Skaitytojų klausimai

Jeigu kūdikio gyvybė užgeso motinos įsčiose, ar galima tikėtis jo prikėlimo?

Tiems, kam neteko šitaip prarasti kūdikio, galbūt sunku įsivaizduoti, ką po tokios nelaimės jaučia tėvai. Neretai jų sielvartas nenumaldomas. Viena moteris taip neteko penkių kūdikių. Vėliau, sulaukusi dviejų sveikų berniukų, buvo labai laiminga. Tačiau niekada nepamiršo prarastų vaikelių. Visą gyvenimą jų gailėjosi, nuolat pagalvodavo, kokio amžiaus jie būtų. Ar tokią netektį išgyvenusiems krikščionims šviečia viltis, kad kūdikis bus prikeltas?

To nežinome — būtų paprastas atsakymas į klausimą. Biblijoje niekur tiesiai nepasakyta apie kūdikių, neišvydusių dienos šviesos, prikėlimą. Bet Dievo Žodyje yra užrašyta principų, kurie liečia šį klausimą ir teikia paguodos.

Aptarkime du tarpusavyje neatsiejamus klausimus. Pirmasis: kada, Jehovos požiūriu, įsižiebia gyvybė — apvaisinimo ar gimimo metu? Antrasis: kaip Jehova žiūri į dar negimusį kūdikį — ar kaip į savitą asmenį, ar tik kaip į ląstelių ir audinių rezginį motinos įsčiose? Biblijos principai padeda sužinoti tikrus atsakymus į abu klausimus.

Mozės įstatymas aiškiai bylojo, kad gyvybė prasideda ne nuo gimimo, bet daug anksčiau. Kur apie tai sakoma? Įstatyme buvo nurodyta: kas užgauna nėščiąją taip, jog vaisius žūva, turi būti baudžiamas mirtimi. Ten parašyta: „Gyvybė už gyvybę“ * (Iš 21:22, 23). Taigi negimęs kūdikis, tebesantis įsčiose, yra gyvybė, atskiras individas. Suprasdami šią amžiną tiesą, milijonai krikščionių abortą laiko nepriimtinu ir žino, kad Dievo akyse tai didelė nuodėmė.

Aišku, jog kūdikis įsčiose jau yra gyvybė. Kaip ją vertina Jehova? Minėtas įstatymas reikalavo, kad suaugęs asmuo už negimusiojo pražudymą būtų baudžiamas mirtimi. Vadinasi, vaiko, net dar neatėjusio į pasaulį, gyvastis Dievui yra brangi. Dar ir daugiau Biblijos eilučių byloja, kad Jehova į negimusį kūdikį žiūri kaip į atskirą asmenį. Štai karalius Dovydas buvo įkvėptas pasakyti apie Jehovą taip: „Mane surezgei mano motinos įsčiose. [...] Tavo akys matė net mano gemalą ir tavo knygoje buvo surašytos pagal formavimosi dienas visos jo dalys, kurių nė vienos dar nebuvo“ (Ps 139:13, Jr; 139:14-16, NW; Job 31:14, 15).

Jehova taip pat mato išskirtinius gimsiančio žmogaus bruožus ir kaip jie gyvenime gali pasireikšti. Štai Rebekai, Izaoko žmonai, laukiantis dvynių Jehova kai ką išpranašavo apie jos įsčiose besigrumiančius berniukus, vadinasi, jau įžvelgė tokias jų savybes, kurios ateityje daug ką lems (Pr 25:22, 23; Rom 9:10-13).

Taip pat įsidėmėtinos eilutės apie Joną Krikštytoją. Evangelijoje sakoma: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1:41). Apie tai rašydamas, gydytojas Lukas pavartojo graikišką žodį, kuris gali reikšti kūdikį, tebesantį įsčiose, arba naujagimį. Tuo pačiu žodžiu jis vadina ir kūdikėlį Jėzų, gulintį ėdžiose (Lk 2:12, 16; 18:15).

Ar Biblija, iš viso to sprendžiant, leidžia manyti, jog tarp kūdikio įsčiose ir ką tik atėjusio  į pasaulį naujagimio yra didelis skirtumas? Atrodo, ne. Ir tai derinasi su šiuolaikinio mokslo atradimais. Štai tyrinėtojai nustatė, kad dar negimęs kūdikis jaučia išorinius dirgiklius ir į juos reaguoja. Tad nenuostabu, jog tarp motinos ir kūdikio, kurį jį nešiojasi po širdimi, užsimezga glaudus ryšys.

Laikas, kada tas ar kitas kūdikis galiausiai išvysta dienos šviesą, gali skirtis. Pavyzdžiui, kai kada per priešlaikinį gimdymą kūdikis ateina į pasaulį gyvas, bet po kelių dienų miršta. O būna, kad visiškai išnešiotas kūdikis miršta prieš pat gimdamas. Ar pirmuoju atveju motina gali guostis prikėlimo viltimi, o antruoju — ne?

Aiškiai matome, ko moko Biblija: gyvybė prasideda nuo apvaisinimo ir Jehovai net dar negimęs kūdikis jau yra savitas, brangus asmuo. Kai kuriems gali atrodyti, kad, remiantis tokiomis Šventojo Rašto tiesomis, būtų nenuoseklu manyti, jog kūdikis, miręs dar prieš gimimą, nebus prikeltas. Juk priešingas tvirtinimas, jų požiūriu, keltų abejones, ar tomis pačiomis Biblijos tiesomis paremta mūsų nuostata dėl aborto yra teisinga.

Anksčiau šiame žurnale buvo aptariami kai kurie konkretūs klausimai, iš kurių sprendžiant, kūdikių, mirusių dar prieš gimimą, prikėlimu galima abejoti. Pavyzdžiui, buvo kalbama, ar rojuje Dievas įsodins į moters įsčias net ir dalinai išsivysčiusį, kadaise prarastą embrioną. Vis dėlto tolesnis Biblijos studijavimas, apmąstymai ir malda leido Vadovaujančiajai tarybai daryti išvadą, kad tokie svarstymai tiesiogiai nesietini su prikėlimo viltimi. Jėzus pasakė: „Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10:27). Šių žodžių teisingumą patvirtino paties Jėzaus būtis: jo gyvybė iš dangaus buvo perkelta į mergelės įsčias — žmogaus protu, negalimas dalykas.

Bet ar visa tai reiškia, jog Biblija moko, kad kūdikiai, neišgyvenę iki gimimo, bus prikelti? Įsidėmėkime: į šį klausimą Šventasis Raštas tiesiogiai neatsako, todėl tvirtinti ką nors kategoriškai nėra pagrindo. Panašūs svarstymai keltų daugybę įvairiausių klausimų. Tad geriausia nesileisti į spėliones. Iš tikro žinome viena: tie dalykai yra Dievo Jehovos rankose, o jis kupinas meilės, gerumo, gailestingumo (Ps 86:15). Aukščiausiasis išties nuoširdžiai trokšta žalą, užtrauktą mirties, atitaisyti prikėlimu (Job 14:14, 15). Galime nėmaž neabejoti, jog visi jo darbai teisingi. Daugybę mūsų žaizdų, susidariusių gyvenant šioje blogoje santvarkoje, užgydys Dievas, meilinga ranka vedantis savo Sūnų, kad šis „velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3:8).

[Išnaša]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Jehova užgydys visas skausmingas gyvenimo žaizdas