Siek, kad tavo santuoka būtų laiminga

„Namai statomi išmintimi, sutvirtinami supratimu“ (PAT 24:3).

1. Kokią išmintį Dievas parodė sukūręs pirmąjį žmogų?

IŠMINTINGAS dangiškasis Tėvas žino, kas mums yra gera. Pavyzdžiui, Dievas matė, jog „negera žmogui būti vienam“ Edene, antraip Jo sumanymas netaps tikrove. O viena iš būtinų sąlygų Dievo tikslui įgyvendinti buvo ta, kad vyras ir žmona susilauktų vaikų ir ‘pripildytų žemę’ (Pr 1:28; 2:18).

2. Kas buvo Jehovos sumanyta žmonijos labui?

² „Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją“ (Brb), — pasakė Jehova. Tada užmigdė pirmąjį vyrą giliu miegu, iš jo tobulo kūno išėmė vieną šonkaulį ir iš šito sukūrė moterį. Kai Dievas atvedė tą tobulą moterį, Ievą, pas Adomą, šis tarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta.“ Savo vyrui Ieva buvo tikra pagalbininkė. Kiekvienas iš jų turėjo unikalių bruožų bei savybių ir abu buvo be ydos, sukurti panašūs į Dievą. Taigi pirmuosius žmones į  porą suvedė pats Jehova. Adomas ir Ieva mielai sutiko, kad juodu, kaip Dievo sumanyta, saistytų santuokos ryšys ir taip galėtų vienas kitą palaikyti (Pr 1:27; 2:21-23).

3. Kaip daug kas žiūri į Dievo dovaną — santuoką ir kokie dėl to kyla klausimai?

³ Deja, šiandien pasaulyje vyrauja maišto dvasia. Todėl tiek negerovių ir jos, aišku, ne nuo Dievo. Daug kas nebevertina tokios Dievo dovanos kaip santuoka ir laiko ją pasenusiu dalyku, nusivylimo ir konfliktų priežastimi. Nemažai porų išsiskiria. Neretai vaikams stinga tėvų šilumos ir būna, kad šie jais naudojasi spręsdami tarpusavio ginčus. Sutuoktiniai dažnai nenusileidžia vienas kitam net dėlei santarvės ir vienybės (2 Tim 3:3). O vis dėlto kaip šiais kritiškais laikais galima išsaugoti šeimoje džiugią dvasią? Kiek svarbus nuolaidumas tam, kad santuoka neiširtų? Ko galime pasimokyti iš bendratikių, kurie savo santuokoje gebėjo išlaikyti džiaugsmą?

Pakluskime Jehovos reikalavimams

4. a) Ką Paulius nurodė dėl vedybų? b) Kaip klusnus krikščionis reaguoja į Pauliaus patarimą?

⁴ Dievo dvasios įkvėptas krikščionių apaštalas Paulius norinčioms ištekėti našlėms davė patarimą tuoktis „tik Viešpatyje“ (1 Kor 7:39). Krikščionims žydams tai nebuvo naujiena. Dievo Įstatymas izraelitus tiesiai įspėjo ‘nesimaišyti vedybomis’ su aplinkinėmis pagoniškomis tautomis. Jehova dar ir paaiškino, kaip pavojinga ignoruoti tokį jo įsaką: „Nes [neizraelitas] nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams. Tuomet Viešpaties įniršis suliepsnos ant tavęs, ir jis nedelsdamas tave sunaikins“ (Įst 7:3, 4). Ko šiuo atžvilgiu Jehova tikisi iš savo tarnų mūsų laikais? Kad jie savo antrąją pusę pasirinks „Viešpatyje“ — pasiaukojusį, krikštytą bendratikį. Paklusti šiam Jehovos nurodymui yra išmintinga.

