„Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“

Emilijos Pederson istorija

Papasakojo Rūta Papas

MANO mama, Emilija Pederson, gimė 1878-aisiais. Užaugusi tapo mokytoja, bet iš tikrųjų troško gyvenimą paskirti kitokiai veiklai — padėti žmonėms suartėti su Dievu. Kad šito ji labai norėjo, rodė ir didžiulis lagaminas, riogsantis mūsų namuose mažame Džasperio miestelyje Minesotos valstijoje. Jį buvo įsigijusi, kad nusigabentų savo mantą į Kiniją, kur ketino tarnauti misioniere, bet mirus mamai šią svajonę palaidojo — teko likti namie ir rūpintis savo broliuku bei sesutėmis. 1907 metais ji ištekėjo už Teodoro Holino, o 1925-ųjų gruodžio antrąją gimiau aš, paskutinė iš septynių vaikų.

Mamai ramybės nedavė kai kurie tikėjimo klausimai, pavyzdžiui, apie pragarą. Ji nesuprato, kaip gali būti, kad blogieji kankinami ugnyje. Sykį, kai miestelyje lankėsi liuteronų konsistorijos atstovas, mama jo ir pasiteiravo, kur apie tai rašoma Biblijoje. O šis jai, trumpai tariant, pareiškė, jog mokyti apie ugninį pragarą reikia, — nesvarbu, ką sako Biblija.

Kaip jos dvasinis alkis buvo pasotintas

Ne ką vėliau negu 1900-aisiais mamos sesuo Ema išvyko mokytis muzikos į Nortfildą, Minesotos valstiją. Apsistojo ji pas savo mokytoją Milių Kristiansoną, o jo žmona buvo Biblijos tyrinėtoja, kaip tada vadino Jehovos liudytojus. Ema jai užsiminė, kad jos pačios sesuo uoliai skaito Šventąjį Raštą. Ponia Kristianson tuojau parašė mamai laišką — atsakė į rūpimus tikėjimo klausimus.

Vieną dieną iš Su Folso, Pietų Dakotos valstijos, į Džasperį skelbti gerosios naujienos traukiniu atvažiavo Biblijos tyrinėtoja Lora Othaut. Mama, gavusi biblinės literatūros, kibo skaityti, ir jau 1915-aisiais pati ėmė skelbti Biblijos tiesas, kartu ir platino leidinius, kurių parūpindavo Lora.

Mama sužinojo, kad 1916 metų kongrese Su Sityje, Ajovos valstijoje, kalbės Čarlsas Teizas Raselas, tad užsidegė būtinai ten nuvažiuoti. Tuo metu ji jau buvo penkių vaikų motina. Ir tik įsivaizduokim: su visu pulku atžalų, kurių jauniausias, Marvinas, dar neturėjo nė pusės metukų, ji išsiruošė į 160 kilometrų kelionę traukiniu, kad tik atsidurtų Su Sičio kongrese. Ten ji klausėsi brolio Raselo kalbų, pamatė „Kūrimo fotodramą“, tąsyk ir pasikrikštijo. Grįžusi namo parašė straipsnį apie kongresą ir jį išspausdino Jasper Journal.

1922-aisiais mama dalyvavo Sidar Pointo kongrese, į kurį buvo susirinkę 18000 žmonių. Po šio kongreso ji jau niekad nesiliovė pasakojus kitiems apie Dievo Karalystę. Jos pavyzdys mums byloja: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“ (Iz 30:21).

 Liudijimo darbo vaisiai

Trečiojo dešimtmečio pradžioje tėvai persikraustė į nuosavą namą Džasperio užmiestyje. Tėčiui neblogai sekėsi verslas ir, aišku, jis turėjo rūpintis didele šeima. Nors jis tiek nesigilino į Bibliją, kiek mama, vis dėlto geranoriškai rėmė evangelizacijos darbą ir mūsų namų durys visada buvo atviros piligrimams, kaip tuo metu vadino keliaujančius Jehovos liudytojų tarnus. Neretai, kai vienas tokių brolių sakydavo kalbą, mūsų namuose tilpdavo koks šimtas žmonių — susigrūsdavome kas kur: svetainėje, valgomajame ar net miegamajame.

Pamenu, kai buvau kokių septynerių, teta Leti paskambino mums ir paminėjo, kad jos kaimynas Edis Larsonas su žmona norėtų studijuoti Bibliją. Šventojo Rašto tiesos gana greitai palietė jų širdį ir galiausiai Bibliją jie studijavo jau ne vieni — pakvietė kaimynę Martą Van Dalen. Ši moteris su visa šeima (o turėjo ji aštuonis vaikus) tapo Biblijos tyrinėtojais. *

Maždaug tuo metu pas tėtį pradėjo dirbti Gordonas Kamerudas, vaikinas, gyvenantis vos keli kilometrai nuo mūsų. Kažkas Gordoną perspėjo: „Žiūrėk, saugokis boso dukrų. Jų kažkokia keista religija.“ Ir vis dėlto Gordonas ėmėsi tyrinėti Bibliją ir netrukus įsitikino radęs tiesą. Po trijų mėnesių jis pasikrikštijo, įtikėjo net jo tėvai. Mūsų šeimos — Holinsai, Kamerudai ir Van Dalenai — tapome artimais draugais.

