Remkimės į Jehovą, „visokios paguodos Dievą“

„Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 KOR 1:3).

1. Ko reikia ir mažam, ir dideliam?

PAGUODOS mums reikia nuo pat gimimo. Mažas vaikelis, jei kas negerai, tuojau pradeda verkti. Gal prašosi paimamas ant rankų arba nori valgyti. Geidžiame paguodos ir vėliau, išaugę iš vaiko amžiaus. O ypač atgaivos trokštame sunkiais gyvenimo momentais.

2. Ką Jehova pažada visiems, kurie į jį remiasi?

² Krislelį paguodos neretai gauname iš artimųjų ir draugų. Bet sunkiose situacijose žmonės ne visad gali mums padėti. Kartais būna taip nelengva, kad tiktai Jehova pakelia širdį. Jo Žodis štai patikina: „Viešpats yra arti visų, kurie jo šaukiasi, [...] jis išgirsta jų šauksmą pagalbos“ (Ps 145:18, 19, Jr). Tikrai, Jehovos „akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jų šauksmą“ (Ps 34:16 [34:15, Brb]). Bet kad Dievas mus palaikytų ir guostų, turime į jį su pasitikėjimu remtis. Tai aiškiai byloja psalmininko Dovydo žodžiai: „Viešpats — nuengtųjų tvirtovė, tvirtovė nelaimės metu! Kas brangina tavo vardą, pasitiki tavimi, nes tu, Viešpatie, niekada neatmeti tų, kurie ieško tavo pagalbos“ (Ps 9:10, 11 [9:9, 10, Brb]).

3. Kokiais pavyzdžiais Jėzus pailiustravo, kaip Jehova savo tarnus myli?

³ Savo tarnus Jehova labai brangina. Tai pabrėžė ir Jėzus, kalbėdamas: „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas jų nėra Dievo užmirštas. Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12:6, 7). Kadaise pranašo Jeremijo lūpomis Jehova savo tautai pasakė: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile“ (Jer 31:3).

4. Kodėl galime tvirtai remtis Jehovos pažadais?

⁴ Kai slegia rūpesčiai, paguodos randame kliaudamiesi Jehova, remdamiesi jo pažadais. Pasitikėkime Dievu taip, kaip Jozuė. „Visi gerieji dalykai, Viešpaties jums pažadėti, įvyko, ir nė vienas neliko neįvykdytas“, — sakė jis (Joz 23:14). Tad jei kartais ir jaučiamės sugniužę po vargų našta, neabejokime: „Dievas ištikimas“, savo atsidavusių tarnų jis neapleis. (Perskaityk 1 Korintiečiams 10:13.)

5. Kaip mes gebame kitus paguosti?

⁵ Apaštalas Paulius vadina Jehovą „visokios paguodos Dievu“. Guosti reiškia suraminti sielvartaujantį, malšinti jam širdies skausmą, palengvinti kančią, išsklaidyti liūdesį. Būtent taip daro Jehova. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:3, 4.) Nėra tokios situacijos, kad dangiškasis Tėvas pritrūktų paguodos jį mylintiems. Jeigu Dievas imasi žmogų guosti, kas gi jam sukliudys! O mes irgi guodžiame bendratikius „kiekviename sielvarte“. Gelbėjame juos „ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“. Puolusių į neviltį paguosti niekas kitas negali geriau nei Jehova!

 Kokie sunkumai ir negandos mus vargina?

6. Paminėk, kas gali žmogų slėgti.

⁶ Paguodos prisireikia dėl daugelio dalykų. Bene skaudžiausia yra netekti ko iš artimųjų, ypač mylimo sutuoktinio ar vaiko. Atgaivos trokšta ir diskriminuojamas, nepelnytai žeminamas žmogus. Liga, senatvė, neturtas, šeimyninės problemos, gąsdinantys pasaulio įvykiai ir panašūs dalykai taip pat priverčia dairytis atramos.

