1, 2. a) Kas yra „amžinybės Karalius“ ir kodėl šis titulas jam tinka? (Žiūrėk paveikslėlį puslapio viršuje.) b) Koks valdovas yra Jehova?

VIENAS ilgiausiai šiais laikais valdžiusių monarchų buvo Svazilando karalius Sobūza II. Savo šaliai jis vadovavo iki pat gyvenimo pabaigos, beveik 61 metus. Tai tikrai įspūdinga. Vis dėlto yra karalius, kurio valdymo nenutrauks mirtis. Biblijoje jis vadinamas „amžinybės Karaliumi“, „Karaliumi per amžių amžius“ (1 Tim 1:17; Ps 10:16). Šis Visavaldis — Jehova.

² Dievo karaliavimas nuo žmogaus valdymo skiriasi ne vien savo trukme. Jehova yra toks valdovas, prie kurio mus traukia. Vienas senovės Izraelio karalius, valdęs keturiasdešimt metų, gyrė Dievą tokiais žodžiais: „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės. [...] Viešpats pasistatė sostą danguose, ir jo karališka galybė visa valdo“ (Ps 103:8, 19). Jehova — ne tik Karalius. Jis taip pat yra mylintis dangiškasis Tėvas. Iš ko matome, kad jis yra kaip tėvas? Kaip pasireiškia Jehovos karaliavimas net ir po maišto Edene? Žinodami atsakymus į šiuos klausimus, jausime paskatą glaustis prie Dievo kuo arčiau ir tarnauti jam visa siela.

3. Kas yra Jehovos visuotinės šeimos pirmagimis ir ką dar Jehova vadina savo sūnumis?

³ Koks laimingas turėjo jaustis Jehova, kai sukūrė savo vienatinį Sūnų! Dievas su juo nesielgė kaip su žemesniu asmeniu. Ne, savo Sūnų jis labai mylėjo. Jehova pakvietė jį sykiu imtis pasitenkinimą teikiančio darbo — kurti kitas tobulas esybes (Kol 1:15-17). Visų pirma jiedu sukūrė miriadus angelų. Biblijoje sakoma, kad šios dangiškos būtybės yra Dievo tarnai, su džiaugsmu vykdantys jo valią. Jehova pagerbia juos, vadindamas savo sūnumis. Jie yra Dievo visuotinės šeimos dalis (Ps 103:20-22; Job 38:7, Brb).

4. Kaip Dievo visuotinė šeima išsiplėtė?

⁴ Sukūręs dangų ir žemę, Dievas nutarė išplėsti savo visuotinę šeimą. Pavertęs mūsų planetą puikiais, viskuo aprūpintais namais, Jehova darbą vainikavo — kaip savo paties atvaizdą padarė pirmąjį žmogų Adomą (Pr 1:26-28). Kūrėjas pagrįstai tikėjosi, jog šis kūrinys bus jam klusnus. Jehova, žmonijos Tėvas, mokė Adomą su meile ir gerumu. Dievo duoti nurodymai Adomo nėmaž neribojo. (Perskaityk Pradžios 2:15-17.)

5. Kaip Dievo buvo sumanyta apgyvendinti žemę?

⁵ Skirtingai nei dauguma valdovų, Jehova į savo pavaldinius žiūri pirmiausia kaip į šeimos narius, mielai suteikia jiems svarbių įgaliojimų. Pavyzdžiui, Adomui Dievas patikėjo valdyti gyvūnus, skyrė nelengvą, bet sykiu įdomią užduotį — sugalvoti jiems vardus (Pr 1:26; 2:19, 20). Arba štai milijonus tobulų žmonių Jehova galėjo sukurti pats ir taip apgyvendinti visą žemę. Vis dėlto jis nusprendė padaryti Adomui tobulą, jam į porą derančią padėjėją, Ievą (Pr 2:21, 22). Tada įgalino juodu susilaukti vaikų, kad pripildytų žemę. Žmonės turėjo puikiausias sąlygas plėsti Edeno sodą ir galiausiai visą žemę paversti rojumi. Drauge su angelais jie, kaip viena darni šeima, būtų šlovinę Jehovą ištisą amžinybę. Kokia nuostabi perspektyva! Argi tai nebyloja apie tėvišką Jehovos meilę?