Kaip stiprino kongresai

Kongresas Sidar Pointe mamą taip įkvėpė, kad ji nenorėjo praleisti nė vieno tokio renginio. Todėl visi mano vaikystės prisiminimai daugiausia yra iš ilgų kelionių į kongresus. Kolambuse, Ohajo valstijoje, 1931-aisiais surengtas kongresas itin įsiminė, nes ten Biblijos tyrinėtojai pasivadino Jehovos liudytojais (Iz 43:10-12). Taip pat gerai prisimenu ir 1935-ųjų kongresą Vašingtone, kur buvo paaiškinta, kas yra ta „milžiniška minia“ iš Apreiškimo knygos (Apr 7:9). Krikštijosi tąkart daugiau nei 800, o tarp tos daugybės buvo ir mano seserys Liliana su Eunike.

Visa šeima keliavome ir į 1937-ųjų kongresą Kolambuse, 1938-ųjų Siatle, Vašingtono valstijoje, ir į kongresą Niujorke 1939-aisiais. Vykdavome drauge su Van Dalenais ir Kamerudais bei kitomis šeimomis, pakeliui visi stovyklaudavome. 1940-aisiais Eunikė ištekėjo už Leo Van Daleno ir abu ėmėsi pionieriškos tarnybos. Liliana tais pačiais metais susituokė su Gordonu Kamerudu, jiedu irgi tapo pionieriais.

1941-ųjų kongresas Sent Luise, Misūryje, buvo ypatingas. Tūkstančiai jaunų skaitytojų  tada gavo knygą „Vaikai“. Po šio renginio ir mano pačios gyvenimas pasisuko nauja vaga. Tų metų rugsėjo pirmąją kartu su broliu Marvinu ir jo žmona Džois tapome pionieriais. Tada man buvo tik penkiolika.

Mūsų broliams, ūkininkams, nebuvo taip paprasta dalyvauti kongresuose, nes šie dažniausiai vykdavo derliaus nuėmimo metu. Tad po kongreso mūsų kieme būdavo rengiamas programos aptarimas, kad pasisemtų atgaivos ir tie, kas negalėjo dalyvauti. Smagu prisiminti tas malonias akimirkas.

Gileado mokykla ir tarnyba užsienyje

1943-iųjų vasarį buvo įkurta Gileado mokykla, skirta ruošti pionierius misionieriškai tarnybai. Pirmoje šios mokyklos laidoje mokėsi ir šeši Van Dalenų šeimos nariai — broliai Emilis, Artūras, Homeras ir Leo, jų pusbrolis Donaldas, taip pat Leo žmona, mano sesuo Eunikė. Išlydėjome juos su prieštaringais jausmais, nes nežinojome, kada vėl pasimatysime. Baigę mokyklą visi šeši gavo paskyrimą į Puerto Riką. Tenai liudytojų tada buvo tiek, kad ant pirštų galėjai suskaičiuoti.

Po metų į trečiąjį Gileado mokyklos kursą buvo pakviesti Liliana su Gordonu bei Marvinas su Džoise. Ir šias poras išsiuntė į Puerto Riką. O 1944-ųjų rugsėjį, sulaukusi aštuoniolikos, į Gileadą patekau ir aš — mane pakvietė į ketvirtąjį kursą. Mokslai baigėsi 1945-ųjų vasarį ir aš atvykau į Puerto Riką, ten pat, kur tarnavo mano brolis ir abi seserys. Koks nuostabus gyvenimas tada prasidėjo! Nors išmokti ispanų kalbą buvo ne taip lengva, kai kurie vedėme po 20 Biblijos studijų. Jehova mūsų darbą laimino. Šiandien čionai yra apie 25000 liudytojų.

Skaudžios nelaimės

Leo ir Eunikė 1950-aisiais susilaukė sūnaus. Nusprendė pasilikti su savo mažyliu Marku Puerto Rike. 1952-aisiais per atostogas susiruošė trise aplankyti artimųjų. Balandžio vienuoliktąją sėdo į lėktuvą. Vos tik pakilęs lėktuvas nukrito į vandenyną. Leo ir Eunikė žuvo. Dvejų metukų Marką, plūduriuojantį vandenyje, pamatė vienas išsigelbėjęs keleivis ir įkėlė į gelbėjimo valtį. Vaikas, padarius dirbtinį kvėpavimą, atsigavo ir liko gyvas. *

Po penkerių metų, 1957-ųjų kovo septintą dieną, tėtis su mama vyko į Karalystės salę. Pakeliui nuleido padangą ir teko sustoti. Tėtį, šalikelėje keičiantį padangą, partrenkė pravažiuojantis automobilis. Jis iškart mirė. Visi kaimynai labai gerbė mūsų tėtį ir į laidotuves susirinko apie 600 žmonių. Pasakyta kalba buvo geras liudijimas jiems.