7. a) Ko nuo sunkumų ir negandų pailsusiam žmogui reikia? b) Kaip Jehova padeda tiems, kurių širdis „sulaužyta ir sutrinta“?

⁷ Pailsusiems nuo sunkumų ir negandų, mums reikia atgaivos širdžiai ir mintims, reikia, kad kas pakylėtų jausmus, atnaujintų fizines ir dvasines jėgas. Štai pagalvokime apie širdį. Mūsų širdis, kaip sako Dievo Žodis, kartais būna „sulaužyta ir sutrinta“ (Ps 51:17, Jr). Bet čia į pagalbą skuba Jehova — „jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas“ (Ps 147:3). Jeigu su tikru tikėjimu meldžiamės Dievui ir laikomės jo priesakų, net sunkiausiose situacijose jis gali mūsų širdies skausmą numalšinti. (Perskaityk 1 Jono 3:19-22; 5:14, 15.)

8. Kaip Jehova gali padėti, kai mūsų mintys neramios?

⁸ Visokios problemos kelia didelį nerimą, ir mūsų mintims dažnai reikia suraminimo. Vien savo jėgomis tų tikėjimo išbandymų turbūt neatlaikytume. Psalmininkas giedojo: „Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini“ (Ps 94:19). Ir apaštalas Paulius rašė: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4:6, 7). Kovoti su nerimu labai padeda ir Šventojo Rašto skaitymas bei apmąstymas (2 Tim 3:15-17).

9. Kas mums padės įveikti slogius jausmus?

⁹ Kartais galime taip nusiminti, kad net visai pasiduosime nevilčiai, slogiems jausmams. Galbūt jaučiamės bejėgiai atlikti kokią krikščionišką priedermę, o gal bendruomenėje gavome pareigų, regis, ne pagal savo jėgas. Šiuo atveju Jehova irgi mus guodžia, tiesia pagalbos ranką. Antai kada Jozuė buvo įpareigotas vesti izraelitų karius į kovą su galingomis tautomis, Mozė juos drąsino: „Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs“ (Įst 31:6). Jehovos remiamas, Jozuė sėkmingai įvedė Dievo tautą į Pažadėtąją žemę, pergalėjo visus priešus. Kokia stipri yra Jehovos gelbstinti ranka, anksčiau prie Raudonosios jūros patyrė ir Mozė (Iš 14:13, 14, 29-31).

10. Kas mums grąžintų nuo įtampos senkančias fizines jėgas?

¹⁰ Bėdos bei visokios negandos kartais atima net fizines jėgas, atsiliepia sveikatai. Aišku, sveikesni būsime, jei tinkamai maitinsimės, skirsime pakankamai laiko poilsiui, mankštai, laikysimės higienos. Žvalumo teikia ir viltingas požiūris, tikėjimas, kad savo pažadus Dievas ateityje tikrai ištesės. Jeigu dabar ir tenka sielvartauti, atminkime, ką išgyveno apaštalas Paulius ir kaip tvirtai jis kalbėjo: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę“ (2 Kor 4:8, 9).

11. Ką daryti, jei senka dvasinės jėgos?

 ¹¹ Pasitaiko gyvenime ir tokių negerovių, kurios sekina dvasines jėgas. Čia mums vėl į pagalbą ateina Jehova. Kaip jo Žodyje sakoma, „Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus“ (Ps 145:14). Jei dvasiškai pasiligojome, kreipkimės į krikščionių vyresniuosius (Jok 5:14, 15). Ir kai užklumpa išmėginimai, nuolat stiprinkimės mintimis apie amžinąjį gyvenimą, pažadėtą Šventajame Rašte (Jn 17:3).

