Visalaikė gerosios naujienos skelbėja Šarlotė Vait, atvykusi į Luisvilį (Kentukio valstija, JAV), neliko nepastebėta. Visų dėmesį patraukė jos riedantis lagaminas.

ĖJO 1908-ieji. Naująjį išradimą — sesės Vait „aušros vežimėlį“ — lydėjo smalsūs miestelėnų žvilgsniai. „Dažnai girdėdavau žmones apie jį šnekant, — pasakojo sesė, — ir jausdavau, kaip visų akys nukrypsta į mane.“

Biblijos tyrinėtojai (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) gerai suvokė, kaip svarbu ir kitiems pasakoti apie tas brangias tiesas, kurias sužinojo stropiai nagrinėdami Šventąjį Raštą. Daugumai perprasti Bibliją padėjo knygų serija „Tūkstantmečio aušra“ (vėliau pavadinta Šventraščio studijavimais). Krikščionys, kurių širdys degė noru skelbti gerąją naujieną ir kuriems leido aplinkybės, keliavo per miestus ir kaimus ieškodami tiesos ištroškusių žmonių ir siūlė jiems „Tūkstantmečio aušros“ knygas. Jas netgi imta vadinti „pagalbos rankomis Biblijos tyrinėtojams“.

Tuo metu, 1908-aisiais, rinkinį iš šešių knygų drobiniais viršeliais sesė Vait ir kiti Karalystės skelbėjai siūlydavo už 1 dolerį 65 centus. Knygas šeimininkas gaudavo ne iškart — pirmiausia tik užsisakydavo. Vėliau, dažniausiai algų mokėjimo dieną, skelbėjas grįždavo su leidiniais ir už savikainą atiduodavo juos šeimininkui. Kartą vienas priešiškai nusistatęs vyras netgi pareiškė, kad už savo knygas pernelyg mažai prašome!

Sesė Malinda Kifer, pavyzdžiui, vos per savaitę priimdavo tiek užsakymų, kad susidarydavo du ar netgi trys šimtai knygų. Bet didžiulė „Tūkstantmečio aušros“ paklausa kėlė ir šiokių tokių problemų.  Kokių? Štai vien tik šeštasis tomas turėjo 740 puslapių! Patys Sargybos bokšto leidėjai pripažino, jog „penkiasdešimt knygų sveria aštuoniolika kilogramų“, tad pristatyti jas užsakovams — „tikrai sunkus uždavinys“. Ypač nelengva buvo sesėms.

Kad „Tūkstantmečio aušros“ tomai lengviau pasiektų skaitytojus, daug pasistengė brolis Džeimsas Koulas. Jis sukonstravo sulenkiamą dvirãtį rėmą, prie kurio varžtais buvo galima pritvirtinti lagaminą. Džiaugdamasis, kad sunkių knygų pagaliau nebereikės tampyti kartoninėse dėžėse, jis tarstelėjo: „Visai nenoriu išsinarinti pečių.“ Savo naująjį išradimą brolis Koulas pristatė 1908 metais Sinsinatyje (Ohajo valstija) surengtame Biblijos tyrinėtojų kongrese. Visa auditorija netvėrė džiaugsmu. Abiejuose rėmo skersinio galuose buvo išraižyti žodžiai „Aušros vežimėlis“, nes skirtas jis buvo būtent „Tūkstantmečio aušros“ tomams vežti. Kiek pasitreniravus, lagaminą, pilną knygų, buvo galima be didelių pastangų valdyti viena ranka. Aukštį skelbėjas reguliuodavo pagal savo ūgį. Keliaujant negrįstomis gatvėmis ir vieškeliais, ratukai patogiai įsistatydavo į vėžes, paliktas vežimų ratų. Baigus tarnybą, rėmą su ratukais buvo galima užlenkti prie lagamino šonų, kad būtų patogu jį nešti grįžtant namo pėsčiomis ar tramvajumi.

Visalaikėje tarnyboje triūsiančios sesės „aušros vežimėlį“ galėjo gauti nemokamai. Kitiems jis kainavo du su puse dolerio. Sesė Kifer (nuotraukoje) vežimėliu naudojosi meistriškai: viena ranka ji sugebėjo vežti pilnut pilnutėlį lagaminą, o kitoje nešdavo dar ir knygų krepšį. Viename Pensilvanijos valstijos angliakasių miestelyje sesės skelbiama žinia susidomėjo tiek daug žmonių, kad knygų pristatymo dieną tiltu per Alegenio upę sesė Kifer pirmyn atgal suvaikščiodavo tris ar net keturis kartus!

Lagaminą su ratukais praeito amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje sugalvojo vienas oro linijų pilotas. Šiandien tokie lagaminai — įprastas reginys kiekviename oro uoste, judriose didmiesčių gatvėse. Tačiau jau prieš šimtą metų smalsių praeivių dėmesį patraukdavo „aušros vežimėliai“ — uolių Biblijos tyrinėtojų, visur sėjančių brangias tiesos sėklas, nepamainomi pagalbininkai.

[Anotacija 32 puslapyje]

Knygų pristatymo dieną tiltu per Alegenio upę sesė Kifer pirmyn atgal suvaikščiodavo tris ar net keturis kartus

[Anotacija 32 puslapyje]

Pristatyti „Tūkstantmečio aušros“ knygas tapo nepalyginti lengviau