelis mielai ėmė siūlomą lankstinuką. Mes irgi, orientuodamiesi į šalies kultūrą bei gyventojų įsitikinimus, turime mokėti įžvelgti, kada dera kalbėti.

9. Kokiomis dar aplinkybėmis dera laukti palankios progos prabilti?

⁹ Kokiomis dar aplinkybėmis derėtų palaukti tinkamo laiko praverti burną? Pavyzdžiui, kas nors net ir ne iš blogos valios gali mus įžeisti. Protinga būtų pirma pasvarstyti, ar reikalas toks rimtas, kad reikėtų imti jį aiškintis. O jeigu ir reikia, su tuo asmeniu kalbėkimės ne tada, kai esame prastos nuotaikos ir gali išsprūsti neapgalvoti žodžiai. (Perskaityk Patarlių 15:28.) Įžvalgos reikia ir kai norime pasidalyti tiesa su giminaičiais. Labai trokštame, kad jie pažintų Jehovą. Vis dėlto turime nuovokiai įvertinti, ką derėtų sakyti, ir kantriai laukti palankios progos prabilti, kad mūsų skelbiama žinia pasiektų jų širdį.

10. a) Kodėl turime atidžiai parinkti savo žodžius? b) Nuo kokios kalbos reikia saugoti savo liežuvį?

¹⁰ Mūsų žodžiai gali ir žeisti, ir gydyti. (Perskaityk Patarlių 12:18.) Pasaulyje, pavergtame Šėtono, įprasta mėtytis žeidžiančiomis replikomis. Daugelis žiūrėdami filmus bei televizijos laidas išmoksta, vaizdžiai sakant, galąsti liežuvį lyg kalaviją ir karčius žodžius laidyti it strėles (Ps 64:4 [64:3, Brb]). Tačiau krikščionis niekada neturi būti aštrialiežuvis, net juokaudamas. Humoras yra kaip prieskonis kalboje, ją pagyvina, bet greitai gali virsti šiurkščiu, įžeidžiančiu sarkazmu. Nors tokie žodžiai prajuokina, jie gali žmogų užgauti. Kandi ironija, žeminantys žodžiai tebūna toli nuo mūsų lūpų. Biblijoje prisakyta: „Joks pašvinkęs žodis teneišeina iš jūsų lūpų, bet vien kas gera – kas prireikus ugdo, kad būtų naudinga klausytojams“ (Ef 4:29, 31).

11. Koks yra ryšys tarp mūsų žodžių ir to, kas mūsų širdyje?

¹¹ Jėzaus žodžiais tariant, „lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Vadinasi, tinkami žodžiai gimsta širdyje ir jie byloja, ką iš tikrųjų apie kitus manome, ką jiems jaučiame. Jeigu mylime žmones ir esame atjautūs, mūsų kalba, reikia manyti, bus maloni, ugdanti.

12. Kaip galime lavinti savo gebėjimą parinkti tinkamus žodžius?

¹² Deramai išreikšti ugdančias mintis reikia proto pastangų, sveikos nuovokos. Net išmintingasis karalius Saliamonas „sverdamas ir tyrinėdamas [...] stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė“ (Mok 12:9, 10). Gal tau kai kada sunkoka rasti „tinkamų posakių“? Jei taip, galbūt reikia plėsti savo žodyną. Viena, kaip gali tai daryti, – dėmėtis, iš kokių žodžių sudarytos frazės Biblijoje  ir mūsų leidiniuose. Išsiaiškink tau nesuprantamų posakių prasmę. Dar svarbiau, stenkis išmokti savo žodžiais suteikti kitam dvasinę pagalbą. Jehova norėjo, kad šito išmoktų ir jo pirmagimis Sūnus. Izaijo 50:4 skaitome: „Dievas davė man [Jėzui] iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.“ Gerai apmąstydami visa, ką ruošiamės sakyti, galėsime rasti tokius žodžius, kokių būtent ir reikia (Jok 1:19). Visada pasvarstykime: ar šiais žodžiais aiškiai išreikšiu savo mintį? Kaip jie paveiks klausytoją?

13. Kodėl svarbu mintis reikšti aiškiai?

¹³ Senovės Izraelyje žmonėms suburti ir paleisti, taip pat kariuomenei į mūšį sutelkti būdavo naudojami trimitai. Aiškus trimito garsas Biblijoje prilyginamas kalbai, kuri gerai suprantama. Jei kariai aiškiai negirdėtų trimito signalo, negalėtų veikti koordinuotai ir jiems grėstų pralaimėjimas. Panašiai ir su kalba: jei šnekėsime neapibrėžtai, miglotai, klausytoją galime supainioti, net suklaidinti. Žinoma, aiški ir konkreti kalba neturi būti šiurkšti, netaktiška. (Perskaityk 1 Korintiečiams 14:8, 9.)

