LYGINANT su didingu Libano kedru, sukumpęs ir rauplėtas alyvmedis galbūt neatrodo įspūdingai. Tačiau viena šio medžio ypatybė stebina — tai gebėjimas išgyvuoti net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Manoma, kad kai kuriems alyvmedžiams jau tūkstantis metų. Alyvmedžio šaknys išsiraizgiusios labai plačiai, todėl medis gali atgyti net nukirtus kamieną. Jei tik šaknys gyvos, kelmas tuojau ims leisti atžalas.

Patriarchas Jobas buvo tikras, kad netgi jei numirtų, vėl bus gyvas (Job 14:13-15). Su įsitikinimu kalbėdamas apie Dievo galią jį prikelti, vyras kaip pavyzdį paminėjo medį. Mintyse, galimas dalykas, įsivaizduodamas alyvmedį, Jobas tarė: „Medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs.“ Vos tik lietus suvilgo sausros nualintą žemę, sudžiūvęs alyvmedžio kelmas atgyja — iš šaknų ima želti nauji ūgliai. Jobo žodžiais tariant, jis išskleidžia šakas „kaip sodinukas“ (Job 14:7-9).

Tarsi sodininkas, nekantraujantis išvysti besikalančias nukirsto alyvmedžio atžalėles, Jehova labai laukia meto, kai grąžins savo ištikimus tarnus ir daugybę kitų žmonių į gyvenimą (Mt 22:31, 32; Jn 5:28, 29; Apd 24:15). Nepaprastai gera bus matyti, kaip tie, kas dabar miega mirties miegu, atgis ir vėl džiaugsis gyvenimu.