Užsibrėžk pasiekiamus tikslus ir būsi džiugus

„IR VĖL man niekas nepavyko!“ Kiek kartų, nepasiekęs užsibrėžto tikslo, ištarei sau tokius žodžius? Galbūt šitokios mintys vargina jauną mamą, kuri mažai beturi laiko dvasiniams dalykams, nes visą dėmesį skiria naujagimiui. Arba kitas krikščionis, kadaise auklėtas taip reikliai, kad dabar itin jaučia savo ribotumą, mano niekad nesugebėsiąs daug nuveikti bendruomenėje. Gal prislėgta ir kuri nors pagyvenusi mūsų sesė matydama, jog nebepajėgia krikščioniškoje tarnyboje darbuotis kaip tada, kai buvo stipresnė ir gyvesnė. „Kartais išgirdusi sueigoje raginimą imtis pionieriškos veiklos, nesulaikau ašarų“, — sako Kristiana, dėl šeimyninių aplinkybių negalinti tarnauti Jehovai tiek, kiek norėtų.

Ką daryti, jeigu ir tave apima toks nusiminimas? Kaip kiti bendratikiai išmoko tikroviškai vertinti, ką leidžia jų aplinkybės? Kodėl derėtų puoselėti realius lūkesčius?

Puoselėk realius lūkesčius

Kaip išsaugoti džiaugsmą, apaštalas Paulius pataria tokiais žodžiais: „Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!“ (Fil 4:4, 5, Brb). Kad tarnautume Dievui su džiaugsmu ir pasitenkinimu, atsižvelkime į savo gebėjimus bei aplinkybes ir puoselėkime realius lūkesčius. Jei žūtbūt stengtumės įgyvendinti nepasiekiamus tikslus, jaustume didžiulę įtampą. Kita vertus, asmeniniai ribotumai neturėtų būti dingstis sau nuolaidžiauti ir teisintis dėl pernelyg silpnėjančio uolumo krikščioniškoje veikloje.

Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, Jehova tikisi, jog aukosime jam, kas geriausia, — visa siela, visa širdimi darbuosimės jo šlovei (Kol 3:23, 24). Jeigu taip nėra, netesime Dievui duoto įžado (Rom 12:1). Sykiu nebejaučiame tikro džiaugsmo bei pasitenkinimo ir nebesame taip gausiai laiminami kaip tada, kai iš širdies tarnavome Jehovai (Pat 10:22, Brb).

Minėtoje Laiško filipiečiams eilutėje žodžiu, išverstu „romumas“, pasakoma, kad asmuo nėra beatodairiškas ir pernelyg griežtas, bet linkęs nusileisti. Vadinasi, romumas skatins savo aplinkybes vertinti realistiškai. Ar tai lengva? Kai kuriems tikrai nelengva, net jeigu jie gerai perpranta kito žmogaus padėtį. Štai matydami, koks persitempęs ir išsekęs yra mūsų draugas, argi nepatartume jam, jog išmintinga būtų kai ką gyvenime pakeisti? Taigi ir patys turime atpažinti požymius, rodančius, kad triūsiame ne pagal savo jėgas (Pat 11:17).

 Tinkamai vertinti savo gebėjimus bei aplinkybes galbūt sunkiau tam, kurį tėvai auklėjo labai reikliai. Norėdamas užsitikrinti tėvų meilę, jis vaikystėje stengdavosi visko imtis daugiau ir daryti darbą geriau, nei pajėgdavo. Jei tavo praeitis irgi tokia, gal susiformavo klaidinga samprata, kaip Jehova žiūri į savo garbintojus. Juk Aukščiausiasis myli mus už tai, kad nuoširdžiai jam tarnaujame. Savo Žodyje jis patikina, jog „žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103:14). Jehova supranta, kokios ribotos žmogaus galimybės, ir su meile žiūri į mus, kai žengdami per tokias kliūtis vykdome jo valią. Nepamirškime, kad Dievas nėra koks kietas viršininkas, — tai padės save vertinti kukliai ir atsižvelgti į visus ribotumus (Mch 6:8).