6. a) Kaip prasidėjo maištas prieš Dievą? b) Kodėl galima tvirtinti, kad sulig tuo maištu Jehovos karaliavimas nesibaigė?

⁶ Deja, Adomas su Ieva nepanoro būti Viešpaties Jehovos valdiniais. Jie pasidavė maištingojo angelo Šėtono įtakai (Pr 3:1-6). Tai užtraukė jiems ir jų palikuonims skausmą, kančias ir mirtį (Pr 3:16-19; Rom 5:12). Žemėje Dievo tarnų nebeliko. Ar tai reiškė, kad Dievui valdžia išslydo iš rankų, kad jis nebėra žmonijos Karalius? Visiškai ne. Jis aiškiai parodė tebesąs Viešpats: išvarė žmones iš Edeno be teisės grįžti, o sodo prieigų saugoti pastatė kerubus (Pr 3:23, 24). Bet sykiu parodė ir tėvišką meilę. Dievas davė žodį, kad ištikimus angelus ir žmones vėl sutelks į vieną šeimą. Išpranašavo, jog kils palikuonis, kuris sutrins Šėtonui galvą ir panaikins Adomo nuodėmės padarinius. (Perskaityk Pradžios 3:15.)

7, 8. a) Kokia padėtis buvo žemėje Nojaus dienomis? b) Ko Dievas ėmėsi, kad išvalytų žemę nuo blogio ir išsaugotų žmonių giminę?

⁷ Bėgant amžiams, Dievui klusnių žmonių visgi radosi. Tarp stojusių Jehovos  pusėn buvo Abelis ir Henochas. Tačiau didžioji dauguma Jehovos savo Tėvu ir Karaliumi nepripažino. Nojaus laikais žemė jau buvo „pilna smurto“ (Pr 6:11). Ar Jehova padėties nebevaldė? Ką byloja istorija?

⁸ Prisiminkime, kas vyko tomis dienomis. Jehova davė Nojui detalius planus ir nurodymus, kaip pastatyti milžinišką laivą, kuriame pats ir jo šeima galėtų išsigelbėti. Dievas taip pat parodė didžiulę meilę žmonių giminei, kai paskyrė Nojų būti „teisumo skelbėju“ (2 Pt 2:5). Šis, be abejo, kvietė visus atgailauti ir įspėjo apie gresiantį sunaikinimą. Bet jo žodžiai atsimušdavo kaip į sieną. Smurto ir nedorybių kupiname pasaulyje Nojus su šeima gyveno dar ne vieną dešimtmetį. Tačiau šias aštuonias ištikimas sielas saugojo ir globojo rūpestingas jų Tėvas Jehova. Jis užleido tvaną ir nubaudė tiek maištingus žmones, tiek nedorus angelus. Akivaizdu, kad viskas tebebuvo Jehovos rankose (Pr 7:17-24).

9. Kokia galimybė buvo suteikta žmonėms po tvano?

⁹ Įsivaizduok: štai Nojus su šeima išlipa iš laivo, įkvepia gurkšnį gaivaus oro, žengia pirmus žingsnius išvalytoje žemėje. Kokie dėkingi jie savo dangiškajam Tėvui už rūpinimąsi ir apsaugą! Nojus tuojau pat pastato aukurą ir Jehovos garbei atnašauja auką. Dievas juos palaimina ir taria: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 8:20—9:1). Žmonėms vėl suteikiama galimybė apgyvendinti planetą ir vieningai garbinti Jehovą.

10. a) Kur ir kaip po tvano įsižiebė maištas prieš Jehovą? b) Ko Jehova ėmėsi, kad jo valia būtų įgyvendinta?

