Tramdyk pyktį — „nugalėk pikta gerumu“

„Nekeršykite patys, mylimieji [...]. Nugalėk pikta gerumu“ (ROM 12:19, 21).

1, 2. Kokį gerą pavyzdį vienoje kelionėje parodė grupė liudytojų?

JEHOVOS LIUDYTOJAI, trisdešimt keturių asmenų grupė, skrido į vieno filialo dedikacijos iškilmes, bet jų lėktuvas tarpiniame uoste dėl kažkokio gedimo buvo ilgai užlaikytas. Turėjo tik pasipildyti degalų ir po valandos pakilti. Deja, tame nuošaliame oro uoste sugaišo keturiasdešimt keturias valandas. Niekas čia neparūpino nei pakankamai maisto, nei geriamojo vandens, nebuvo sudaryta tinkamų sanitarinių sąlygų. Daugelis keleivių ėmė piktintis ir grasinti personalui. O broliai ir seserys laikėsi ramiai.

² Šie liudytojai dar suspėjo atvykti į paskutinę dedikacijos programos dalį. Nors išvargę, paskui jie ilgokai šnekučiavosi su vietiniais bendratikiais. Jų kantrumas ir savitvarda, kaip vėliau paaiškėjo, neliko kitų nepastebėta. Štai vienas keleivis oro linijų darbuotojams pasakė: „Jei ne tie trisdešimt keturi krikščionys, kurie skrido su mumis, oro uoste būtų kilusios riaušės.“

Gyvename tarp piktų žmonių

3, 4. a) Nuo kada ir kaip visuomenėje reiškiasi agresija? b) Ar galėjo Kainas sutramdyti pyktį? Paaiškink.

³ Žmonės, slegiami visokių šio pasaulio rūpesčių ir blogybių, darosi pikti (Mok 7:7). O pyktis neretai išvirsta į neapykantą, agresiją. Tarpusavyje kariauja valstybės, siaučia pilietiniai karai; nesantarvė drasko net šeimas — namai tampa kovos lauku. Tokie piktumai ir smurtas nėra naujas dalykas. Pirmasis Adomo ir Ievos sūnus Kainas iš pavydo niršdamas nužudė savo jaunesnį brolį Abelį. Šią niekšystę Kainas padarė nepaisydamas Jehovos perspėjimo tramdyti savo negerus jausmus. Jeigu tik būtų paklausęs, būtų pelnęs Dievo palaiminimą. (Perskaityk Pradžios 4:6-8.)

⁴ Nors iš prigimties netobulas, Kainas gebėjo kontroliuoti savo veiksmus ir pyktį galėjo suvaldyti. Štai todėl už savo smurtinį poelgį buvo pakaltinamas. Tiesa, nuodėminga prigimtis mus apsunkina: būna nelengva susilaikyti nepykus ar to pykčio neišlieti. Šiais „sunkiais laikais“ įtampą padidina ir kiti neigiami veiksniai (2 Tim 3:1). Nemažai emocinių jėgų, pavyzdžiui, atima pragyvenimo rūpesčiai. Teisėsaugos ir socialinės pagalbos institucijos atkreipia dėmesį į tai, jog ekonomikos nuosmukis išprovokuoja daugiau pykčio proveržių ir smurto šeimoje.

5, 6. Kaip galime persiimti piktos pasaulio dvasios?

⁵ Daugelis žmonių, su kuriais tenka turėti reikalų, yra „savimylos“, „išdidūs“, „šiurkštūs“. Labai greitai ir patys galime persiimti tokių blogų savybių, pasidaryti pikti (2 Tim 3:2-5). Filmai ir televizijos programos, kaip žinia, perša sampratą, jog kerštas yra garbingas dalykas, o smurtas — natūralus ir pateisinamas problemos sprendimas. Žiūrovas, pripratęs prie panašaus siužeto, laukia, kada blogasis „gaus tai, ko nusipelnė“, — o paprastai viskas baigiasi  tuo, kad pagrindinis herojus su kenkėju suveda sąskaitas.

