Laiškų korintiečiams apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Laiškų korintiečiams apžvalga
APAŠTALAS Paulius labai susirūpinęs Korinto bendruomenės dvasine gerove. Jis išgirdo, jog tarp brolių esama nesutarimų. Toleruojamas palaidas elgesys. Ir patys Korinto tikintieji jau kreipėsi į Paulių raštu, teiraudamiesi apie tam tikrus dalykus. Taigi išsiruošęs į trečiąją misionierišką kelionę ir kuriam laikui apsistojęs Efeze, Paulius apie 55 m. e. m. parašo korintiečiams pirmąjį iš dviejų laiškų.
Antrąjį, matyt, išsiunčia po kelių mėnesių, kaip ano tęsinį. Kadangi bendruomenėse šiandieną gali kilti panašių problemų, o ir aplinka, kurioje gyveno Korinto krikščionys, ne ką tesiskiria nuo dabartinės, korintiečiams adresuoti Pauliaus laiškai mums labai vertingi (Hbr 4:12).
„BUDĖKITE, TVIRTAI LAIKYKITĖS [...], BŪKITE STIPRŪS“
Apaštalas skatina ‘visus vienaip sutarti’ (1 Kor 1:10). Krikščioniškai asmenybei statydintis juk nėra „kito pamato, kaip tik [...] Jėzus Kristus“ (1 Kor 3:11-13). Dėl vieno ištvirkėlio bendruomenėje Paulius įspėja: „Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo“ (1 Kor 5:13). „Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui“, — aiškina jis (1 Kor 6:13).
‘Atsakydamas į laišką’ apaštalas duoda gerų patarimų dėl santuokos ir viengungystės (1 Kor 7:1). Toliau jis pamini krikščionišką autoriteto principą, nurodo, kad krikščionių sueigos turi vykti tvarkingai, argumentuoja, kodėl prikėlimas iš mirusiųjų yra neabejotinas dalykas. Galiausiai paragina: „Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs“ (1 Kor 16:13).
Atsakymai į klausimus:
1:21. Ar tikintiesiems išgelbėti Jehova tikrai pasinaudoja „kvailumu“? Ne, jis nieko nedaro kvailai. Bet „pasaulis [savo] išmintimi Dievo nepažino“, todėl ir priemones, kurias Jehova naudoja žmonėms gelbėti, laiko kvailyste.
5:5. Ką reiškia žodžiai „atiduokite [nedorą žmogų] šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta“? Neatgailaujantis nuodėmiautojas, atskirtas nuo bendruomenės, vėl priklauso sugedusiam, Šėtono pavergtam pasauliui (1 Jn 5:19). Ta prasme jis atiduodamas Šėtonui. Pašalinant nedorą asmenį iš tikinčiųjų tarpo, yra ‘sužlugdoma’ negera kūniška įtaka, kurią jis darė bendruomenei, ir išsaugoma tauri, kilni bendruomenės dvasia, arba vidinė nuostata (2 Tim 4:22).
7:33, 34. Kokiais „pasaulio reikalais“ rūpinasi vedęs vyras ar ištekėjusi moteris? Paulius nori pasakyti, kad susituokusiems krikščionims rūpi visokie buitiniai dalykai, tokie kaip maistas, drabužiai, pastogė. Apie pasaulio blogybes, kurių krikščionys privalo šalintis, apaštalas čia nekalba (1 Jn 2:15-17).
11:26. Kas kiek laiko ir ligi kada turi būti rengiamas Jėzaus mirties minėjimas? Paulius neturėjo omenyje, kad Jėzaus mirties minėjimą reikia rengti labai dažnai. Jis tiesiog aiškino, kad pateptieji krikščionys ‘skelbia Viešpaties mirtį’ kaskart, „kada tik“ ragauja simbolius (o tą jie daro kartą metuose, nisano 14-ąją). Duoną jie valgo ir vyną geria, iki „jis ateis“, tai yra kol pateptuosius savo brolius Jėzus prikels gyventi danguje (1 Tes 4:14-17).
