Ar jaunuoliui jau laikas krikštytis?

„MANO dukra jau pasikrikštijo! Kaip džiaugiuosi! Žinau, ji pati irgi labai laiminga“, — savo jausmais dalijasi Karlosas, * krikščionis iš Filipinų. Arba štai vienas brolis iš Graikijos rašo: „Mums su žmona smagu, kad trys mūsų vaikai pasikrikštijo dar paauglystėje. Jie daro gerą dvasinę pažangą, Jehovos tarnystė teikia jiems malonumą.“

Krikščionys tėvai negali nesidžiaugti, kai jų vaikai krikštijasi, bet kartais tą džiugesį lydi nerimas. „Buvau tokia laiminga ir sykiu tokia susirūpinusi“, — prisipažįsta viena motina. Kodėl tokie prieštaringi jausmai? „Suvokiau, kad nuo šiol sūnus visiškai atskaitingas Jehovai.“

Pasikrikštyti ir tarnauti tikrajam Dievui turėtų būti kiekvieno jaunuolio tikslas. Vis dėlto dievobaimingiems tėvams, kurių sūnus ar dukra jau galvoja apie šį žingsnį, kartais kyla dvejonių. Jie galbūt svarsto: ar mūsų vaikas tiek tvirtas, kad gebės atsispirti pagundai amoraliai pasielgti ir išliks Jehovos akyse tyras? O gal neramu, ar vaiko nepatrauks materializmas, ar užteks jam ryžto eiti dievatarnystę džiugiai ir uoliai? Dabar ir pakalbėkime, kaip, vadovaudamiesi Biblija, tėvai galėtų įžvelgti, ar jų atžalos jau yra pasiruošę krikštui.

Pirmiausia būtina tapti Kristaus mokiniu

Šventajame Rašte nenurodoma, kokio amžiaus galima krikštytis. Veikiau pabrėžiama kita sąlyga — norinčiojo tapti Dievo tarnu dvasingumas. Jėzus savo sekėjams prisakė: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos“ (Mt 28:19). Vadinasi, prieš pasikrikštydamas asmuo jau turi būti Jėzaus mokinys.

O kas gi yra mokinys? Kaip aiškinama žinyne Insight on the Scriptures, „šis terminas pirmiausia taikomas tiems, kurie Kristaus mokymais ne vien tiki, bet ir rūpestingai jų laikosi“. Ar žmogus, dar gana jaunas amžiumi, gebėtų tapti tikru Dievo Sūnaus mokiniu? Viena sesuo, daugiau kaip keturiasdešimt metų ištarnavusi misioniere Lotynų  Amerikoje, apie save ir dvi savo seseris rašo: „Dar visai nedidelės, jau žinojome, kad norime tarnauti Jehovai ir gyventi rojuje. Toks tvirtas mūsų apsisprendimas padėjo atsispirti jaunystės vilionėms. Anksti paaukojusios gyvenimą Dievui, niekada dėl to nesigailėjome.“

Iš ko tėvai gali spręsti, ar vaikas jau yra Kristaus mokinys? Biblijoje sakoma: „Savo veiksmais net jaunuolis parodo, ar jo elgesys sąžiningas ir doras“ (Pat 20:11). Pažiūrėkime, kokie jauno žmogaus veiksmai liudija, kad jis, kaip dera mokiniui, daro akivaizdžią pažangą (1 Tim 4:15).

Iš ko Kristaus mokinys atpažįstamas

Ar vaikas jums paklusnus? (Kol 3:20) Ar atlieka namuose jam pavestus darbus? Apie dvylikametį Jėzų Biblijoje taip rašoma: „Jis buvo [savo tėvams] klusnus“ (Lk 2:51). Aišku, tobulai paklusti gimdytojams šiandien negali joks vaikas. Vis dėlto tikrieji krikščionys yra skatinami ‘tiksliai sekti Jėzaus pėdomis’. Taigi krikštytis norintis vaikas ar jaunuolis šeimoje neturėtų stokoti klusnumo (1 Pt 2:21, NW).

Tėvams patartina dar apsvarstyti tolesnius klausimus. Ar mano vaikas ‘Dievo karalystės pirmiausia ieško’ uoliai prisidėdamas prie evangelizacijos darbo? (Mt 6:33) Ar mielai dalijasi su kitais gerąja naujiena, o gal į tarnybą eina ir prie durų kalba tik primygtinai raginamas? Ar gerai suvokia, ką reiškia būti nekrikštytu skelbėju, ir ar vykdo, ką įsipareigojęs? Ar tarnyboje sutiktus susidomėjusius žmones stengiasi lankyti pakartotinai? Ar bendramoksliams ir mokytojams pasisako esąs Jehovos liudytojas?