⁶ Tokia propaganda skiepija ne Dievo mąstyseną, o „pasaulio dvasią“ ir tūžmingo šios santvarkos valdovo Šėtono dvasią (1 Kor 2:12; Ef 2:2; Apr 12:12). Toji dvasia skatina pataikauti netobulam kūnui ir yra visiška priešingybė Dievo dvasiai, priešingybė šventosios dvasios vaisiui. Vienas iš pamatinių krikščionybės mokymų juk yra nepasiduoti provokacijai, neatmokėti piktuoju. (Perskaityk Mato 5:39, 44, 45.) Kaip tad galėtume Jėzaus paliktais principais vadovautis dar skrupulingiau?

Geri ir blogi pavyzdžiai

7. Ką, nesuvaldę pykčio, padarė Simeonas ir Levis?

⁷ Biblija mums daugybę kartų primena, kad pyktį reikia pažaboti, ir duoda gyvenimiškų pavyzdžių, kaip būna, kai žmogus pyktį suvaldo ir kai nesuvaldo. Štai Jokūbo sūnūs Simeonas ir Levis atkeršijo Sichemui už jų sesers Dinos išprievartavimą. Pažiūrėkime, kas iš to išėjo. Jie „buvo pritrenkti ir degė pykčiu“ (Pr 34:7). Paskui kiti Jokūbo sūnūs apiplėšė Sichemo miestą, į nelaisvę paėmė moteris ir vaikus. Šitaip padarė ne vien dėl Dinos, bet tikriausiai ir dėl to, kad buvo užgauta jų savimeilė. Simeonui ir Leviui nedavė ramybės mintis, kad Sichemas pažemino juos ir jų tėvą. Tačiau ką apie sūnų poelgį manė pats Jokūbas?

8. Ko iš Simeono ir Levio istorijos pasimokome apie kerštavimą?

⁸ Nors dėl Dinos nelaimės turbūt labai liūdėjo, savo sūnų kerštą Jokūbas pasmerkė. Simeonas ir Levis dar mėgino išpuolį pateisinti, sakydami: „Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?“ (Pr 34:31). Tačiau ne jie šioje istorijoje tarė galutinį žodį. Jehovai jų smurtavimas irgi nepatiko. Po daugelio metų Jokūbas  išpranašavo, kad dėl ano pikto poelgio Simeono ir Levio palikuonys bus išblaškyti tarp kitų Izraelio giminių. (Perskaityk Pradžios 49:5-7.) Taigi nevaldydami pykčio jie ir tėvą nuvylė, ir užsitraukė Dievo nemalonę.

9. Kokiu atveju nedaug trūko, kad Dovydas būtų išliejęs įniršį?

⁹ Visai priešingas pavyzdys — karalius Dovydas. Nors turėjo daug progų atsikeršyti, jis nekerštavo (1 Sam 24:4-8). Bet štai vieną kartą nedaug trūko, kad įniršį būtų išliejęs. Dovydo vyrai it siena saugojo Nabalo kaimenes ir jo piemenis, o šis turčius ėmė ir juos išplūdo. Regis, tąsyk Dovydas ypač užsigavo dėl savo vyrų. Jis jau rengėsi pulti — vedė savo būrį susidoroti su Nabalu ir jo namiškiais. Laimei, vienas vaikinas Nabalo žmonai Abigailei pasakė, kas nutiko, ir paragino ją nedelsiant veikti. Toji nuovoki moteris taip ir padarė: suruošė didelę dovaną ir išėjo Dovydo pasitikti. Ji nuolankiai atsiprašė už Nabalo akiplėšiškumą ir maldavo Dovydą dėl Jehovos baimės būti gailestingą. Tai privertė Dovydą atsitokėti ir jis tarė: „Palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės“ (1 Sam 25:2-35).

Krikščioniškas požiūris

10. Kokia turi būti krikščionio nuostata dėl keršijimo?

¹⁰ Tai, kas Biblijoje parašyta apie Simeoną ir Levį, taip pat apie Dovydą ir Abigailę, aiškiai byloja, kad Jehova nežabotam pykčiui ir smurtui nepritaria, o pastangas puoselėti taiką ir santarvę laimina. „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis, — rašė apaštalas Paulius. — Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: ‘Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.’ Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12:18-21). *

