KAI Anita * pasiaukojo Jehovai ir pasikrikštijo, vyras baisiai įširdo. Sesė pasakoja: „Jis neleisdavo man eiti į sueigas, net minėti Dievo vardo. Vos tik ištardavau vardą Jehova, vyrą apimdavo įtūžis.“

Mokyti vaikus apie Jehovą jai irgi buvo nemenkas iššūkis. Anita guodžiasi: „Garbinti Jehovą man buvo uždrausta net savo pačios namuose. Negalėjau laisvai studijuoti su vaikais, nė vestis jų į sueigas.“

Anitos atvejis rodo, kad šeimos narių priešiškumas krikščioniui gali būti tikras tikėjimo išmėginimas. Išbandymu gali tapti ir lėtinė liga, vaiko ar sutuoktinio netektis, artimojo atsiskyrimas nuo Jehovos. Kaip likti Dievui ištikimam tokiomis aplinkybėmis?

Ką pats darytum, jei užkluptų koks mėginimas? Apaštalas Paulius pasakė: „Reikia jums ištvermės“ (Hbr 10:36). O kas padėtų ištverti?

Pirmiausia melskime Jehovą pagalbos, juo pasitikėkime ir jis duos jėgų ištverti. Tai gali patvirtinti mūsų sesė Ana. Vieną pirmadienio popietę jos šeimą ištiko tragedija — netikėtai mirė vyras. Drauge jiedu buvo pragyvenę 30 metų. „Jis išėjo į darbą ir daugiau nebegrįžo, — sako sesė. — Vyrui buvo tik penkiasdešimt dveji.“

Kas Anai padėjo ištverti? Ji dirbo darbą, reikalaujantį visiško susikaupimo, ir tai atitraukdavo ją nuo juodų minčių. Tačiau širdgėla ją tebekamavo. Sesė sako: „Išliejau savo širdį Jehovai, maldavau padėti man susitaikyti su skaudžia netektimi.“ Ar Jehova atsiliepė? Ana tuo neabejoja. Štai jos žodžiai: „Sielą užliejo tokia ramybė, kokią tik Dievas gali duoti. Taip pavyko išsaugoti stabilią vidinę būseną. Esu tikra, kad per prikėlimą Jehova grąžins mano vyrą į gyvenimą“ (Fil 4:6, 7).

Jehova, maldų Klausytojas, yra pažadėjęs suteikti savo garbintojams visa, kas būtina, kad jie galėtų toliau ištikimai jam tarnauti (Ps 65:3 [65:2, Brb]). Tai žinodami įgauname pasitikėjimo, jog kiekvienas galime ištverti net labai sunkiose situacijose.

Jehova taip pat stiprina savo tarnus per bendruomenės brolius ir seses. Antai Tesalonikos krikščionis, kai jie buvo žiauriai persekiojami, apaštalas Paulius ragino: „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite, ką jūs ir darote“ (1 Tes 2:14; 5:11). Būdami drauge ir vienas kitą su meile remdami, tie broliai ir sesės atlaikė tikėjimo išbandymus. Kaip mes galime sekti puikiu jų ištvermės pavyzdžiu ir likti tvirti?

Puoselėkime su bendratikiais artimą draugystę, nes tai „padeda vienam kitą ugdyti“ (Rom 14:19). Palaikyti glaudų tarpusavio ryšį ypač svarbu sudėtingais momentais. Apaštalas Paulius patyrė daug išbandymų, bet Jehovos padedamas jis niekada nepristigo jėgų ir ištvermės. Neretai Dievas remdavo jį per bendratikius. Antai, perduodamas sveikinimus Kolosų krikščionims, apie tokius savo draugus Paulius pasakė: „Jie tapo man dideliu pastiprinimu“ (Kol 4:10, 11). Šie broliai mylėjo apaštalą ir jį, ištiktą vargų, guodė ir drąsino. Tikriausiai ir pats ne sykį esi sulaukęs pagalbos iš savo bendruomenės brolių ir sesių, išgirdęs padrąsinimo žodį.

Jehovos dėka mes taip pat esame stiprinami per bendruomenės vyresniuosius. Šie dvasiškai brandūs vyrai yra lyg „pastogė nuo vėjo, prieglobstis nuo audros. Jie [...] lyg vandens srovės dykumoje, lyg milžinės uolos šešėlis saulės tviskinamoje šalyje“ (Iz 32:2). Gera žinoti, kad atsakingi broliai visada pasiruošę meilingai padėti, todėl prireikus kreipkis į juos. Sulaukęs dvasinės vyresniųjų paramos, lengviau pakelsi sunkumus.

Vyresnieji, aišku, stebuklingai neišspręs visų tavo problemų. Juk jie irgi netobuli, „tokie pat silpni žmonės“ kaip ir mes (Apd 14:15). Tačiau kai pasikalbėsi su kuriuo nors vyresniuoju ir jis maldoje paprašys Jehovą tau padėti, ko gero, pasijusi daug geriau (Jok 5:14, 15). Štai vienas mūsų bendratikis iš Italijos, ilgus metus varginamas raumenų distrofijos, sakė: „Šių brolių meilė ir šiluma, dažni jų apsilankymai man padeda iškęsti negalę.“ Jehova nori, kad ir tu aiškiai pajustum jo meilingą paramą, teikiamą per bendruomenės vyresniuosius.

Ištverti sunkumus padeda ir geri dvasinės veiklos įpročiai. Tai liudija Džono, 39-erių metų brolio, kuriam diagnozavo retos formos vėžį, patirtis. Jis prisipažįsta: „Mane kamavo mintis: „Kaip neteisinga! Kodėl turėjau susirgti toks jaunas?“ Džono sūnui tuo metu buvo vos treji metukai. Brolis tęsia: „Žmona turėjo rūpintis ne tik mūsų mažuoju, bet ir manimi, taip pat lydėti mane, kai eidavau pas gydytojus.“ Po chemoterapijos procedūrų Džonas jausdavosi išsekęs, jį pykindavo. Negana to, nepagydoma liga susirgo Džono tėvas ir šeimos nariams teko jį prižiūrėti.

Kaip Džonas ir jo šeima išgyveno tas nelengvas dienas? Brolis pasakoja: „Nors buvau iškamuotas, stengiausi, kad šeimoje nenutrūktų dvasinė veikla. Eidavome į visas sueigas, kas savaitę į tarnybą. Niekada, net kai būdavo labai sunku, nepamiršdavome rengti dvasinio ugdymo valandėlių.“ Džonas įsitikino, jog vienas iš esminių dalykų, padedančių ištverti, yra artimas ryšys su Jehova. Ką jis pasakytų tiems, kam susiklosto sunki padėtis? Ogi štai ką: „Pirminiam šokui praėjus, nerimastingos mintys ilgainiui išsisklaidys ir širdį užlies Jehovos meilė, pajusi jo teikiamą stiprybę. Kaip mane, taip ir tave Jehova gali padaryti tvirtą.“

Kai užgriūva kokia bėda, prisiminkime Pauliaus žodžius: „Reikia jums ištvermės.“ Pasitikėkime Jehova ir melskime jį padėti. Puoselėkime glaudų ryšį su bendratikiais, naudokimės vyresniųjų pagalba, laikykimės gerų dvasinės veiklos įpročių. Žinokime, kad Dievo padedami galime ištverti visus išbandymus dabar ir ateityje.