Skaitytojų klausimai

Ar žodžiai „vaikas nekentės už tėvo kaltę“, užrašyti Ezechielio 18:20, neprieštarauja Išėjimo 20:5 teiginiui, kad Jehova skiria „bausmę vaikams už tėvų kaltę“?

Prieštaravimo čia nėra. Pirmuoju teiginiu pabrėžiama paties asmens atsakomybė už savo elgesį. Antruoju atkreipiamas dėmesys į tai, kad žmogaus klaida ar nusižengimas gali atsiliepti jo vaikams ar tolesniems palikuonims.

Ezechielio 18 skyriuje kalbama apie asmeninę atsakomybę ir tai liudija kontekstas. Štai 4-oje eilutėje teigiama: „Mirs tik tas, kuris nusideda.“ Na, o jeigu „žmogus teisus ir elgiasi teisingai ir teisiai“? Pranašas atsako: „Jis tikrai bus gyvas“ (Ez 18:5, 9). Vadinasi, kiekvienas, sulaukęs tokio amžiaus, kai jau gali atsakyti už savo poelgius, yra teisiamas „pagal [savo paties] kelią“ (Ez 18:30).

Šis principas akivaizdus iš to, kas įvyko su levitu Korachu. Izraelitams keliaujant dykuma Korachas bei kiti jo tautiečiai ėmė reikšti nepasitenkinimą dėl Jehovos jiems suteiktų pareigų. Geisdami kunigystės, šie vyrai sukėlė maištą prieš Jehovos atstovus Mozę ir Aaroną. Kadangi įžūliai siekė to, kas jiems nepriklauso, Korachą ir jo bendrus Jehova nubaudė mirtimi (Sk 16:8-11, 31-33). Tačiau Koracho sūnūs prie maišto  neprisidėjo, todėl Dievas nelaikė jų atsakingais už tėvo nuodėmę. Likdami ištikimi Jehovai jie išsaugojo savo gyvybę (Sk 26:10, 11).

O kaip reikėtų suprasti perspėjimą, duotą kartu su Dešimčia įsakymų ir užrašytą Išėjimo 20:5? Čia vėl svarbu atkreipti dėmesį į kontekstą. Jehova pasiūlė Izraelio tautai susisaistyti su juo Įstatymo sandora. Išgirdę, kokie reikalavimai jiems keliami, izraelitai viešai pareiškė: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš 19:5-8). Taip pasižadėdama Izraelio tauta užmezgė su Jehova ypatingą ryšį. Taigi žodžiai, randami Išėjimo 20:5, iš esmės buvo skirti ne pavieniams asmenims, o visai tautai.

Kai izraelitai ištikimai laikėsi Jehovos priesakų, tauta buvo visokeriopai laiminama (Kun 26:3-8). O kai nebeklausydavo, turėjo vargti. Pasirinkęs garbinti svetimus dievus ir nusigręžęs nuo Jehovos, Izraelis prarado jo malonę ir apsaugą, kentė nelaimes (Ts 2:11-18). Nors tauta nukrypo į stabmeldystę, kai kurie izraelitai saugojo savo nepriekaištingumą ir laikėsi Dievo įsakymų (1 Kar 19:14, 18). Tie atsidavę tarnai dėl tautiečių nuklydimo patyrė nemažai sunkumų, bet Jehova jų neapleido, rodė jiems savo ištikimąją meilę.

Kai Izraelis ėmė visiškai nebepaisyti Jehovos nuostatų ir užtraukė pajuoką jo šventam vardui, Dievas nusprendė tautą nubausti — leido ištremti į Babiloną. Aišku, bausmė teko visai tautai ir kiekvienam izraelitui atskirai (Jer 52:3-11, 27). Biblija rodo, jog Izraelio bendra kaltė buvo tokia didelė, kad dėl protėvių nusižengimų turėjo kentėti trys, keturios ar net daugiau kartų, kaip ir pasakyta Išėjimo 20:5.

Dievo Žodyje taip pat skaitome apie tokius atsitikimus, kai dėl tėvų kaltės nukentėjo ištisos šeimos. Štai vyriausiasis kunigas Elis supykdė Jehovą leisdamas savo sūnums, amoraliu elgesiu garsėjantiems „niekšams“, tarnauti kunigais (1 Sam 2:12-16, 22-25). Kadangi Elis savo sūnus gerbė labiau nei Jehovą, Dievo sprendimu jo šeimai — pradedant proprovaikaičiu Abjataru — buvo atimta teisė eiti vyriausiojo kunigo tarnybą (1 Sam 2:29-36; 1 Kar 2:27). Išėjimo 20:5 principas pasitvirtino ir Gehazio atveju. Šis vyras, pranašo Eliziejaus palydovas, irgi piktnaudžiavo tarnyste: siekė pasipelnyti iš sirų karvedžio Naamano pagydymo. Jehova per pranašą Eliziejų pasmerkė jį tokiais žodžiais: „Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims“ (2 Kar 5:20-27). Nedoru poelgiu Gehazis, kaip matome, užtraukė nelaimę net ir savo palikuonims.

Jehova, Kūrėjas ir Gyvybės Davėjas, tikrai turi teisę spręsti, kokia bausmė yra teisinga ir derama. Čia aptarti pavyzdžiai rodo, jog tėvų ar protėvių nuodėmės gali atsiliepti vaikams ar netgi tolesniems palikuonims. Tačiau Jehova ‘girdi prislėgtųjų pagalbos šauksmą’ ir su kiekvienu, kas nuoširdžiai jo ieško, elgiasi maloningai, teikia tokiam žmogui atgaivą (Job 34:28).

[Iliustracija 29 puslapyje]

Maištininkas Korachas ir jo bendrai gavo atpildą už savo pačių akiplėšišką elgesį