GYVENIMO ISTORIJA
Neužmirštamos mano tarnystės akimirkos
Salvadore, Santa Anos mieste, 1947-aisiais katalikų kunigai mėgino visaip kliudyti Jehovos liudytojams. Sykį, kai misionierių namuose vyko savaitinės Sargybos bokšto studijos, pro atviras duris berniukai ėmė svaidyti didelius akmenis. Paskui pasirodė procesija su kunigais priešakyje. Vieni nešė fakelus, kiti — paveikslus. Kokias dvi valandas jie mėtė į pastatą akmenis ir skandavo: „Tegyvuoja Mergelė Marija!“, „Mirtis Jehovai!“ Tokiais gąsdinimais norėjo išguiti iš miesto misionierius. Viena iš jų, prieš 67 metus dalyvavusi anoje sueigoje, buvau aš pati. *
PRIEŠ porą metų iki minėto atsitikimo aš ir mano tarnystės partnerė Evelina Treibert sykiu su ketvirtąja laida baigėme Gileado mokyklą. Tuo metu ji buvo įsikūrusi netoli Itakos miesto Niujorko valstijoje. Tarnauti misionierėmis mudvi paskyrė į Santą Aną. Apie šią tarnystę, trukusią beveik 29 metus, glaustai ir pasidalysiu prisiminimais. Bet pirmiausia norėčiau papasakoti, kodėl nusprendžiau imtis tokio darbo.
MANO DVASINIS PAVELDAS
Gimiau 1923 metais Spokane (Vašingtono valstija, JAV). Mano tėvai Džonas ir Eva Olsonai buvo liuteronai, tačiau jų sąmonėje bažnyčios mokymas apie pragarą nesiderino su įsitikinimu, kad Dievas yra meilė (1 Jn 4:8). Tėtis dirbo kepykloje. Vieną vakarą bendradarbis jį patikino, jog Biblija nemoko, kad pragaras yra kankinimo vieta. Netrukus tėvai ėmė studijuoti su Jehovos liudytojais Bibliją ir iš jos sužinojo, kaip iš tikrųjų yra su žmogumi, kai jis miršta.
Man buvo tik devyneri, bet, atsimenu, ausis ištempusi klausydavausi, kaip tėvai su užsidegimu kalba apie neseniai jų atrastas Biblijos tiesas. O kaip jiedu džiaugėsi sužinoję tikrojo Dievo, Jehovos, vardą ir atsikratę painios Trejybės dogmos! Gerte gėriau nuostabius Šventojo Rašto mokymus ir įsitikinau, kad tiesa žmogų išlaisvina (Jn 8:32). Todėl niekad nemaniau, kad Biblijos studijavimas yra nuobodus užsiėmimas, atvirkščiai — visuomet su malonumu gilinausi į Dievo Žodį. Nors buvau drovi, tėvams susiruošus į evangelizacijos tarnybą, eidavau kartu. 1934-aisiais jiedu pasikrikštijo. 1939 metais, būdama šešiolikos, aš irgi pasikrikštijau ir ėmiau tarnauti Jehovai.
1940-ųjų vasarą tėvai pardavė namą ir trise pradėjome tarnauti pionieriais Aidaho valstijoje, Ker d’Alene. Įsikūrėme nuomojamame būste virš autoserviso. Pas mus vykdavo ir sueigos. Tuo laiku nedaugelis bendruomenių teturėjo Karalystės salę, todėl susieidavome privačiuose namuose ar nuomojamose patalpose.
1941 metais drauge su tėvais dalyvavau kongrese, surengtame Sent Luise (Misūrio valstija). Sekmadienis buvo „Vaikų diena“, tad visi mes nuo penkerių iki aštuoniolikos metų sėdėjome priešais sceną. Būtent į mus per pačią savo kalbos kulminaciją kreipėsi brolis Džozefas Rezerfordas: „Vaikai, [...] visi jūs, [...] kurie pasirengę paklusti Dievui ir jo paskirtam Karaliui, prašau, atsistokite!“ Mes pakilome iš vietų. Tada brolis Rezerfordas sušuko: „Štai daugiau nei 15 000 naujų Karalystės liudytojų!“ Tuo momentu galutinai sutvirtėjo mano sprendimas atsidėti pionierės tarnybai.