5. Koks yra Jehovos ir susituokusių krikščionių požiūris į vedybų įžadą?

⁵ Jehovos požiūriu, vedybų įžadas yra šventas. Apie pačią pirmąją santuoką Dievo Sūnus Jėzus pasakė: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19:6). Kiek rimti yra įžadai, mums primena psalmininkas: „Atnašauk Dievui bendravimo auką ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam“ (Ps 50:14). Jungtuvės yra džiaugsmo diena, bet pora turi žinoti, jog tą dieną duodami įžadai — svarbūs, įpareigojantys (Įst 23:22 [23:21, Brb]).

6. Ko mus moko Iftacho pavyzdys?

⁶ Prisiminkime Iftachą, XII amžiuje p. m. e. tarnavusį Izraelyje teisėju. Jis Jehovai ištarė tokį įžadą: „Jei įduosi man į rankas Amoną, [...] kas išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, man grįžtant su pergale prieš Amoną, tas priklausys Viešpačiui. Aš atnašausiu tai kaip deginamąją auką.“ Ar šis vyras, pamatęs, kad jį, grįžtantį į Micpą, pasitinka dukra, vienintelis vaikas, sulaužė įžadą? Ne. Iftachas pasakė: „Atvėriau burną Viešpačiui ir negaliu savo įžado atšaukti“ (Ts 11:30, 31, 35). Žmogus Jehovai duotą žodį įvykdė, nors ir žinojo liksiąs be palikuonių, kurie išsaugotų jo vardą. Iftachas, tesėjęs, tiesa, kitokį nei vedybų įžadą, yra puikus pavyzdys susituokusiems krikščionims laikytis savo pasižadėjimo.

Kas daro santuoką laimingą

7. Kokie pokyčiai, palyginus su ankstesniu gyvenimu, būtini jaunavedžiams?

⁷ Ne vienai sutuoktinių porai labai malonu prisiminti tas dienas, kai jiedu dar draugavo. Kaip smagu buvo vis geriau pažinti savo būsimąjį! Kuo daugiau laiko praleido kartu, tuo labiau perprato vienas kitą. Bet paskui, kai jie — po draugystės laikotarpio ar net nedraugavę, o paprasčiausiai  pristatyti vienas kitam — galiausiai tapo vyru ir žmona, reikėjo daug ką pakeisti. Vienas vedęs brolis pasakoja: „Iš pradžių sunkiausia įsisąmoninti, kad tu nebe vienas ir reikia skaitytis su antruoju. Kurį laiką buvo ne taip paprasta skirti dėmesio ir draugams, ir giminaičiams.“ Kitas vyras, jau 30 metų pragyvenęs santuokoje, tuoj po jungtuvių suvokė, jog, norėdamas būti nekategoriškas, turi „galvoti apie du“. Jis, prieš priimdamas kokį nors siūlymą ar įsipareigojimą, pasitaria su žmona ir tada, atsižvelgdamas į abiejų interesus, nusprendžia, ką daryti. Čia pravartu mokėti vienas kitam nusileisti (Pat 13:10, Brb).

8, 9. a) Kodėl geras bendravimas yra svarbus? b) Ką renkantis būtinas lankstumas ir kodėl?

⁸ Kartais susituokia skirtingų kultūrų žmonės. Tada itin svarbu atvirai apie viską kalbėtis. Žmonių bendravimo įpročiai skiriasi. Stebėdamas, kaip tavo antroji pusė kalba su artimaisiais, geriau ją perprasi — juk kartais žmogaus vidų atskleidžia ne tai, kas sakoma, o kaip sakoma. Apie daug ką byloja ir tai, kas nutylima (Pat 16:24; Kol 4:6). Kad jaustumėtės laimingi, būtinas įžvalgumas. (Perskaityk Patarlių 24:3.)