13:13. Kaip suprasti, kad meilė yra didesnė už tikėjimą ir viltį? Kai dalykai, kurių viliamės, tampa tikrove, tikėjimas ir viltis, bent jau iš dalies, paliauja — netenka savo pirmiau turėtos reikšmės (Hbr 11:1). Meilė didesnė už tikėjimą ir viltį, nes išlieka amžinai.
15:29. Ar kas nors turėtų krikštytis „vietoj mirusiųjų“? Paulius iš tikrųjų nesako, kad reikia krikštytis vietoj kitų, kurie mirė nepasikrikštiję. „Naujojo pasaulio“ vertimas duoda suprasti, jog apaštalas čia kalba apie ‘krikštijimąsi mirčiai’ — pateptųjų krikščionių pasinėrimą į tokią gyvenseną, kai asmuo ištikimai tarnauja Dievui iki mirties ir paskui yra prikeliamas dvasiniu kūnu.
Ko pasimokome:
1:26-31; 3:3-9; 4:7. Jei nuolankiai giriamės Jehova, ne savimi, bendruomenėje palaikome vienybę.
2:3-5. Liudydamas Korinte, viename iš graikų filosofijos ir mokslo centrų, Paulius galėjo nerimauti, ar pavyks jam įtikinti savo klausytojus. Vis dėlto baimei ir silpnumui nepasidavė, atliko Dievo skirtąją tarnystę. Jeigu ir mums kada tektų gerąją naujieną apie Karalystę skelbti neįprastomis aplinkybėmis, — nesibaiminkime. Kaip ir Paulius, pasikliaukime Jehovos pagalba.
2:16. Turėti „Kristaus išmonę“ reiškia perprasti jo mąstyseną, išmokti viską vertinti taip, kaip jis, visapusiškai permanyti Jėzaus asmenybę, sekti jo pavyzdžiu (1 Pt 2:21; 4:1). Kaip tad svarbu atidžiai gilintis į pasakojimus apie Jėzaus gyvenimą ir tarnybą!
3:10-15; 4:17. Vis ištirkime save, kaip mums sekasi mokyti ir ruošti naujus mokinius; kur reikia, stenkimės pasitobulinti (Mt 28:19, 20). Jeigu mokytume nekokybiškai, mūsų studijuotojas tikėjimo išbandymų galbūt neatlaikytų ir ši netektis mums būtų labai skaudi — todėl ir pasakyta, kad patys išsigelbėtume „tartum per ugnį“.
6:18. Sergėtis ištvirkimo — tai ne tik susilaikyti nuo veiksmų, įvardijamų kaip porneia, bet ir nežiūrėti pornografinių vaizdų, šalintis to, kas moraliniu požiūriu netyra, vyti šalin seksualines fantazijas, neflirtuoti. Kitaip tariant, atsisakyti visko, kas veda prie ištvirkavimo (Mt 5:28; Jok 3:17).
7:29. Sutuoktiniai neturėtų tiek sutelkti dėmesį vienas į kitą, kad Karalystės reikalai liktų antroje vietoje.
10:8-11. Murmėdami prieš Mozę ir Aaroną, izraelitai labai skaudino Jehovą. Išmintingai elgsimės, jei kratysimės įpročio murmėti.
16:2. Kad pasaulinį Karalystės skelbimo darbą nuolat remtume savo finansinėmis aukomis, turime iš anksto numatyti, kada ir kiek lėšų tam skirsime, ir aukoti sistemingai.
„GALIAUSIAI, BROLIAI, [...] TOBULINKITĖS“
Paulius rašo, kad nusidėjėliui, kuris buvo atskirtas nuo bendruomenės, o dabar atgailauja, korintiečiai turėtų „atleisti ir jį paguosti“. Nors pirmu savo laišku apaštalas bendruomenę ir nuliūdino, dabar džiaugiasi, kad tas ‘nuliūdimas atvedė juos į atgailą’ (2 Kor 2:6, 7; 7:8, 9).