MŪSŲ ŠEIMOS VEIKLA
Praėjus keliems mėnesiams nuo kongreso Sent Luise, mūsų šeima persikėlė į Kalifornijos valstijos pietus. Gavome užduotį tenai, Oksnardo mieste, įkurti bendruomenę. Glaudėmės mažoje gyvenamojoje priekaboje, kur tilpo tik viena lova. Man lovą atstojo stalas, ant kurio kasnakt ir įsitaisydavau. Tai buvo didelis kontrastas, palyginus su ankstesnėmis sąlygomis, kai turėjau savo miegamąjį.
Prieš mums atvykstant į Kaliforniją, 1941 metų gruodžio 7-ąją Japonija smogė Havajuose įsikūrusiai Perl Harboro bazei. Kitą dieną Jungtinės Valstijos stojo į Antrąjį pasaulinį karą. Valdžia išleido įsaką gyventi visiškai užsitemdžius, todėl vakarais šviesos nedegdavome. Taip Japonijos povandeniniams laivams, plaukiojantiems palei Kalifornijos pakrantę, būdavo sunkiau nusitaikyti į sausumos objektus.
Po keleto mėnesių, 1942-ųjų rugsėjį dalyvavome kongrese „Naujojo pasaulio teokratija“, surengtame Klivlande (Ohajo valstija). Viena kalba, kurią pasakė brolis Neitanas Noras, vadinosi „Taika — ar ji išsilaikys?“ Remdamasis Apreiškimo knygos 17 skyriumi, jis kalbėjo apie „žvėrį“, kuris „buvo, bet jo nebėra. Vis dėlto jis išlips iš bedugnės“ (Apr 17:8, 11). Brolis Noras paaiškino, kad tas „žvėris“ buvo Tautų Sąjunga, bet 1939 metais jos veikla nutrūko. Iš Biblijos pranašystės tapo aišku, kad vietoje anos Sąjungos atsiras kita ir stos palyginti taikus laikotarpis. Taip ir įvyko vėliau, 1945 metais, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas. „Žvėris“ tada vėl pasirodė, šįkart kaip Jungtinių Tautų Organizacija. Jehovos liudytojai tuojau ėmė plėsti pasaulinę evangelizacijos veiklą. Kaip išaugo mūsų gretos nuo tų laikų!
Minėta pranašystė padėjo man suprasti, kas laukia ateityje. Todėl kai buvo paskelbta, jog kitąmet atsidarys Gileado mokykla, užsidegiau troškimu tapti misioniere. 1943-iaisiais buvau paskirta tarnauti pioniere Portlande (Oregono valstija). Anuomet žmonėms prie durų per gramofoną leisdavome kalbų įrašus, paskui siūlydavome mūsų leidinių apie Dievo Karalystę. Visus tuos metus galvoje sukosi mintys apie misionieriaus tarnystę.
Kokia buvau laiminga, kai 1944 metais gavau kvietimą mokytis Gileado mokykloje kartu su savo brangia drauge Evelina Treibert! Penkis mėnesius dėstytojai mokė, kaip su džiaugsmu semtis žinių iš Biblijos. Jie patraukė mus savo nuolankumu. Kai kada per pietus šie broliai būdavo padavėjais. Mokyklą baigėme 1945 metais sausio 22-ąją.