¹⁰ Tačiau tvanas nenuplovė žmonių netobulumo. Jiems vis tiek reikėjo kovoti su užslėpta Šėtono ir neklusnių angelų įtaka. Vos numalšinus maištą prieš Jehovą, jis ir vėl įsižiebė. Nojaus proanūkio Nimrodo sukilimas įgavo dar didesnį mastą. Šis žmogus buvo „aršus medžiotojas, priešiškas Jehovai“ (NW). Jis pastatė didelių miestų, tokių kaip Babelis, ir padarė save karaliumi „Šinaro krašte“ (Pr 10:8-12). Ko amžinybės Karalius imsis prieš šį maištininką ir jo užmačias sužlugdyti Dievo sumanymą „pripildyti žemę“? Jehova sumaišė žmonių kalbą. Sutrikę Nimrodo valdiniai pasklido „po visą žemės paviršių“. Kartu su jais išplito klaidatikystės ir žmogiškojo valdymo idėjos (Pr 11:1-9).

11. Kaip Jehova rodė ištikimybę savo draugui Abraomui?

¹¹ Kad ir kaip po tvano išsikerojo klaidingas garbinimas, žmonių, su atsidavimu šlovinančių Jehovą, buvo. Vienas tokių — Abraomas. Paklusdamas Dievui, jis paliko savo patogius namus gimtajame Ūre ir iškeliavo. Metų metais gyveno klajoklišką gyvenimą palapinėse (Pr 11:31; Hbr 11:8, 9). Aplinkinių tautų karaliai ir įtvirtinti jų miestai galėjo atrodyti iš tiesų grėsmingai. Bet Abraomą su šeima saugojo Jehova. Tokią tėvišką Jehovos globą apgiedojo psalmininkas: „Jų engti jis niekam neleido, ir dėl jų barė karalius“ (Ps 105:13, 14). Savo draugui Abraomui Jehova buvo ištikimas. Todėl jam pažadėjo: „Iš tavęs kils karaliai“ (Pr 17:6; Jok 2:23).

12. Kaip Egipte Jehova parodė esąs visatos Viešpats ir ką tai reiškė jo išrinktajai tautai?

 ¹² Abraomo sūnui Izaokui ir vaikaičiui Jokūbui Jehova pakartojo savo pažadą juos laiminti ir iš jų palikuonių iškildinti karalius (Pr 26:3-5; 35:11). Tačiau šiam pažadui dar neišsipildžius, Jokūbo palikuonys pateko į Egipto vergiją. Ar Jehova savo žodžio nebetesės? Ar Dievas karaliavimo žemėje atsisakė? Visiškai ne. Atėjus laikui visi, tarp jų ir užsispyręs faraonas, pamatė Aukščiausiojo galią ir valdžią. Vergystės naštos slegiami izraelitai sudėjo savo viltis į Dievą ir sulaukė didingo išvadavimo — Jehova pervedė juos per Raudonąją jūrą. Jis ir šįkart parodė esąs visatos Viešpats ir rūpestingas Tėvas, beribe galia ginantis savo žmones. (Perskaityk Išėjimo 14:13, 14.)

13, 14. a) Kaip vienoje giesmėje izraelitai apgiedojo Jehovos karaliavimą? b) Ką Dievas pažadėjo Dovydui?

¹³ Izraelitai, stebuklingai išvaduoti iš egiptiečių rankų, Jehovos šlovei užgiedojo pergalės giesmę. Jos žodžiai užrašyti Išėjimo knygos penkioliktame skyriuje. Aštuonioliktoje eilutėje pasakyta: „Viešpats karaliaus per amžių amžius.“ Jehova tikrai tapo naujos tautos Karaliumi (Įst 33:5). Tačiau izraelitams nematomo Valdovo buvo per maža. Praėjus maždaug 400 metų po išėjimo iš Egipto, žmonės nusižiūrėjo į aplinkines pagonių tautas ir paprašė Dievą paskirti jiems žemiškąjį karalių (1 Sam 8:5). Vis dėlto tikrasis jų Karalius ir toliau buvo Jehova. Tai aiškiai pasimatė Dovydo, antrojo Izraelio valdovo, laikais.

