Ar įėjai į Dievo atilsį?

„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“ (HBR 4:12).

1. Kaip dabar galime įeiti į Dievo atilsį ir kodėl tai lengviau pasakyti negu padaryti?

ANAME straipsnyje jau kalbėjome, kad į Dievo atilsį įeiti galime veikdami išvien su Jehova, palaikydami jo sumanymus. Aišku, tai lengviau pasakyti negu padaryti. Jeigu mums, pavyzdžiui, koks nors dalykas patinka, tačiau sužinome, kad Jehova tam nepritaria, pirmoji reakcija neretai būna priešiška. Vadinasi, reikia dar nemažai tobulintis, kad pasižymėtume išmintimi, kuri, anot Jokūbo, yra klusni (Jok 3:17). Šiame straipsnyje aptarsime keletą gyvenimo sričių, kur mūsų ryžtas derintis prie Dievo sumanymų yra išbandomas.

2, 3. Kokių ir toliau reikia pastangų, kad Jehovos akyse būtume tarsi brangenybės?

² Ar sužinojęs iš Biblijos, ką pačiam reikia gyvenime pakoreguoti, Dievo balsui paklūsti? Šventasis Raštas sako, kad Dievas yra užsibrėžęs surinkti „visų tautų lobius“ (Ag 2:7). Tada, kai tik sužinojome tiesą, daugelis visai nebuvome panašūs į brangenybes. Bet iš meilės Dievui ir jo Sūnui, iš didelio noro Dievui patikti mes pakeitėme savo vidinį žmogų, pasikeitė ir mūsų elgesys. Po daugelio maldų ir didelių pastangų galiausiai atėjo ta ypatinga diena, kai žengėme į vandenį ir buvome pakrikštyti. (Perskaityk Kolosiečiams 1:9, 10.)

 ³ Su savo netobulybe kovojome ne vien iki krikšto dienos. Toji kova toliau tęsiasi ir dar tęsis, kol esame netobuli. Gerai žinome: jei nepasiduosime, jei stengsimės Jehovos akyse tapti kuo mielesni, tarsi brangenybės, jis mūsų pastangas laimins.

Jei mums duoda pastabą

4. Kaip trejopai mus gali pasiekti Šventojo Rašto pamokymas?

⁴ Kad savo ydų galėtume atsikratyti, pirmiau turime žinoti, kokios jos yra. Kartais paskatina susimąstyti sueigoje išgirsta kalba, širdį paliečia koks nors straipsnis iš mūsų leidinių. Tada suvokiame, kas dar yra negerai, ką patiems reikia taisyti. Kita vertus, jei kalboje išsakyta mintis praplaukia pro šalį arba jei pamokymų, išdėstytų leidinyje, sau neprisitaikome, Jehova mums paprotinti galbūt pasitelks kurį nors krikščionį. (Perskaityk Galatams 6:1, NW. *)

5. Kaip netinkamai kartais sureaguojame į pastabą ir kodėl krikščionių ganytojai matydami, kad mums reikia pagalbos, neturėtų nuleisti rankų?

⁵ Iš netobulo žmogaus priimti pastabą, — kad ir kaip taktiškai, kad ir kaip meilingai duodamą, — nėra lengva. Tačiau Laiško galatams 6 skyriaus 1-oji eilutė rodo, kad dvasingiems krikščionims Jehova liepia stengtis mus pataisyti, paprotinti „romumo dvasioje“. Jeigu į pastabą atsižvelgsime, Dievui tapsime dar mielesni. Įdomu, kad patys apie savo netobulumą ir klaidas maldose kalbėti nesivaržome. Bet jei apie tai mums prabyla bendratikis, tuoj, žiūrėk, ieškome pasiteisinimo, imame abejoti žmogaus motyvais, piktinamės, kodėl reikalą išdėstė būtent taip (2 Kar 5:11). O jeigu ryžtasi pakalbėti kokiu ypač jautriu klausimu, — tarkim, dėl nederamų šeimos nario poelgių, dėl mūsų pačių aprangos, išvaizdos, asmeninės higienos arba dėl laisvalaikio užsiėmimų, kurie mums patinka, bet Jehovos požiūriu nėra geri, — galbūt net šiurkščiai atsikertame. Šitaip ir bendratikį nuliūdiname, ir patys savimi nusiviliame. Paskui, emocijų bangai atslūgus, tikriausiai pripažįstame, kad pastaba vis dėlto buvo taikli.