„Būdami visko pertekę, — rašo Paulius, — pasirodykite pertekę ir dosnumo.“ Toliau apaštalas pateikia tam tikrų argumentų asmenims, kurie prieš jį nusistatę. Laiško pabaigoje visus bendratikius paragina: „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite“ (2 Kor 8:7; 13:11).
Atsakymai į klausimus:
2:15, 16. Kaip suprasti, kad esame „Kristaus malonus kvapas“ (Brb)? Šitoks apibūdinimas mums tinka, nes tvirtai laikomės, kas parašyta Biblijoje, ir skleidžiame jos žinią. Nedoriesiems tas „kvapas“ gali atrodyti bjaurus, bet Jehovai ir tyraširdžiams žmonėms jis malonus.
5:16. Ką reiškia, kad pateptieji krikščionys ‘nė vieno nebepažįsta kūno požiūriu’? Jie į žmones nebežiūri kūniškai, tai yra nebeskirsto pagal turtinę padėtį, rasę ar tautybę. Svarbiau jiems yra dvasiniai ryšiai su bendratikiais.
11:1, 16; 12:11. Ar Paulius kalbėjo korintiečiams ką nors neprotinga? Tikrai ne. Bet, priverstas ginti savo apaštalystę, jis galėjo kai kam pasirodyti linkęs girtis ir neprotingas.
12:1-4. Kas „buvo paimtas į rojų“? Biblijoje nerašoma, kad koks kitas žmogus būtų gavęs tokį apreiškimą. Veikiausiai Paulius čia kalba apie save patį, nes šios eilutės eina iškart po jo apaštalystės gynimo. Regėjime apaštalui, ko gero, buvo parodytas dvasinis rojus, kuriuo krikščionių bendruomenė džiaugiasi „pabaigos metu“ (Dan 12:4).
Ko pasimokome:
3:5. Šioje eilutėje iš esmės pasakyta, kad Jehova per savo Žodį, šventąją dvasią ir žemiškąją savo organizacijos dalį paruošia krikščionį taip, kad jis būtų tinkamas tarnybai (Jn 16:7; 2 Tim 3:16, 17). Taigi mums vertėtų stropiai gilintis į Bibliją ir pagalbinius leidinius, nepaliaujamai melsti šventosios dvasios, lankyti visas krikščionių sueigas ir aktyviai jose dalyvauti (Ps 1:1-3; Lk 11:10-13; Hbr 10:24, 25).
4:16. Kadangi Jehova ‘mūsų vidinį žmogų diena iš dienos atnaujina’, turėtume visada naudotis jo teikiamomis priemonėmis ir nė dienos nepraleisti neskyrę dėmesio dvasiniams dalykams.
4:17, 18. Jei bėdų slegiami prisiminsime, kad dabartinis vargas tėra trumpalaikis ir lengvas, tai padės mums likti ištikimiems Jehovai.
5:1-5. Kaip gražiai Paulius nupasakoja, kokius jausmus pateptiesiems sukelia dangiškojo gyvenimo viltis!
10:13. Vadovaudamiesi šia taisykle, turėtume darbuotis tiktai mūsų bendruomenei paskirtos teritorijos ribose, — nebent yra susitarta, kad pagelbėsime kitur, kur labiau reikia.
13:5. Norėdami ‘patikrinti patys save, ar laikomės tikėjimo’, turime palyginti, ar mūsų elgesys atitinka tai, ko mokomės iš Biblijos. ‘Tirdami save’, įvertinkime savo dvasingumą, — ar gebame aiškiai „atskirti gera nuo bloga“; taip pat pagalvokime, kokius tikėjimo darbus darome (Hbr 5:14; Jok 1:22-25). Vadovaukimės gerais Pauliaus patarimais ir toliau eikime tiesos keliu.
[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]
Kas norėta pasakyti žodžiais „kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės“? (1 Kor 11:26)