11. Kaip viena sesuo išmoko suvaldyti pyktį?

¹¹ Šiuo priesaku turėtume vadovautis ir mes. Štai pažiūrėkime tokį pavyzdį. Viena sesuo vyresniajam pasiguodė, kad nauja viršininkė jai yra neteisinga, šiurkšti. Sesuo ant jos labai pyko ir net ketino išeiti iš darbo. Vyresnysis įžvelgė, kad sesuo, atsakydama į viršininkės akibrokštus pykčiu, tik apsunkina padėtį, ir patarė jai nieko skubotai nedaryti (Tit 3:1-3). Taip pat paminėjo, kad jeigu ir pakeistų darbą, ji vis tiek turėtų išmokti kitaip reaguoti į užgaulius žodžius. Dar seserį paragino įsiklausyti į Jėzaus pamokymą ir elgtis su viršininke taip, kaip pati norėtų, kad su ja būtų elgiamasi. (Perskaityk Luko 6:31.) Sesuo pažadėjo, jog pamėgins. Kaip jai sekėsi? Po kurio laiko viršininkė sušvelnėjo ir net padėkojo seseriai už darbą.

12. Kodėl yra ypač skaudu, jei kyla nesutarimų tarp bendratikių?

¹² Jei turime problemų su pašaliečiais, ne bendratikiais, tai mūsų galbūt nestebina. Žinome, kad Šėtono užvaldytame pasaulyje dažnai tenka patirti neteisybę ir kad neturime leistis negerų žmonių supykdomi (Ps 37:1-11; Mok 8:12, 13; 12:13, 14). Daug skaudžiau yra, jei kyla nesutarimų tarp tikėjimo brolių ir sesių. Viena liudytoja pasakoja: „Kai stojau į tiesos kelią, sunkiausia man buvo pripažinti, kad Jehovos tarnai irgi yra netobuli.“ Atėję iš šalto ir nesvetingo pasaulio, viliamės, jog  visi bendruomenės nariai rodys tarpusavyje tokį maloningumą, koks krikščionims pridera. Tad jei bendratikis, juolab turintis bendruomenėje atsakingų pareigų, elgiasi neapgalvotai ar nekrikščioniškai, tai gali mus skaudinti, net sukelti pyktį. „Kaip tarp Jehovos garbintojų dedasi tokie dalykai?“ — galbūt stebimės. Bet šitokių problemų, kaip žinome, būta ir apaštalų dienomis tarp pateptųjų krikščionių (Gal 2:11-14; 5:15; Jok 3:14, 15). Ką daryti, jei tave koks bendratikis užgauna?

13. Kaip ir kodėl turime puoselėti tarpusavio santarvę, net jei kyla nesutarimų?

¹³ „Išmokau melstis už kiekvieną, kas mane užgauna. Tai visad padeda“, — sako minėtoji sesuo. Kaip jau skaitėme, Jėzus mokė melstis už savo persekiotojus (Mt 5:44). Juo labiau turėtume melstis už bendratikius. Kaip tėvas nori, kad vaikai vienas kitą mylėtų, taip Jehova nori, kad jo tarnai puoselėtų tarpusavyje šiltus jausmus. Mūsų viltis — gyventi taikoje ir laimėje visą amžinybę. Jehova šito moko jau dabar. Svarbų Dievo pavestą darbą turėtume dirbti sutartinai. Tad jei kyla kokių nesusipratimų, nedelskime juos spręsti arba tiesiog ‘nekreipkime dėmesio į neteisybę’ ir draugingai ženkime pirmyn. (Perskaityk Patarlių 19:11, Brb.) Užuot sunkiu metu nuo brolių atsitolinę, padėkime vieni kitiems laikytis Dievo garbintojų būryje, kur Jehova mus saugiai globia savo „amžinomis rankomis“ (Įst 33:27).

Visad verta elgtis su kitais maloniai

14. Kaip pasipriešinsime Šėtonui, kuris taikosi mūsų vienybę suardyti?

¹⁴ Šėtonas ir demonai, mėgindami sukliudyti mums garsinti gerąją naujieną, taikosi į laimingas šeimas ir bendruomenes. Jie žino, kad tarpusavio susiskaldymas pražūtingas, ir stengiasi sėti nesantaiką (Mt 12:25). Jų blogai įtakai pasipriešinsime laikydamiesi  Pauliaus pamokymo: „Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai“ (2 Tim 2:24). Atminkime, kad „grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su [...] dvasinėmis blogio jėgomis“. Kad šią kovą laimėtume, mums reikalinga visa Dievo ginkluotė, taigi ir „ryžtas skleisti taikos Evangeliją“ (Ef 6:12-18).