6. Kaip Dievo žodis atskleidžia „širdies sumanymus bei mintis“?

⁶ Teminė šio straipsnio eilutė primena, kad Dievo žodis yra veiksmingas. Mūsų gyvenime Dievo žodis iš tiesų veikia. Kaip padėjo keistis prieš krikštą, taip padeda ir dabar. Laiške hebrajams apaštalas Paulius toliau rašo, kad Dievo žodis „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4:12). Aiškiai supratę, ko Jehova šiuo metu iš mūsų tikisi, kokia jo valia, vienaip ar kitaip į tai reaguojame, ir tada pasimato mūsų tikrasis vidinis žmogus. Ar kartais tai, kokie atrodome esą („siela“) ir kokie iš tikrųjų esame („dvasia“), nesiskiria? (Perskaityk Mato 23:27, 28.) Dabar aptarsime kelias situacijas ir sykiu galėsime pasvarstyti, kaip tokiomis aplinkybėmis pasielgtume patys.

Ženkime koja kojon su Jehovos organizacija

7, 8. a) Galbūt iš kokių paskatų žydų tautybės krikščionys laikėsi kai kurių Mozės įstatymo punktų? b) Kodėl galima sakyti, kad jie prieštaravo Dievo sprendimams?

⁷ Patarlių 4 skyriaus 18 eilutę daugelis mokame atmintinai: „Teisiųjų takas — tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos.“ Šitais žodžiais norima pasakyti, kad ilgainiui mūsų elgesys  keičiasi į gera, kad Dievo sumanymai mums darosi vis aiškesni.

⁸ Kaip jau kalbėjome aname straipsnyje, po Jėzaus mirties daugeliui žydų tautybės krikščionių buvo sunku atsisakyti Mozės įstatymo (Apd 21:20). Nors Paulius šventosios dvasios įkvėptas pateikė svarių argumentų, kad krikščionims Įstatymas nebegalioja, ne visi norėjo tai pripažinti (Kol 2:13-15). Galbūt manė, jog laikydamiesi bent kai kurių Įstatymo punktų išvengs persekiojimo. Paulius tiems krikščionims be užuolankų pareiškė, kad jeigu ir toliau prieštaraus Dievo sprendimams, į Dievo atilsį įeiti negalės. * (Hbr 4:1, 2, 6; perskaityk Hebrajams 4:11.) Norėdami pelnyti Jehovos malonę, jie turėjo pripažinti, jog savo garbintojus Dievas veda nauja linkme.

9. Kaip turėtume priimti patikslintus Šventojo Rašto tiesų aiškinimus?

⁹ Šiais laikais ne sykį buvo pakoreguotas įvairių Biblijos tiesų supratimas. Tai neturėtų mums kelti nerimo. Priešingai, tai stiprina pasitikėjimą ištikimu ir nuovokiu vergu. Kada to vergo atstovai pamato, jog tam tikrą dalyką reikia išaiškinti kitaip arba patikslinti, nedvejodami taip ir padaro. Dėl naujo aiškinimo kritikos jie nebijo. Vergui labiau rūpi atsižvelgti, kur link Dievas tuo metu savo organizaciją kreipia. O kaip tu pats reaguoji, kai Šventojo Rašto supratimas yra patikslinamas? (Perskaityk Luko 5:39.)

10, 11. Kaip į raginimą imtis naujų evangelizacijos metodų reagavo kai kurie krikščionys ir ko iš šito pasimokome?

¹⁰ Aptarkime dar vieną pavyzdį. Devyniolikto amžiaus pabaigoje ir dvidešimto pradžioje kai kurie Biblijos tyrinėtojai, puikiai įvaldę oratorystės meną, įsivaizdavo, kad veiksmingiausiai gerąją naujieną galės skelbti sakydami didelėms auditorijoms kalbas. Jiems tai patiko, ir savo klausytojų liaupsėmis kai kurie tiesiog mėgavosi. Bet paskui buvo aiškiau suprasta, kokia yra Jehovos valia: neužtenka tik sakyti kalbas, reikia žinią skelbti po namus bei kitais būdais. Ne vienas iš tų oratorių imtis naujos veiklos griežtai atsisakė. Jie atrodė dvasingi vyrai, visiškai atsidavę Viešpačiui. Tačiau kai paaiškėjo, koks yra Dievo sumanymas dėl evangelizacijos, atsiskleidė šių oratorių tikrosios mintys, siekiai, motyvai. Kaip jų nusistatymą vertino Jehova? Dievas jų nebelaimino. Galiausiai jie paliko organizaciją (Mt 10:1-6; Apd 5:42; 20:20).