Ar vaikas supranta, kaip svarbu lankyti visas sueigas? (Ps 122:1) Ar mielai atsakinėja per Sargybos bokšto ir bendruomenės knygos studijas? Ar yra įsirašęs į teokratinės tarnybos mokyklą, ar užduotis atlieka su entuziazmu? (Hbr 10:24, 25)

Ar mokykloje ir visur kitur vaikas vengia blogų draugijų, kad jo nesugadintų? (Pat 13:20) Kokios mėgsta klausytis muzikos, kokius filmus ir kompiuterinius žaidimus renkasi, kokias televizijos laidas žiūri, ko ieško internete? Ar vaiko žodžiai ir elgesys byloja, kad jis pasiryžęs laikytis Biblijos normų?

Kiek gerai vaikas išmano Bibliją? Ar gali paaiškinti pagrindines jos tiesas? (Pat 2:6-9) Ar gali savais žodžiais papasakoti, ko išmoko per šeimos dvasinio ugdymo vakarą? Ar skaityti Bibliją ir studijuoti ištikimo ir nuovokaus vergo leidinius jam įdomu? (Mt 24:45) Ar prašo paaiškinti tuos dalykus iš Biblijos, kurių ne visai supranta?

 Čia išvardyti klausimai turėtų padėti jums įvertinti dvasinę vaiko pažangą. Viską apsvarstę galbūt matysite, jog kai kuriose srityse vaikui dar reikia labiau pasistengti, pasitaisyti. Na, o jeigu bus akivaizdu, kad sūnus ar dukra stengiasi eiti Kristaus pėdomis ir tikrai paaukojo Dievui savo gyvenimą, jums, ko gero, nebekils abejonių ir krikštytis leisite.

Jehovą gali šlovinti ir vaikai

Nemažai Dievo tarnų dar paauglystėje ar net vaikystėje parodė esą ištikimi, atsidavę Jehovai. Mums gerai žinomi Juozapas, Samuelis, Jošijas, Jėzus (Pr 37:2; 39:1-3; 1 Sam 1:24-28; 2:18-20; 2 Met 34:1-3; Lk 2:42-49). Nuo mažumės, matyt, buvo lavinamos ir keturios Pilypo dukterys, kurios tarnavo pranašėmis (Apd 21:8, 9).

Vienas mūsų bendratikis, gyvenantis Graikijoje, pasakoja: „Pasikrikštijau dvylikos ir niekada dėl to nesigailėjau. Dievui tarnauju jau dvidešimt ketverius metus, iš kurių dvidešimt trejus — kaip visalaikis tarnas. Meilė Jehovai padėjo atlaikyti jaunystės išbandymus ir sunkumus. Kai buvau dvylikametis, Biblijos žinių turėjau nedaug. Bet gerai žinojau: Jehovą myliu ir noriu jam tarnauti amžinai. Džiaugiuosi, kad jo remiamas iki šiol galiu tarnybą tęsti.“

Jei asmuo akivaizdžiai pasirodo esąs Kristaus mokinys, jis — ar būtų jaunas, ar pagyvenęs — turi krikštytis. Apaštalas Paulius rašė: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išganymą“ (Rom 10:10). Kai jaunas Kristaus mokinys žengia šį svarbų žingsnį, jam pačiam ir tėvams tai yra ypatingas gyvenimo įvykis. Tegu šio džiaugsmo niekas iš jūsų neatima.

[Išnaša]

[Rėmelis 5 puslapyje]

Krikštas — rizikingas žingsnis?

Kai kurie tėvai mano, kad nors vaikui krikštytis ir naudinga, sykiu atsiranda tam tikra rizika, panašiai kaip gavus vairuotojo teises. Tačiau ar pasikrikštydamas ir imdamasis dievatarnystės žmogus gali susigadinti sau ateitį? Iš Biblijos žinome, kad ne. Patarlių 10:22 (Brb) pasakyta: „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša.“ Panašiai jaunajam Timotiejui rašė Paulius: „Maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi“ (1 Tim 6:6).