TARNAUJU MISIONIERE
1946-ųjų birželį aš ir Evelina sykiu su Leo ir Estera Mehanais atvykome į Salvadorą. Pamatėme, jog laukai „baltuoja prinokę pjūčiai“ (Jn 4:35). Kunigai ant mūsų buvo kaip reikiant įsiutę. Savaitė prieš jų išpuolį, minėtą pasakojimo pradžioje, pirmą kartą dalyvavome Santa Anoje surengtame rajono suvažiavime. Aktyviai kvietėme žmones ateiti pasiklausyti viešosios kalbos ir labai džiūgavome, kad susirinko apie 500 dalyvių. Todėl užuot baiminęsi likti tame mieste, dar tvirčiau pasiryžome čia darbuotis ir teikti dvasinę pagalbą doros širdies žmonėms. Nors kunigai draudė vietiniams skaityti Bibliją ir ją įsigyti išgalėjo vos vienas kitas, daugelis buvo ištroškę tiesos. Žmonės vertino mūsų pastangas išmokti ispanų kalbą, kad galėtume perteikti jiems žinių apie Jehovą, tikrąjį Dievą, ir jo didingą pažadą atkurti žemėje rojų.
Viena iš pirmųjų mano studijuotojų buvo Roza Asensio. Pradėjusi studijuoti Bibliją, ji atsiskyrė nuo vyriškio, su kuriuo gyveno. Tada ir jis sutiko tyrinėti Šventąjį Raštą. Galiausiai jiedu susituokė, pasikrikštijo ir tapo uolūs Jehovos liudytojai. Roza buvo pirmoji pionierė Santa Anoje. *
Roza turėjo maisto produktų krautuvėlę. Eidama į tarnybą, ją uždarydavo, nes buvo tikra, kad Jehova pasirūpins būtiniausiais poreikiais. Kai po kelių valandų vėl atidarydavo, pirkėjų nestigdavo. Sesė patyrė, kokie teisingi yra žodžiai iš Mato 6:33. Ji ištikimai tarnavo Dievui iki pat mirties.
Kartą pas šeimininką, nuomojantį mums, šešiems misionieriams, būstą atėjo kunigas ir įspėjo, kad jei ir toliau leis mums čia gyventi, tuomet jį su žmona pašalins iš bažnyčios. Šis vyras, žinomas verslininkas, jau anksčiau piktinosi dvasininkų elgesiu, todėl nepasidavė spaudimui. Net pasakė kunigui, kad grasinimas pašalinti nėmaž jo nejaudina. Šeimininkas mums garantavo, jog galime pas jį likti tiek, kiek reikia.
VIENAS GERBIAMAS ŽMOGUS TAMPA LIUDYTOJU
San Salvadore, šalies sostinėje, mūsų misionierė vedė studijas vieno inžinieriaus, vardu Baltazaras Perla, žmonai. Matydamas religinių vadovų veidmainiškumą, tasai doras žmogus prarado tikėjimą Dievu. Atėjus metui įkurti šalyje mūsų filialą, Baltazaras pasisiūlė dovanai jį suprojektuoti ir padėti statyti, nors pats dar nebuvo liudytojas.
Darbuodamasis sykiu su Jehovos tarnais, Baltazaras įsitikino radęs teisingą religiją. 1955 metais liepos 22-ąją jis pasikrikštijo, o netrukus ir jo žmona Paulina. Abu jų vaikai irgi tapo Jehovos garbintojais ir su atsidavimu jam tarnauja. Sūnus, taip pat vardu Baltazaras, jau 49 metus yra Bruklino Betelio narys, rūpinasi augančia evangelizacijos veikla pasaulyje ir šiuo metu tarnauja Jungtinių Valstijų filialo komitete. *
Kai San Salvadore pradėjome rengti kongresus, brolis Perla padėjo surasti didelę sporto salę. Iš pradžių daug vietų neužimdavome, bet kasmet žmonių skaičius vis augo, kol galų gale salė tiek prisipildė, jog nebebuvo kur susėsti. Per tuos džiugius sambūrius susitikdavau su savo buvusiais studijuotojais. Įsivaizduokit, ką jausdavau, kai šie supažindindavo mane su mano „vaikaičiais“ — ką tik pasikrikštijusiais savo pačių studijuotojais.