¹¹ Kitiems, kurie organizacijos ištikimai laikėsi, gerąją naujieną skelbti viešumoje iš pradžių irgi buvo nelengva. Bet jie klusniai darė tai, kas reikia, ir ilgainiui savo baimę įveikė. Jehova juos labai palaimino. O kaip tu atsiliepi į raginimus imtis kokio evangelizacijos metodo, kurio dar nesi bandęs ar kuris tau nėra mielas? Kodėl neišmėginus ko nors nauja?

Jeigu artimas žmogus palieka Jehovą

12, 13. a) Kodėl, atsižvelgiant į Jehovos valią, yra būtina neatgailaujantį nusidėjėlį nuo bendruomenės atskirti? b) Koks išmėginimas tenka kai kuriems tėvams ir kodėl šis išmėginimas labai sunkus?

¹² Be abejo, visi sutiksime, kad fiziniu, moraliniu ir dvasiniu atžvilgiu krikščionis privalo būti tyras. (Perskaityk Titui 2:14.) Mūsų noras ir šioje srityje prisiderinti prie Dievo valios kartais, deja, būna skaudžiai išmėginamas. Įsivaizduokime tokią situaciją. Gražioje krikščionių  šeimoje išaugo vienturtis sūnus. Bet dabar tiesos kelią jis palieka. Draugystę su Jehova ir gerus santykius su tėvais išmaino į laikinus „nuodėmės malonumus“ ir nuo bendruomenės yra atskiriamas (Hbr 11:25).

¹³ Koks smūgis tėvams! Jie, aišku, žino, kas Biblijoje liepiama dėl atskirtųjų. Joje skaitome: „Aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo!“ (1 Kor 5:11, 13). Taip pat supranta, jog šeimos nariams, gyvenantiems ne po vienu stogu, šiuo atveju nėra daroma išimties. Bet sūnų jie taip myli! Stiprūs jausmai galbūt sukelia tokių minčių: jei bendravimą su vaiku labai apribosime, kaipgi padėsime jam grįžti prie Jehovos? ar nebūtų geriau, jeigu su juo šiokį tokį ryšį palaikytume? *

14, 15. Ką tėvai, kurių vaikas nuo bendruomenės yra atskirtas, turi nuspręsti?

¹⁴ Tuos tėvus labai užjaučiame. Jų sūnus turėjo laisvą valią ir vietoj glaudžių šeimos saitų, vietoj šiltos bendrystės su tikėjimo broliais ir sesėmis pasirinko nekrikščionišką gyvenseną. Galutinį žodį čia tarė ne tėvai, o pats jaunuolis. Nenuostabu, kad jie jaučiasi tokie bejėgiai.

¹⁵ Tačiau ką tėvai darys? Ar aiškiam Jehovos priesakui paklus? O gal ieškos pasiteisinimų — toliau su sūnumi bendraus ir vadins tai „būtinais šeimos reikalais“? Prieš nuspręsdami, kaip elgtis, tegul gerai apsvarsto, kaip į viską žiūri Jehova. Dievo sumanymas aiškus: organizacija turi likti tyra, o nusidėjusius asmenis, jei įmanoma, reikia paskatinti atsitokėti. Kaip prie Dievo sumanymo tėvai, ištikimi krikščionys, prisidės?

16, 17. Ką mums padeda suprasti Aarono pavyzdys?

¹⁶ Panašus išbandymas dėl dviejų sūnų teko ir Mozės broliui Aaronui. Įsivaizduokime, kaip jis turėjo jaustis, kai Nadabas ir Abihuvas atnašavo Jehovos akivaizdoje nešventintą ugnį ir Dievas juos ištiko mirtimi. Visus jųdviejų ryšius su tėvais mirtis, aišku, nutraukė. Bet istorija tuo nesibaigia. Aaronui ir jo dievobaimingiems sūnums Jehova įsakė: „Netaršykite sau plaukų, neplėšykite savo drabužių [dėl gedulo], kad kartais nenumirtumėte ir neužtrauktumėte rūstybės visai bendrijai“ (Kun 10:1-6). Moralas aiškus. Jehovą turime mylėti labiau negu šeimos narį, kuris Jehovai neištikimas.