¹⁴ Dovydas nutarė į Jeruzalę pargabenti sandoros skrynią. Tą džiugią dieną levitai giedojo gyriaus giesmę. Joje, kaip skaitome 1 Metraščių 16:31, yra žodžiai: „Tesako tautos: ‘Viešpats yra karalius [„tapo Karaliumi“, NW]!’“ Jeigu Jehova yra amžinybės Karalius, kodėl Biblijoje kartais sakoma, kad jis tapo Karaliumi? Jehova tampa Karaliumi, kai kokiu nors būdu pasireiškia jo  viršenybė arba kai jis paskiria atstovą vienam ar kitam savo sumanymui įgyvendinti. Suprasti, kokia prasme Jehova tampa Karaliumi, labai svarbu. Štai Jehova pažadėjo Dovydui, kad šio karaliavimas tęsis amžinai. Dievas sakė: „Aš iškelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę“ (2 Sam 7:12, 13). Tasai Dovydo palikuonis pasirodė praėjus tūkstančiui suvirš metų. Kas jis buvo ir kada turėjo tapti karaliumi?

15, 16. Kada Jėzus buvo pateptas Dievo Karalystės Karaliumi ir kaip dar žemėje pradėjo ruoštis ją valdyti?

¹⁵ Jonas Krikštytojas 29 mūsų eros metais ėmė skelbti, kad „prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3:2). Kai Jonas Jėzų pakrikštijo, Jehova patepė savo Sūnų šventąja dvasia. Šitaip Jėzus tapo Mesiju ir būsimuoju Dievo Karalystės Karaliumi. Tėviškos meilės skatinamas, Jehova ištarė: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mt 3:17).

¹⁶ Žemėje eidamas tarnystę, Jėzus nepaliovė šlovinti savo Tėvą (Jn 17:4). Viena, kaip jis tai darė, — garsino žinią apie Dievo Karalystę (Lk 4:43). Savo sekėjus net mokė melsti, kad ji ateitų (Mt 6:10). Paties Jehovos paskirtas būti Karaliumi, Jėzus savo priešininkams pareiškė: „Dievo karalystė yra tarp jūsų“ (Lk 17:21). Vėliau, vakarą prieš mirtį, Jėzus su apaštalais sudarė sandorą dėl Karalystės. Šitaip kai kuriems savo ištikimiems sekėjams atvėrė galimybę karaliauti su juo danguje. (Perskaityk Luko 22:28-30.)

17. Kokia prasme Jėzus ėmė karaliauti pirmajame amžiuje ir ko jam dar reikėjo laukti?

¹⁷ Kada Jėzus turėjo sėsti į Dievo Karalystės sostą? Ne iškart. Jau kitą popietę jis buvo nužudytas, jo mokiniai išsisklaidė (Jn 16:32). Tačiau Jehova kaip visuomet, taip ir dabar buvo padėties šeimininkas. Trečią dieną jis prikėlė savo Sūnų, ir per 33 mūsų eros metų Sekmines Jėzus tapo pateptųjų savo brolių bendruomenės vadovu, arba karaliumi (Kol 1:13). Bet kol ims karaliauti visoje žemėje, išpranašautajam Dovydo palikuoniui dar reikėjo palaukti. Jehova savo Sūnui pasakė: „Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis“ (Ps 110:1).

18, 19. a) Kokią jaučiame paskatą, apmąstydami, koks Karalius yra Jehova? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Per ilgus tūkstantmečius prieš Jehovos valdymą maištavo ir angelai danguje, ir žmonės žemėje. Tačiau savo visavaldystės Dievas neišsižadėjo, liko padėties šeimininkas. Lyg mylintis tėvas jis rūpinosi savo ištikimaisiais, tarp jų Nojumi, Abraomu, Dovydu. Argi tai neskatina mūsų nuolankiai paklusti amžinybės Karaliui, prie jo artintis?

¹⁹ Bet galbūt paklausime: kaip Jehova tapo Karaliumi mūsų dienomis? Kaip galime parodyti esą klusnūs jo Karalystės valdiniai? Ką turime daryti, kad įsilietume į visuotinę jo šeimą ir taptume tobulais jo sūnumis? Ko iš tikrųjų prašome, melsdami, kad ateitų Dievo Karalystė? Šiuos klausimus aptarsime kitame straipsnyje.