⁹ Daugelis porų, rinkdamosi, ką veikti atokvėpio valandomis, kaip pramogauti, pastebi, jog dabar svarbu mokėti prisiderinti vienam prie kito. Iki santuokos kuris nors iš jųdviejų galbūt leisdavo laiką sportuodamas arba kitaip poilsiaudamas. Gal dabar reikės kai ką pakeisti? (1 Tim 4:8) Taip pat pagalvokite, kiek laiko skirsite giminėms — juk abu drauge būsite užimti dvasine bei kitokia veikla (Mt 6:33).

10. Kaip tėvams ir jų susituokusiems vaikams nuolaidumas padės palaikyti gerus santykius?

¹⁰ Kai vyras ir moteris tuokiasi, palieka savo tėvą ir motiną. (Perskaityk Pradžios 2:24.) Tačiau, kaip Dievo prisakyta, ir  toliau privalu juos gerbti. Tad ir po vestuvių pora, be abejo, ras laiko pabendrauti su abiejų tėvais. Vienas prieš 25 metus susituokęs vyras sako: „Neretai sunkoka tuo pat metu atsižvelgti į žmonos, tėvų, brolių, seserų, uošvių norus bei poreikius, bet čia man labai padeda mintis, užrašyta Pradžios 2:24. Reikia būti atsidavusiam ir jausti pareigą artimiesiems, bet minėta eilutė rodo, jog pirmiausia turiu būti atsidavęs sutuoktinei.“ Nuolaidūs krikščionys tėvai irgi supras, jog dabar jų vaikus sieja santuokos saitai ir už vadovavimą šeimai daugiausia atsakingas vyras.

11, 12. Kodėl svarbu sutuoktiniams drauge melstis ir studijuoti Bibliją?

¹¹ Šeimai svarbu laikytis gerų Biblijos studijavimo įpročių. Tai patvirtina ne vienos krikščionių šeimos patirtis. Galbūt nėra paprasta įvesti tokią nuolatinę tvarką ir jos nelaužyti. Vienas vyras prisipažįsta: „Jei būtų įmanoma viską pradėti iš naujo, iškart po vedybų tikrai nusistatytume patogų šeimos studijų tvarkaraštį.“ Jis priduria: „Kaip miela matyti žmoną džiaugiantis, kai drauge studijuodami aptinkame dvasinių perlų.“

¹² Kita, kas šeimai naudinga, yra bendra malda (Rom 12:12). Jeigu abudu — ir vyras, ir žmona — garbina Jehovą, jų santuokos saitai paprastai stiprėja dėl artimo ryšio su Dievu (Jok 4:8). Štai ką sako vienas vedęs liudytojas: „Kai tuoj pat atsiprašome už padarytas klaidas ir jas paminime maldoje, parodome, jog nuoširdžiai apgailestaujame net dėl menkiausio dalyko, užgavusio kito jausmus“ (Ef 6:18).

Atsižvelk į sutuoktinio jausmus ir poreikius

13. Ką vyrams ir žmonoms Paulius patarė dėl intymių santykių?

¹³ Krikščionių pora turi vengti visko, kas gadintų jųdviejų ryšį, pavyzdžiui, tokio elgesio, kuris įprastas šių laikų pasaulyje, kone pamišusiame dėl sekso. Verta prisiminti Pauliaus patarimą: „Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona.“ Toliau apaštalas aiškiai pasako: „Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu“ (1 Kor 7:3-5). Paminėdamas maldą, Paulius atkreipia dėmesį, kas krikščioniui turi būti svarbiausia. Bet sykiu nurodo, jog kiekvienas susituokęs krikščionis privalo meilingai rūpintis fiziniais ir emociniais gyvenimo draugo poreikiais.