Tiesa, tarnauti Jehovai nėra lengva. Štai Jeremijas eidamas pranašo tarnybą patyrė nemažai sunkumų. Bet apie savo ryšį su Dievu jis rašė: „Tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, Viešpatie, Galybių Dieve!“ (Jer 15:16). Pranašas gerai žinojo, kad tikro džiaugsmo šaltinis yra Dievo tarnystė. O vargais ir skausmais žmogų skuba apkrauti nedoras Šėtono pavergtas pasaulis. Tėvai turi padėti vaikui tą skirtumą aiškiai matyti (Jer 1:19).

 [Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Ar tikrai vaikui dar reikėtų palaukti?

Kartais, net jeigu vaikas krikštytis yra jau pasiruošęs, tėvai nusprendžia, kad reikėtų dar palaukti. Kokie yra jų argumentai?

Baiminuosi, kad pasikrikštijęs vaikas vėliau gali sunkiai nusidėti ir būti atskirtas nuo bendruomenės. Bet argi jaunuolis, kuris atideda krikštą, nėra atskaitingas Dievui už savo elgesį? Saliamonas jaunimui adresavo šiuos žodžius: „Žinok, kad dėl [tavo darbų] tave Dievas pašauks į teismą“ (Mok 11:9). Ir Paulius, neišskirdamas jokios amžiaus grupės, krikščionims priminė: „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14:12).

Dievui atskaitingas yra tiek krikštytas, tiek ir nekrikštytas jo garbintojas. Įsidėmėkite: Jehova saugo savo garbintojus ir ‘neleis jų mėginti virš jėgų’ (1 Kor 10:13). Jei Dievo tarnas stengiasi ‘būti blaivus’ ir grumtis su pagundomis, dangiškasis Tėvas jį būtinai palaikys (1 Pt 5:6-9). Viena krikščionė rašo: „Pasikrikštijęs vaikas turi daugiau motyvų šalintis šio pasaulio blogybių. Mano sūnus krikštijosi penkiolikos ir yra įsitikinęs, jog krikštas tikra apsauga. Jam, kaip pats sako, nė mintis neateina į galvą daryti tai, kas priešinga Jehovos valiai. Krikštas — stipri paskata visur elgtis teisingai.“

Jei žodžiu ir savo pavyzdžiu įskiepijote vaikui dievobaimingumą, neabejokite: jis klausys Dievo ir pasikrikštijęs. Patarlių 20:7 skaitome: „Teisus žmogus elgiasi dorai; laimingi jo vaikai, gavę tokį paveldą!“

Norėčiau, kad mano vaikas pirmiau gyvenime ko nors pasiektų. Jaunuoliui derėtų įgyti darbo įgūdžių, kad vėliau galėtų pats išsilaikyti. Tačiau jei skatinsite jį daugiausia dėmesio skirti ne Dievo tarnybai, o išsilavinimui ir gerai apsirūpinti finansiškai, stumsite į pavojų. Viename savo palyginime Jėzus paminėjo tokį atvejį, kai sėjama „sėkla“, tai yra žodis apie Karalystę, neišauga į brandų augalą. Ir štai kokią priežastį nurodė: „Pasėlys tarp erškėčių — tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13:22). Tokie gyvenimo planai, kai pirmumas teikiamas grynai žmogiškiems siekiams, o dvasiniai dalykai paliekami nuošaly, jaunoje širdyje tik slopina norą tarnauti Dievui.

Apie jaunuolius, kuriems, nors ir pasirengusiems, tėvai krikštytis neleidžia, vienas patyręs vyresnysis sako: „Jeigu jaunam žmogui trukdoma pasikrikštyti, jis gali visai prarasti entuziazmą, nuleisti rankas.“ O vienas keliaujantysis prižiūrėtojas taip rašė: „Jaunuolis ima jaustis dvasiniu atžvilgiu nesaugus, nevisavertis. Norėdamas atgauti pasitikėjimą savimi, galbūt net pradeda žvalgytis į pasaulį.“

[Iliustracija]

Ar reikėtų pirmiau pagalvoti apie universitetą?

[Iliustracija 3 puslapyje]

Iš ko matyti, kad vaikas jau yra Kristaus mokinys

[Iliustracijos 3 puslapyje]

Ruošiasi sueigoms ir jose pasisako

[Iliustracija 4 puslapyje]

Klauso tėvų

[Iliustracija 4 puslapyje]

Dirba evangelizacijos darbą

[Iliustracija 4 puslapyje]

Pats asmeniškai meldžiasi