„NEUŽMIRŠTAMA!“ Taip kalbėjo daugelis pažiūrėję „Kūrimo dramą“. Žiūrovų atmintyje ji paliko neišdildomą įspūdį. Apie Jehovos šlovę buvo išties plačiai paliudyta. Be to, ji buvo parodyta kaip tik laiku — prieš pat įsigalint Hitlerio diktatūrai, kuri Dievo tarnams Europoje užtraukė žiaurius persekiojimus. Kas buvo toji „Kūrimo drama“?

Jehovos garbintojų pagrindinis biuras, įsikūręs Niujorko rajone Brukline, 1914-aisiais išleido „Kūrimo fotodramą“. Tai buvo aštuonių valandų trukmės spalvotų skaidrių, filmuotų scenų ir muzikos programa. „Fotodramą“ visame pasaulyje pamatė milijonai žmonių. Tais pačiais metais buvo parengtas ir trumpesnis variantas — drama „Eureka“. Tačiau trečiojo dešimtmečio pradžioje skaidrės, kino juostos, taip pat projektoriai ir kita įranga jau buvo nusidėvėję. Vis dėlto žmonės norėjo pamatyti „Fotodramą“ darsyk. Štai Vokietijoje, Liudvigsburge, daugelis teiravosi: „Kada vėl rodysite „Fotodramą“?“ Reikėjo ko nors imtis.

Taigi trečiajame dešimtmetyje broliai, dirbantys Vokietijos Betelyje, Magdeburge, iš vienos Paryžiaus naujienų agentūros nupirko istorinių ir biblinės tematikos filmų, o iš grafikos kompanijų, įsikūrusių Leipcige ir Dresdene, — skaidrių, kurias sukomplektavo sykiu su dar tinkamomis naudoti „Fotodramos“ skaidrėmis.

Brolis Ėrichas Frostas, talentingas kompozitorius, filmui su skaidrėmis sukūrė muziką. Pasakotojo tekstas daugiausia buvo paimtas iš mūsų knygos „Sukūrimas“, todėl šis naujas „Fotodramos“ variantas pavadintas „Kūrimo drama“.

Kaip ir pirmykštis, naujasis variantas buvo aštuonių valandų trukmės, taigi demonstravimas taip pat vykdavo keletą vakarų iš eilės. Žiūrovams atsiverdavo jaudinantys kūrimo dienų vaizdai, buvo apžvelgiama biblinė ir pasaulietinė istorija, paaiškinama, kaip klaidingoji religija suvedžiojo žmoniją. „Kūrimo drama“ buvo rodoma Austrijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Vokietijoje ir kitur, kur buvo kalbančiųjų vokiškai.

Ėrichas Frostas pasakojo: „Savo kolegas, pirmiausia orkestrantus, skatindavau per „Dramos“ demonstravimo pertraukas eiti per eiles ir siūlyti žmonėms mūsų puikias knygas  ir brošiūrėles. Literatūros šitaip išplatindavome daugiau nei galėtume eidami per namus.“ Johanas Rautė, organizavęs demonstravimą Lenkijoje ir dabartinės Čekijos miestuose, atsimena, kad daugelis žiūrovų palikdavo adresus, norėdami, kad pas juos užsuktų. Būta daug gerų pakartotinių aplankymų.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje žiūrovų, norinčių pamatyti „Kūrimo dramą“, susirinkdavo pilnutėlės salės. Tuo metu visas miestas tik ir kalbėdavo apie Jehovos liudytojus. Iki 1933-iųjų šiuose Vokietijos filialo organizuojamuose „Kūrimo dramos“ peržiūros seansuose apsilankė bemaž milijonas žmonių. „Kad pamatytume „Dramą“, — prisimena Kati Kraus, — penkias dienas paeiliui pėdinome po 10 kilometrų į vieną pusę, per miškus, kalvas ir slėnius.“ Elzė Bilharc sako: „Kūrimo drama“ sužadino mano širdyje meilę tiesai.“

Alfredas Almendingeris atmena, kaip „Drama“ paveikė jo mamą: ji tuojau nusipirko Bibliją ir ėmė ieškoti žodžio „skaistykla“, o neradusi nustojo lankyti bažnyčią. Paskui ji pasikrikštijo. Ėrichas Frostas sakė: „Pažiūrėję „Kūrimo dramą“, daugybė žmonių priėmė tiesą.“

Tuo metu, kai minios žmonių traukė žiūrėti „Kūrimo dramos“, per Europą jau ritosi nacizmo banga. 1933 metais Vokietijoje liudytojų veikla buvo suvaržyta, o palaipsniui ir visai uždrausta. Nuo tada iki 1945-ųjų, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, Jehovos tarnai Europoje kentė baisų persekiojimą. Brolis Ėrichas Frostas apie aštuonerius metus praleido nelaisvėje nežmoniškomis sąlygomis. Vis dėlto jis išgyveno, o išėjęs į laisvę tarnavo Betelyje Vysbadene. Kaip puiku, kad neužmirštama „Kūrimo drama“ pasirodė pačiu laiku! Daugybės krikščionių tikėjimas buvo sustiprintas, jie įgavo drąsos atlaikyti išmėginimus Antrojo pasaulinio karo metais. (Iš mūsų archyvų Vokietijoje.)