Naujos vietos ir naujos užduotys

Prieš pat tėčio mirtį buvau paskirta tarnauti Argentinoje. 1957-ųjų rugpjūtį atvykau į Mendozą, miestą Andų kalnų papėdėje. 1958 metais čia savo tarnybą pradėjo Džordžas Papas, Gileado mokyklos trisdešimtosios laidos absolventas. Mudu tapome gerais draugais. Paskui, 1960-ųjų balandį, susituokėme. 1961 metais eidama aštuoniasdešimt trečiuosius mirė mama. Ji visą gyvenimą ištikimai tarnavo Jehovai ir daugybei žmonių padėjo stoti į šį kelią.

 Mudu su Džordžu dešimt metų petys į petį tarnavome įvairiose vietose sykiu su kitais misionieriais. Vėliau, kai Džordžą paskyrė rajono prižiūrėtoju, septynerius metus dirbome keliaujamąjį darbą. 1975-aisiais grįžome į Jungtines Valstijas, kad galėtume padėti ligotiems artimiesiems. 1980-aisiais mano vyrą pakvietė į priežiūros darbą rajone, sudarytame iš ispanakalbių bendruomenių. Anais laikais Jungtinėse Valstijose buvo apie 600 tokių bendruomenių. Per dvidešimt šešerius metus nemažai jų aplankėme ir savo akimis regėjome, kaip jų daugėjo ir dabar yra jau 3000 su viršum.

Visi eina tikruoju keliu

Mama vis pasidžiaugdavo, kai jaunieji šeimos nariai imdavosi visalaikės tarnybos. Štai mano vyriausios sesers Esteros dukra pradėjo pionierišką tarnystę 1953-iaisiais. Paskui ji ištekėjo už Deniso Tremboro ir jiedu iki šiolei dirba šį darbą. Kita Esteros duktė, Loidė, su savo vyru Vendeliu Jensenu baigė 41-ąjį Gileado mokyklos kursą ir penkiolika metų tarnavo misionieriais Nigerijoje. O Marką po tėvelių žūties per lėktuvo katastrofą įsivaikino ir užaugino Leo sesuo Rūta Le Londė su vyru Kerčiu. Markas ir jo žmona Levone nemažai metų tarnavo pionieriais; visi keturi jų vaikai irgi eina tikruoju keliu (Iz 30:21).

Iš mūsų būrio likome tik aš ir Orlenas. Jis, jau gerokai perkopęs per devyniasdešimt, ir toliau ištikimai tarnauja Jehovai. Mudu su Džordžu džiugia širdimi irgi tęsiame visalaikę tarnybą.

Ką mama paliko

Tebesaugau vieną man brangų mamos daiktą — rašomąjį stalą. Tai buvo tėčio dovana jai per vestuves. Viename stalčiuje guli albumas. Jame mamos laiškai ir laikraščiuose išspausdintų jos straipsnių iškarpos (kai kurie iš jų net XX amžiaus pradžios). Ji ir šitaip liudydavo apie Karalystę plačiajai visuomenei. Stalčiuose likę ir mamos išsaugoti mylimų vaikų laiškai iš misionieriškos tarnybos. Galėčiau juos skaityti ir skaityti, niekad nepabostų! O jos pačios laiškai mus visada padrąsindavo, įkvėpdavo naujų jėgų. Nors mamos svajonė būti misioniere taip ir neišsipildė, jos misionieriška dvasia uždegė uolumu jaunesnės kartos palikuonių širdis. Kaip laukiu to meto, kada mama ir tėtis su visa mūsų didele šeimyna vėl sueis draugėn čia žemėje, kur klestės rojus! (Apr 21:3, 4)

[Išnašos]

[Iliustracija 17 puslapyje]

Emilija Pederson

[Iliustracija 18 puslapyje]

1916 metai. Mama ir tėtis, laikantis Marviną. Apatinėje eilėje iš kairės į dešinę: Orlenas, Estera, Liliana ir Mildred

[Iliustracija 19 puslapyje]

Viena iš paskutinių Leo ir Eunikės nuotraukų

[Iliustracija 20 puslapyje]

1950-ieji. Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę: Estera, Mildred, Liliana, Eunikė, Rūta. Apatinėje eilėje: Orlenas, mama, tėtis ir Marvinas

[Iliustracija 20 puslapyje]

Džordžas ir Rūta Papas keliaujamajame darbe 2001 metais