Žmonės, sulaukę paguodos nuo Dievo

12. Kaip Jehova guodė Abraomą?

¹² Šventosios dvasios įkvėptas psalmininkas Jehovai giedojo: „Prisimink žodį savo tarnui, kuriuo suteikei man viltį. Tai yra paguoda mano varge, nes Tavo žodis mane atgaivino“ (Ps 119:49, 50, Brb). Dabar jau turime rašytinį Jehovos Žodį su daugybe pavyzdžių, kaip Dievas teikė savo tarnams paguodą. Vienas jų, Abraomas, sužinojęs, kad Jehova ketina siųsti Sodomai ir Gomorai pražūtį, labai sunerimo. Ištikimasis patriarchas Dievo teiravosi: „Argi iš tikrųjų kartu su nedorėliu pražudysi teisųjį?“ Jehova Abraomą paguodė sakydamas, kad jeigu rasis bent penkiasdešimt teisiųjų, jis Sodomos nepražudysiąs. Paskui Abraomas dar penkis kartus Jehovos klausė: o jei bus tik keturiasdešimt penki teisieji? keturiasdešimt? trisdešimt? dvidešimt? dešimt? Kaskart Jehova labai kantriai ir maloningai Abraomą patikino, kad dėl šitiek teisiųjų Sodomos pasigailės. Nors mieste neatsirado nė dešimties teisių žmonių, Lotą su dukterimis Dievas vis dėlto išgelbėjo (Pr 18:22-32; 19:15, 16, 26).

13. Iš ko matyti, kad Ona pasitikėjo Jehova?

¹³ Ona, Elkanos pati, troško susilaukti vaikelio. Bet buvo nevaisinga ir dėl to labai sielvartavo. Širdį Ona išliejo Jehovai, ir vyriausiasis kunigas Elis jai palinkėjo: „Tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei.“ Moteris pralinksmėjo ir „jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“ (1 Sam 1:8, 17, 18). Ona kliovėsi Jehova, viską patikėjo į jo rankas. Nors nežinojo, kokią Dievas duos išeitį, ji atgavo vidinę ramybę. Paskui Jehova į jos maldą atsakė.  Ona tapo nėščia ir, atėjus metui, pagimdė sūnų. Pavadino jį Samueliu (1 Sam 1:20).

14. Kodėl Dovydui reikėjo paguodos ir į ką jis kreipėsi?

¹⁴ Kitas žmogus, gavęs paguodos nuo Dievo, buvo Dovydas, senovės Izraelio karalius. Jehova „žiūri į širdį“, todėl kai pasirinko Dovydą būsimu tautos valdovu, žinojo, kad šis žmogus yra nuoširdžiai jam atsidavęs (1 Sam 16:7; 2 Sam 5:10). Vis dėlto Dovydas vėliau svetimavo su Batšeba ir, mėgindamas nuslėpti nuodėmę, pasiuntė jos vyrą į pirmąsias kovotojų gretas, kad žūtų. Susivokęs, kokią baisią nuodėmę padarė, Jehovos jis maldavo: „Iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Kaskart nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės! Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis“ (Ps 51:3-5 [51:1-3, Brb]). Matydamas tikrą Dovydo atgailą, Jehova jam atleido. Žinoma, liūdnų savo elgesio padarinių jis neišvengė (2 Sam 12:9-12). Bet Jehovos malonė šiam nuolankiam tarnui buvo didelė paguoda.

15. Kaip Jehova padėjo Jėzui prieš mirtį?

¹⁵ Jėzus gyvendamas žemėje irgi patyrė nemaža sunkumų. Dievas leido, kad jo tikėjimas būtų visaip išbandytas. Jis, tobulas žmogus, rėmėsi į Jehovą, pripažino jo viešpatavimą ir visur kur elgėsi nepriekaištingai. Prieš tai, kai buvo išduotas ir pasmerktas mirti, savo Tėvo meldė: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Tada pasirodė angelas ir jį sustiprino (Lk 22:42, 43). Iš Dievo Jėzus gavo reikiamos paguodos, stiprybės, paramos.