14. Kaip Šventojo Rašto principai taikytini intymiame sutuoktinių gyvenime?

 ¹⁴ Vyras ir žmona turi būti atviri kalbėdamiesi apie intymius santykius ir žinoti, kad jeigu čia vienas nerodo antram švelnumo, gali kilti problemų. (Perskaityk Filipiečiams 2:3, 4; palygink Mato 7:12.) Apie tai liudija kai kurių porų, kur ne abu yra liudytojai, patirtis. Vis dėlto ir tokiu atveju krikščionis sutuoktinis paprastai gali pataisyti padėtį savo geru elgesiu, švelnumu, palaikymu. (Perskaityk 1 Petro 3:1, 2.) Čia geriausi padėjėjai — nuolaidi dvasia, meilė Jehovai ir sutuoktiniui.

15. Kiek tarpusavio pagarba lemia šeimos laimę?

¹⁵ Ir kitur švelnus vyras elgsis su žmona pagarbiai, net mažuose dalykuose atsižvelgs į jos jausmus. „Šito aš vis dar mokausi“, — prisipažįsta vienas 47 metų brolis. O krikščionei liepiama labai gerbti savo vyrą (Ef 5:33). Kritikuodama sutuoktinį, kalbėdama kitiems apie jo trūkumus, ji neparodytų pagarbos. Patarlių 14:1 primenama: „Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis.“

Nepalikite vietos Šėtonui

16. Kaip sutuoktiniai gali taikyti patarimą iš Efeziečiams 4:26, 27?

¹⁶ „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4:26, 27). Klausydami šio pamokymo, galime išspręsti šeimos nesutarimus arba net jų išvengti. „Nėra buvę, kad atsiradus nesklandumams nepasikalbėtume apie tai su vyru, net jei prireikdavo keleto valandų viskam suderinti“, — pasakoja viena liudytoja. Jau pačioje bendro gyvenimo pradžioje jiedu pasiryžo tarpusavio keblumus išnarplioti dienai dar nepasibaigus. „Kad ir kas tarp mūsų nutiktų, nusprendėme visada atleisti ir pamiršti, kas buvo, kad nauja diena prasidėtų be jokio vakarykščio šešėlio.“ Šitaip jie ‘nepalikdavo vietos velniui’.

17. Ką naudinga prisiminti, jei atrodo, jog judu ne itin tinkate vienas kitam į porą?

¹⁷ O jeigu po tuoktuvių pasijunti tarsi būtumėte vienas kitam ne pora? Galbūt tarpusavio santykiuose pasigendi meilumo, kurio nestinga kitiems sutuoktiniams. Vis dėlto tinkamą požiūrį išsaugosite, jei nepamiršite, kaip Kūrėjas žiūri į santuoką. Dievo dvasios įkvėptas, Paulius krikščionims patarė: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Hbr 13:4). Nedera nuleisti negirdomis ir šių žodžių: „Trilinką virvę nutraukti nelengva“ (Mok 4:12). Jeigu tiek vyrui, tiek žmonai išties rūpi, kad Jehovos vardas būtų pašlovintas, jie yra susisaistę ir tarpusavyje, ir su Dievu. Abudu turi dėti pastangas, kad santuoka būtų tvirta, žinodami, jog tai džiugins šeimos sumanytoją — Jehovą (1 Pt 3:11).

18. Kas santuokiniame gyvenime tikrai įmanoma?

¹⁸ Krikščionys tikrai gali padaryti savo santuoką laimingą. Tam, aišku, reikia pastangų, taip pat būtina rodyti krikščioniškas savybes. Viena iš jų — mokėjimas nusileisti. Kad visa tai įmanoma, liudija daugybės sutuoktinių porų, tarnaujančių Jehovos liudytojų bendruomenėse, patirtis.

Kaip atsakysi?

• Kodėl nėra neįmanoma, kad santuoka būtų laiminga?

• Kas daro santuoką laimingą?

• Kokias savybes sutuoktiniai turi ugdytis?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Išmintinga yra sutuoktiniams pasitarti prieš priimant kokį nors siūlymą arba ką nors nusprendžiant

[Iliustracija 10 puslapyje]

Nesutarimus stenkitės išspręsti tą pačią dieną ir „nepalikite vietos velniui“