Sykį per vieną tokį sambūrį priėjo nepažįstamas brolis ir pasakė norįs prisipažinti, ką padaręs. Aš suklusau. Jis tarė: „Esu vienas iš tų berniukų, kurie Santa Anoje svaidė į jus akmenis.“ Labai apsidžiaugiau, kad jis, kaip ir aš, dabar garbina Jehovą! Po šio pokalbio dar tvirčiau įsitikinau, jog visalaikė tarnyba yra pats geriausias gyvenimo būdas.
GERAS PASIRINKIMAS
Salvadore tarnavau misioniere beveik 29 metus; pirmiausia Santa Anoje, paskui Sonsonatėje ir Santa Tekloje, galiausiai San Salvadore. Bet kai mano tėvai, ištikimi Jehovos garbintojai, paseno, jiems prireikė pagalbos. Todėl viską su malda apsvarsčiusi, nutariau misionierės tarnybą nutraukti ir 1975-aisiais grįžau į Spokaną.
Tėtis mirė 1979 metais. Dar aštuonerius metus prižiūrėjau savo silpstančią mamą. Sulaukusi 94-erių ji mirė. Tai buvo nelengvas, įtemptas tarpsnis, išsekau fiziškai ir emociškai, įsimetė skausminga pūslelinė. Bet mane glėbė rūpestingos Dievo rankos. Jehova atsišaukė į mano maldas ir padėjo ištverti sunkumus. Pajaučiau, kokie teisingi šie Jehovos žodžiai: „Kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada. [...] Aš — tas, kuris jus neš ir išgelbės“ (Iz 46:4).
1990 metais įsikūriau Omake (Vašingtono valstija). Čia vėl galėjau liudyti kalbantiems ispaniškai. Keli mano studijuotojai pasikrikštijo. Po kurio laiko pamačiau, jog nebepajėgiu tvarkytis savo name, todėl 2007-ųjų lapkritį persikėliau į butą netoliese esančiame Šelano miestelyje. Nuo tada manimi labai nuoširdžiai rūpinasi ispanakalbių bendruomenė. Tenai aš vienintelė pagyvenusi liudytoja ir bendratikiai mane myli lyg savo senelę. Esu be galo dėkinga visiems broliams ir sesėms.
Norėdama netrukdomai atsidėti tarnystei, nutariau nekurti šeimos (1 Kor 7:34, 35). Aiškiai žinojau, jog dabartiniame gyvenime negalėsiu turėti visko. Todėl pirmenybę skyriau svarbiausiam dalykui — pasirinkau visa širdimi tarnauti Jehovai. Taip įgijau daug dvasinių vaikų. Naujajame pasaulyje bus pakankamai laiko užsiimti įvairiausia malonia veikla. Man labai patinka žodžiai iš Psalmyno 145:16, kur sakoma, kad Jehova patenkins „kiekvienos gyvos būtybės troškimą“.
Jau sulaukiau 91 metų, bet mano sveikata gana gera. Tarnaudama pioniere, širdyje jaučiuosi jauna ir džiaugiuosi, kad dienas leidžiu prasmingai. Tada, kai atvykau į Salvadorą, evangelizacijos darbas tenai buvo tik prasidėjęs, o dabar šalyje yra daugiau nei 39 000 skelbėjų. Toks gausėjimas labai stiprina mano tikėjimą. Kad ir kokį priešiškumą kurstytų Šėtonas, šio darbo nesustabdys. Akivaizdu, kad Jehova šventąja dvasia remia savo tarnų triūsą.
^ pstr. 4 Skaityk 1981 m. Jehovos liudytojų „Metraštį“ (anglų k.), p. 45—46.
^ pstr. 19 1981 m. „Metraštis“ (anglų k.), p. 41—42.
^ pstr. 24 1981 m. „Metraštis“ (anglų k.), p. 66—67, 74—75.