Tačiau kai kam, gal ir tau, sunkoka realiai vertinti savo padėtį. Jeigu taip, kodėl nesikreipus pagalbos į kurį nors patyrusį, gerai tave pažįstantį krikščionį? (Pat 27:9) Štai gal puoselėji širdyje troškimą tarnauti reguliariuoju pionieriumi. Puikus siekis! Tik ar lengva jį įgyvendinti? Gal reikia, kad kas patartų, kaip supaprastinti savo gyvenimą. O gal su artimu bendratikiu derėtų pasikalbėti, ar tau, turinčiam daugybę šeimyninių įsipareigojimų, iš viso įmanoma šiuo metu imtis papildomo krūvio ir tarnauti reguliariuoju pionieriumi. Ar šis tikslas tau pasiekiamas arba kaip turėtum pertvarkyti buitį, kad daugiau nuveiktum tarnyboje, toks patikimas draugas ir padės įvertinti. Pavyzdžiui, koks uždavinys krikščionei, atsižvelgiant į aplinkybes, yra įmanomas, tinkamiausiai patars sutuoktinis. Galbūt pasiūlys žmonai, susiruošusiai ateinantį mėnesį imtis didesnės veiklos, gerai pailsėti. Taip ji galės sukaupti jėgas ir su džiaugsmu atsidėti tarnystei.

Užsibrėžk tai, ką pajėgi nuveikti

Tarnauti Jehovai visu pajėgumu vieniems gali kliudyti amžius arba menka sveikata. Arba, pavyzdžiui, tėvai savo mažamečiams vaikams turi skirti tiek laiko ir jėgų, kad, atrodo, nedaug tegali semtis iš asmeninių studijų bei sueigų. Tačiau jei galvosime vien apie savo sunkumus, ar beįžvelgsime, ką vis dėlto pajėgtume nuveikti?

Štai kadaise vienas levitas degė girtinu troškimu, kurio, deja, negalėjo patenkinti. Kasmet po dvi savaites jis turėjo garbę tarnauti šventykloje, bet labai geidė būti ten, šalia aukuro, per visas dienas (Ps 84:2-4 [84:1-3, Brb]). Kas padėjo šiam ištikimam Dievo tarnui jaustis patenkintam savo turima padėtimi? Ogi įsitikinimas, kad net vienintelė diena šventyklos kiemuose yra brangi (Ps 84:5, 6, 11 [84:4, 5, 10, Brb]). Taip ir patys, užuot sukę galvą  dėl tokių dalykų, kurie neįmanomi, verčiau stenkimės suvokti, koks uždavinys pagal mūsų jėgas, ir už tai būkime dėkingi Dievui.

Sektinas pavyzdys yra viena sesė, gyvenanti Kanadoje. Jos vardas Nerlandė. Ji, leidžianti dienas invalido vežimėlyje, jautė ne ką galinti nuveikti dvasinės pjūties baruose. Bet paskui pakeitė požiūrį ir nutarė, jog artimiausias prekybos centras yra jai visai paranki skelbimo vieta. Nerlandė pasakoja: „Įsitaisau viduje greta suoliuko ir laukiu, kol kas nors prisėda trumpam pailsėti. Džiaugiuosi šitaip galėdama dalytis su žmonėmis tiesa.“ Sesė labai patenkinta, kad toks svarbus skelbimo metodas jai įmanomas.

Mokėk prisitaikyti prie aplinkybių

Burlaivis pavėjui gali skrosti vandenis visu greičiu. Tačiau kilus vėtrai vairininkas priverstas bures orientuoti kitaip. Audros jūreivis nenutildys, bet laivą, reguliuodamas jo įrangą, valdyti gali. Mes, pakliuvę į nepalankias it užgriuvusi audra aplinkybes, dažniausiai irgi nepajėgūs jų pakeisti. Vis dėlto ir tada esame savo gyvenimo vairininkai ir kiek galėdami kreipiame fizines, protines ir emocines jėgas tinkamiausia linkme. Mokėdami taikytis prie naujai susiklosčiusios situacijos, tarnausime Dievui su pasitenkinimu ir džiaugsmu (Pat 11:2).

