„VAIKAI iš tikrųjų — Viešpaties dovana, o įsčių vaisius — palaiminimas“, — sakoma Biblijoje (Ps 127:3). Tad nenuostabu, kad gimus vaikui tėvai tiesiog švyti iš džiaugsmo.

Kūdikio atėjimas į pasaulį tėvams reiškia ne tik džiaugsmą, bet ir didelę atsakomybę. Kad vaikas užaugtų sveikas, jam kasdien reikia visaverčio maisto. O kad paskirtų savo gyvenimą Jehovai, jam reikia dvasinio peno, — tėvai turi savo atžalą auklėti, mokyti Dievo principų (Pat 1:8). Kada geriausia pradėti ir kaip jį mokyti?

Biblijoje pasakojama apie Dievui ištikimą izraelitą Manoachą iš Coros miesto. Manoacho žmona buvo nevaisinga. Bet štai vieną dieną jiems pasirodė Jehovos angelas ir pranešė, kad susilauks sūnaus (Ts 13:2, 3). Aišku, išgirdę šią žinią, Manoachas su žmona netvėrė džiaugsmu. Tačiau juodu suprato: auginti vaiką bus nelengva. Kad mokėtų jį auklėti tinkamai, Manoachas meldė: „O mano Viešpatie! [...] Prašau leisti Dievo vyrui, kurį tu siuntei, vėl pas mus ateiti ir pamokyti, ką turime daryti su berniuku, kuris gims“ (Ts 13:8). Netrukus Manoachas su žmona susilaukė sūnaus ir pavadino jį Samsonu. Juodu mokė berniuką Dievo įstatymo, ir tos pastangos nenuėjo perniek. Kai Samsonas jau buvo užaugęs, „Viešpaties dvasia [...] apėmė jį“. Jis tapo Izraelio teisėju ir nuveikė daug didžių darbų (Ts 13:25; 14:5, 6; 15:14, 15).

Nuo kada gi reikėtų vaiką mokyti? Štai Timotiejų jo mama Eunikė ir senelė Loidė šventųjų raštų pradėjo mokyti dar kūdikystėje (2 Tim 1:5; 3:15). Taip, Timotiejus Biblijos tiesų buvo mokomas nuo pat mažens.

Kad savo vaiką mokytų nuo kūdikystės, krikščionys turi iš anksto tam ruoštis ir melsti Dievą vadovavimo. „Darbščiojo sumanymai atneša tik naudą“, — sakoma Patarlių 21:5 (Jr). Būsimi tėvai naujagimio atėjimui į pasaulį ruošiasi itin rūpestingai, — gal net sudaro sąrašą daiktų, kurių mažyliui prireiks. Bet tėvams ne mažiau svarbu ruoštis ir kitaip. Jiems derėtų pagalvoti, kaip būsimą mažylį ugdys dvasiškai, ir, kai jis gims, pradėti tą ugdymą kuo anksčiau.

Vienoje knygoje apie vaikų auklėjimą rašoma: „Pirmieji mėnesiai po gimimo smegenų vystymuisi yra lemiami. Per šį laikotarpį sinapsių — neuronų jungčių, be kurių mokymosi procesas neįmanomas, — padaugėja dvidešimt kartų“ (Early Childhood Counts—A Programming Guide on Early Childhood Care for Development). Kadangi tokį palyginti trumpą tarpsnį vaiko protas vystosi itin sparčiai, tėvams vertėtų šį laiką gerai išnaudoti — nedelsti skiepyti dvasinių dalykų supratimą ir krikščioniškas vertybes.

Viena visalaikė evangelizuotoja, auginanti mergaitę, pasakoja: „Imu savo dukrą į tarnybą nuo tada, kai jai tebuvo mėnuo. Nors tuomet ji dar nieko nesuprato, manau, kad ta ankstyva patirtis jai davė daug. Ūgtelėjusi ji jau drąsiai siūlė žmonėms lankstinukus.“

Tėvai, vaiką pradėję mokyti anksti, sulaukia gerų rezultatų. Kita vertus, jie iš savo patirties žino, kad vaiką ugdyti dvasiškai nėra taip paprasta.

Tėvams daug sunkumų kyla dėl to, kad vaikai yra judrūs ir nesugeba ilgai išlaikyti dėmesio. Mažųjų akys ir mintys nuo vieno dalyko labai greitai krypsta prie kito, — juk jie smalsūs, trokšta ištirti, kas aplinkui. Tad ką tėvams daryti, kad vaikas suprastų ir įsimintų, ko yra mokomas?

Atkreipkime dėmesį į tai, ką pasakė Mozė: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Įst 6:6, 7). Kad vaikui ką nors įdiegtum, tenka daug kartų tai kartoti. Vaikas — tarsi sodinukas, kurį reikia vis palaistyti. Jei kartojimas padeda svarbius dalykus įsiminti suaugusiam, juo labiau padės vaikui.

Norint vaiką išmokyti dvasinių tiesų, drauge su juo reikia praleisti nemažai laiko. Tačiau kada? Juk gyvenimo tempas toks greitas. Vis dėlto, kaip ragina apaštalas Paulius, laiką būtina išpirkti (Ef 5:15, 16, išnaša). Kaip tai daryti, ypač jei tenka derinti vaiko auklėjimą, pareigas bendruomenėje ir pasaulietinį darbą? Kaip tik tokia yra vieno vyresniojo situacija. Jo žmona, be to, tarnauja reguliariąja pioniere ir kiekviena jos diena pilna veiklos. Kada juodu randa  laiko ugdyti savo mergaitę? Brolis pasakoja: „Kiekvieną rytą, prieš man išeinant į darbą, su žmona paskaitome dukrelei iš Mano biblinių pasakojimų knygos arba brošiūros Kasdien tyrinėkime Raštus. Būtinai paskaitome ir vakarais, prieš miegą. Taip pat pasiimame dukrą į tarnybą. Pirmuosius jos gyvenimo metus norime išnaudoti kuo geriausiai.“

Tėvai daro viską, kad vaikas užaugtų doru, pasitikėjimo vertu žmogumi. Bet svarbiausia būtų įskiepyti jo širdyje meilę Dievui (Mk 12:28-30).

Psalmyno 127:4 sakoma: „Lyg strėlės galiūno rankoje yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs.“ Psalmininkas vaikus palygino su strėlėmis, kurias lankininkas stengiasi kuo tiksliau nutaikyti, — juk iššovęs atgal nebesugrąžins. Tos „strėlės“ tėvų rankose yra palyginti trumpą laiką, tad būtina jį išnaudoti kuo geriau, būtina skiepyti vaiko prote ir širdyje Biblijos principus.

Apie savo tikėjimo vaikus apaštalas Jonas rašė: „Už ką gi labiau galėčiau dėkoti, kaip už tai, kad girdžiu savo vaikus vaikštant tiesoje!“ (3 Jn 4) Tą patį gali pasakyti ir tėvai, matydami, kad jų vaikai vaikšto tiesoje.