16. Kaip Jehova padės, jei dėl krikščioniškų principų tektų statyti savo gyvybę į pavojų?

¹⁶ Jehova gali ir mums padėti likti nepriekaištingiems ir būtinai padės — net jeigu turėtume dėl krikščioniškų principų statyti savo gyvybę į pavojų. Taip pat guodžiamės prikėlimo viltimi. O kaip laukiame dienos, kai mirtis, paskutinis priešas, bus sunaikinta! (1 Kor 15:26) Ištikimus savo tarnus, kuriuos mirtis jau pasiglemžė, ir daugelį kitų Jehova patikimai saugo savo atmintyje ir atėjus metui pažadins gyventi (Jn 5:28, 29; Apd 24:15). Tvirtai tikėdami Jehovos pažadu, kad bus mirusiųjų prikėlimas, net ir persekiojimų bangai kilus nepritrūkstame paguodos, vilties.

17. Kaip Jehova mus guodžia, kai netenkame ko iš artimųjų?

¹⁷ Kokia paguoda žinoti, kad mūsų artimieji, miegantys mirties miegu, atsibus naujajame pasaulyje, kur niekam nebereikės vargti nei sielvartauti! Ir kaip šiltai prikeltuosius sveikins „milžiniška minia“ Jehovos tarnų, pergyvenusių šios nedoros santvarkos pabaigą! Koks džiaugsmas bus gyveniman sugrįžusius žmones mokyti! (Apr 7:9, 10)

Amžinų Dievo rankų nešami

18, 19. Kaip paguodos sulaukia persekiojami Dievo tarnai?

¹⁸ Izraelio tautai Mozė sudėjo paguodžiančius, širdžiai mielus žodžius. Štai jis kalbėjo: „Dievas — prieglobstis nuo seno,  žemėje jo amžinos rankos“ (Įst 33:27). Vėliau pranašas Samuelis izraelitams pasakė: „Nesigręžkite nuo Viešpaties, savo Dievo, bet tarnaukite Viešpačiui visa širdimi. [...] Savo didžio vardo dėlei neatmes Viešpats savo tautos“ (1 Sam 12:20-22). Jeigu Jehovai ištikimai tarnaujame, jis niekad mūsų nepaliks. Sunkiu metu bus tvirta parama.

¹⁹ Dabar, neramiomis paskutinėmis dienomis, Dievas tikrai savo garbintojus palaiko ir guodžia. Jau daugiau kaip šimtą metų daugybė mūsų bendratikių visame pasaulyje yra persekiojami ir kalinami tik dėl to, kad tarnauja Jehovai. Jų patirtis rodo, kokia galinga yra Jehovos paguoda užklupus negandoms. Sovietų Sąjungoje, pavyzdžiui, vieną mūsų brolį dėl tikėjimo nuteisė kalėti 23 metus. Dvasinio maisto porcija, o sykiu pastiprinimas ir paguoda, jį pasiekdavo ir už kalėjimo sienų. „Per visus tuos metus išmokau pasitikėti Jehova, jis man teikė jėgų“, — pasakoja brolis. (Perskaityk 1 Petro 5:6, 7.)

20. Kodėl esame tikri, kad Jehova mūsų neapleis?

²⁰ Kad ir kokių dar tektų pakelti sunkumų, prisiminkime guodžiančius psalmininko žodžius: „Viešpats neapleis savo tautos“ (Ps 94:14). Pasaulyje, kur nelaimių netrūksta, be paguodos neapsieitume. Vis dėlto turime ne tik patys guostis, bet ir guosti kitus. Apie šią garbingą užduotį ir pakalbėsime tolesniame straipsnyje.

Kaip atsakytum?

• Dėl kokių sunkumų ir negandų kartais nusimename?

• Kaip Jehova teikia savo tarnams paguodą?

• Kas mus paguodžia mirties akivaizdoje?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis/iliustracijos 25 puslapyje]

KAS SUNKIU METU MUMS PAKYLĖTŲ...

▪ širdį: Ps 147:3; 1 Jn 3:19-22; 5:14, 15

▪ mintis: Ps 94:19; Fil 4:6, 7

▪ jausmus: Iš 14:13, 14; Įst 31:6

▪ fizines jėgas: 2 Kor 4:8, 9

▪ dvasines jėgas: Ps 145:14; Jok 5:14, 15