15. Kaip derėtų reaguoti į priešininkų išpuolius?

¹⁵ Esame puolami ir iš šalies: Jehovos priešai jo taikių garbintojų nepalieka ramybėje. Prieš Jehovos liudytojus jie net pavartoja fizinį smurtą. Taip pat šmeižia mus per spaudą ir teismuose. Jėzus savo sekėjus iš anksto įspėjo, kad šitaip bus (Mt 5:11, 12). Kaip mums į išpuolius reaguoti? Štai prisakyta: „Neatmokėkite piktu už pikta.“ Niekada neturėtume užgauliai atsikirsti ar atsilyginti bloguoju (Rom 12:17; perskaityk 1 Petro 3:16).

16, 17. Į kokią keblią situaciją pateko viena bendruomenė?

¹⁶ Kad ir kaip piktasis mus atakuotų, ‘nugalėdami pikta gerumu’ galime gerai paliudyti. Tai pailiustruoja toks atsitikimas. Jehovos liudytojų bendruomenė vienoje Ramiojo vandenyno saloje Kristaus mirties minėjimui išsinuomojo salę. Apie tai išgirdę vietinės bažnyčios vadovai nurodė parapijiečiams tuo pat metu, kai turi vykti Minėjimas, susirinkti salėje į pamaldas. Policijos viršininkas bažnyčios atstovus perspėjo, kad iki sutarto laiko patalpas atlaisvintų, nes čia susieis liudytojai. Bet numatytą valandą salė tebebuvo pilna parapijiečių ir prasidėjo pamaldos.

¹⁷ Kai policija jau ruošėsi varu išvaryti visus iš salės, bažnyčios pastorius priėjo prie vieno mūsų vyresniojo ir paklausė: „Jūs šį vakarą numatę kokį renginį?“ Brolis paaiškino, kad čia turi vykti Minėjimas. Anas vyras dėjosi nustebęs: „Oi, nežinojau!“ Tada įsiterpė vienas policininkas: „Bet mes jums sakėme apie tai šį rytą!“ Dvasininkas, neslėpdamas ironiškos šypsenos, vyresniajam mestelėjo: „Ką gi dabar darysite? Salė pilna žmonių. Negi liepsite policininkams mus išvyti?“ Šitokia klasta jis mėgino sudaryti įspūdį, neva liudytojai juos persekioja! Kaip dabar broliai pasielgs?

18. Kaip broliai atsakė į provokaciją ir kuo viskas baigėsi?

¹⁸ Liudytojai pasiūlė reikalą išspręsti taip: pusvalandį, kol vyks pamaldos, jie palūkės ir Minėjimo programą pradės vėliau. Pamaldos užsitęsė, bet galiausiai parapijiečiai išsiskirstė ir Minėjimas įvyko. Rytojaus dieną valdžios atstovai sudarė tyrimo komisiją. Ši išnagrinėjo visus faktus ir įpareigojo bažnyčią viešai pripažinti, kad dėl incidento kalti ne liudytojai, o vyriausiasis pastorius. Komisija dar padėkojo Jehovos liudytojams už tai, kad parodė kantrybę ir rado išeitį iš tos keblios padėties. Liudytojų pastangos ‘gyventi taikoje su visais žmonėmis’ davė gerų vaisių.

19. Kas dar padeda išlaikyti santarvę?

¹⁹ Santarvę išlaikyti dar padeda maloni kalba. O kokia kalba yra maloni? Kada ypač derėtų maloniai kalbėti ir kaip to išmokti? Apie tai — kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Ar galėtum paaiškinti?

• Kodėl šių dienų pasaulyje žmonės tokie pikti?

• Kokie pavyzdžiai iš Biblijos rodo, kas būna, kai pyktis suvaldomas ir kai ne?

• Kaip turėtume reaguoti, jei mus užgauna bendratikis?

• Kaip derėtų reaguoti į priešininkų išpuolius?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 16 puslapyje]

Simeonas ir Levis grįžta namo — išlieję savo įniršį

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Maloniu elgesiu galime suminkštinti žmogaus širdį