14. Koks pavyzdys liudija, kad Jėzaus kalba buvo lengvai suprantama?

¹⁴ Kaip parinkti tinkamus žodžius, geriausią pavyzdį paliko Jėzus. Verta įsiklausyti į jo trumpą, bet labai paveikią kalbą, užrašytą Evangelijos pagal Matą 5–7 skyriuose. Jis nevartojo įmantrių posakių, vingrybių, taip pat nešnekėjo atžariai ar užgauliai. Svarbių dalykų Jėzus mokė paprastai ir aiškiai. Antai norėdamas, kad žmonių negraužtų kasdienis rūpestis dėl maisto, jis siūlė pamąstyti, kaip Jehova sotina padangių paukščius. Paskui, lygindamas savo klausytojus su tais sparnuočiais, Jėzus paklausė: „Argi jūs ne vertingesni už juos?“ (Mt 6:26) Kaip tie paprasti, su meile tarti žodžiai turėjo paliesti jo klausytojų širdį!

15. Kodėl visada turime kalbėti maloniai?

¹⁵ Tai, kaip kalbame, neretai yra tiek pat svarbu kaip ir tai, ką kalbame. Kai Jėzus mokė savo miesto Nazareto sinagogoje, žmonės „stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (Lk 4:22). Malonūs žodžiai neatima iš kalbos svarumo, priešingai – daro ją dar paveikesnę. Žmogui tada gera mūsų žodžių klausytis ir lengviau juos priimti (Pat 25:15). Jei norime sekti Jėzaus pavyzdžiu, turime savo pašnekovui rodyti pagarbą, atsižvelgti į jo jausmus, būti švelnūs. Štai kartą Jėzus, pamatęs, kaip minia žmonių stengiasi, kad galėtų jo pasiklausyti, pajuto jiems gailestį ir „ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (Mk 6:34). Jėzus net įžeidinėjamas nesigriebdavo šiurkščių žodžių (1 Pt 2:23).

16, 17. a) Kaip galime sekti Jėzumi, kai kalbamės su savo namiškiais ar draugais? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Prašom pateikti pavyzdį, bylojantį, kad malonia kalba galima pasiekti daug gera.

¹⁶ Kalbėti taktiškai ir maloniai gali būti nelengva, kai pašnekovas yra mums labai artimas – šeimos narys ar draugas. Gerai pažinodami žmogų, jaučiamės laisvai ir manome galį sakyti jam viską, kas tik šauna į galvą.  O kaip darė Jėzus? Ar jis manė, kad glaudus ryšys su mokiniais suteikia jam teisę kalbėti su jais aštriai? Anaiptol. Kai artimiausi sekėjai ginčijosi, kuris iš jų didžiausias, Jėzus pataisė juos švelniais žodžiais ir kaip pavyzdį pastatė tarp jų vaikelį (Mk 9:33–37). Vyresnieji, sekdami Jėzumi, suklydusį bendratikį stengsis paprotinti „romumo dvasioje“ (Gal 6:1).

¹⁷ Jeigu maloniai atsakysime net tam, kuris mus užgauna, galime pasiekti daug gera (Pat 15:1). Štai vienos mūsų sesės, vienišos mamos, paauglys sūnus ėmė gyventi dvilypį gyvenimą. Kita sesė, nuoširdžiai susirūpinusi tuo, kas vyksta, jai tarė: „Gaila, kad tau nepavyko tinkamai išauklėti vaiko.“ Paauglio mama trumpam susimąstė ir pasakė: „Šiuo metu reikalai iš tikrųjų klostosi ne per geriausiai, bet jo auklėjimas dar tęsiasi. Pakalbėk su manim apie tai po Armagedono, kai bus aišku, kuo viskas baigėsi.“ Romiai ištarti žodžiai padėjo išsaugoti tarp sesių taiką. Beje, pokalbį nugirdo sūnus. Paauglys suprato, kad mama jo, taip sakant, nenurašė. Tai paskatino jį nutraukti ryšius su bloga kompanija. Laikui bėgant jis pasikrikštijo ir vėliau tarnavo Betelyje. Nesvarbu, su kuo bendraujame – su tikėjimo broliais ir sesėmis, namiškiais ar nepažįstamais žmonėmis, – mūsų „kalba visada tebūna maloni, druska pasūdyta“ (Kol 4:6).

18. Kaip mes, sekdami Jėzumi, turime naudoti kalbos dovaną?

¹⁸ Gebėjimas žodžiais reikšti mintis ir jausmus yra išties nuostabus. Sekdami Jėzumi parinkime tinkamą laiką kalbėti, suraskime tinkamus žodžius ir stenkimės šnekėti maloniai. Savo liežuvio galią tada panaudosime kitiems gydyti ir teikti šlovę Jehovai, davusiam brangią kalbos dovaną.