¹⁷ Žmonių, pažeidžiančių jo įstatymus,  dabar Jehova tučtuojau nebaudžia mirtimi. Dievas meilingai suteikia tokiems galimybę už savo nedorus darbus atgailauti. Tačiau kaip būtų, jeigu neatgailaujančio, nuo bendruomenės atskirto nusidėjėlio tėvai Jehovą vis mėgintų — su tuo sūnumi ar dukra, nesant būtino reikalo, bendrautų? Ar tokiu elgesiu Dievo neskaudintų?

18, 19. Kaip gali būti apdovanota visa šeima, jei laikosi Jehovos nurodymų dėl atskirtųjų?

¹⁸ Daugelis tų, kurie anksčiau nuo bendruomenės buvo atskirti, pripažįsta, kad atsitokėti jiems padėjo tvirta draugų ir šeimos narių pozicija. Štai vyresnieji, rekomenduodami grąžinti į bendruomenę vieną merginą, rašė, kad nemaža paskata susitvarkyti gyvenimą jai buvo vyresnio „brolio pagarba nustatytai tvarkai dėl atskirtųjų“. Pati mergina sakė, jog „norą sugrįžti brolis įkvėpė tvirtai laikydamasis Šventojo Rašto nurodymų“.

¹⁹ Kokia peršasi išvada? Kad mūsų netobula širdis prieš Šventojo Rašto pamokymus yra linkusi maištauti, ir su tuo polinkiu privalome kovoti. Nė trupučio neabejokime: Dievas visada nurodo geriausią problemos sprendimą.

„Dievo Žodis yra gyvas“

20. Kaip dvejopai galima pritaikyti žodžius, užrašytus Hebrajams 4:12? (Prašom žiūrėti išnašą.)

²⁰ Paulius teigdamas, jog „Dievo žodis yra gyvas“, turėjo omenyje ne Bibliją — ne rašytinį Dievo Žodį. * Kontekstas rodo, kad jis kalbėjo apie Dievo pažadus. Apaštalas norėjo pasakyti, kad Dievas, jeigu davė žodį, tikrai nepamiršta, ką yra pažadėjęs. Per pranašą Izaiją ir pats Jehova patikina: „Žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet [...] atliks, kam buvo siųstas“ (Iz 55:11). Todėl jeigu reikalai ir nesitvarko taip greitai, kaip norėtume, būkime ramūs. Jehova savo sumanymus juk sėkmingai įgyvendina ir ta linkme „darbuojasi ligi šiolei“ (Jn 5:17).

21. Kaip žodžiai iš Hebrajams 4:12 padrąsina ištikimus „milžiniškos minios“ narius, jau sulaukusius senatvės?

²¹ Daug krikščionių, priklausančių prie „milžiniškos minios“, ištikimai tarnauja Jehovai jau ne vieną dešimtmetį (Apr 7:9). Galbūt jie nesitikėjo, kad šioje santvarkoje dar teks sulaukti senatvės. Bet dėl to nenusimena (Ps 92:15 [92:14, Brb]). Jie supranta, jog Dievo pažadas nėra „miręs“, — ne, jis gyvas, ir kad paverstų jį tikrove, Jehova kryptingai darbuojasi. Kadangi pačiam Dievui jo sumanymai tokie brangūs, savo gyvenimą pirmiausia derindami prie jų, Jehovą labai džiuginame. Šią septintą dieną, poilsio dieną, savo sumanymų įgyvendinti Jehovai niekas nesutrukdys. Jo garbintojų bendruomenė prie tų sumanymų visuomet prisideda. O kaip tu pats? Ar į Dievo atilsį įėjai?

[Išnašos]

Rask pagrindines mintis

• Ko reikia, kad galėtume įeiti į Dievo atilsį?

• Kaip mūsų požiūris į Dievo valią pasimato iš to, ar noriai priimame kitų pastabas?

• Kada Šventojo Rašto nurodymams paklusti sunku ir kodėl yra būtina, kad paklustume?

• Kaip dvejopai galima pritaikyti žodžius, užrašytus Hebrajams 4:12?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 31 puslapyje]

Koks smūgis tėvams!