Štai keletas pavyzdžių. Jeigu jauti jėgų stygių, stenkis jų nepereikvoti dieną, bet taupyk vakarui, kad galėtum eiti į krikščionių sueigą ir semtis kuo daugiau stiprybės bendraudamas su tikėjimo broliais ir sesėmis. Arba ką daryti krikščionei, kuri namuose slaugo sergantį vaiką ir negali eiti į tarnybą nuo durų prie durų? Gera išeitis būtų pasikviesti pas save kitą sesę ir vaikui užmigus liudyti tiesą telefonu.

O kaip tada, jeigu aplinkybės neleidžia tau iš anksto kruopščiai išanalizuoti visko, kas bus aptariama bendruomenės sueigoje? Nusistatyk, kiek šiuo metu pajėgsi aprėpti, ir pasiruošk kuo tinkamiausiai. Pakoreguodami neatidėliotinus uždavinius, būsime aktyvūs teokratinėje veikloje ir nestokosime džiaugsmo.

 Tam, kad savo planus priderintume prie naujos padėties, gali reikėti nemažai ryžto ir pastangų. Štai Prancūzijoje gyvenantys sutuoktiniai Seržas ir Anjesė turėjo smarkiai pakeisti užsibrėžtą siekį. „Kai žmona pastojo, atsisveikinome su svajone būti misionieriais“, — sako šeimos galva. Dabar jų šeimoje dvi mielos, žvitrios dukrelės. Kokį naują tikslą ši pora nusistatė? Seržas pasakoja: „Negalėdami tarnauti svetur, nusiteikėme būti „misionieriais“ savo šalyje. Perėjome į kitakalbių grupę.“ Ar jiedu patenkinti tokiu sprendimu? „Matome, kad šis mūsų įnašas labai naudingas visai bendruomenei“, — atsako Seržas.

Kita Prancūzijoje gyvenanti liudytoja, Odilija, kuriai eina jau aštunta dešimtis ir diagnozuotas kelių artritas, ilgėliau pastovėti nepajėgia. Iš pradžių ji nusiminė, kad dėl nesveikatos nebegalės tarnauti evangelizuotoja po namus. Bet sesė nepasidavė, tik pakeitė veiklos metodą ir dabar liudija tiesą telefonu. Odilija džiaugiasi: „Pasirodo, tai lengviau ir smagiau, nei aš galvojau pirma!“ Šitaip ji atgavo ryžtą triūsti tarnyboje.

Puoselėti realius lūkesčius palaiminga

Stengdamiesi įžvelgti, ką leidžia mūsų jėgos, apsisaugosime nuo daugelio nusivylimų. Kai nusistatome realius dvasinius siekius, jų įgyvendinti mums nesukliudo net ribotos galimybės. Paskui džiaugiamės savo nuveiktu, kad ir nedideliu, darbu (Gal 6:4).

Jeigu mokame tikroviškai vertinti savo pačių galimybes, esame supratingesni ir bendratikių atžvilgiu. Matydami, kaip broliai ir sesės, nors ir varžomi savo ribotumų, stengiasi mums padėti, būsime dėkingi už kiekvieną jų geradarystę. Jei rodome tokį dėkingumą, palaikome vienybės ir tarpusavio supratimo dvasią (1 Pt 3:8). Nepamirškime, kad meilingasis Tėvas, Jehova, niekada nereikalauja iš mūsų daugiau, nei pajėgiame. Jei puoselėsime realius lūkesčius ir užsibrėšime pasiekiamus tikslus, tarnausime Dievui su dar didesniu džiaugsmu ir pasitenkinimu.

[Anotacija 29 puslapyje]

Kad tarnautume Dievui su džiaugsmu ir pasitenkinimu, atsižvelkime į savo gebėjimus bei aplinkybes ir puoselėkime realius lūkesčius

[Iliustracija 30 puslapyje]

Nerlandė džiaugiasi tuo, ką lauko tarnyboje ji pajėgia nuveikti

[Iliustracija 31 puslapyje]

Išmok reguliuoti savo gyvenimo bures

[Šaltinio nuoroda]

© Wave Royalty Free/age fotostock

[Iliustracija 32 puslapyje]

Seržas ir Anjesė patenkinti užsibrėžę naują uždavinį