Ebla — senovės miestas, prikeltas iš užmaršties

ĮRAŠO KALBA

Ebla — senovės miestas, prikeltas iš užmaršties

1962-ųjų vasarą Paolas Matija, jaunas italų archeologas, žvalgė šiaurvakarinės Sirijos lygumas. Daug vilčių jis neturėjo: buvo manoma, kad šalies viduje archeologams beveik nėra ko ieškoti. Tačiau po poros metų ėmus kasinėti kalvą prie Tel Mardicho, už 60 kilometrų į pietus nuo Alepo, aptikta tai, kas dabar laikoma „pačiu reikšmingiausiu XX amžiaus radiniu“.

SENOVINIAI įrašai liudijo apie kadaise čia stovėjusį Eblos miestą. Tačiau niekas nežinojo, po kuria iš gausybės Vidurio Rytų kalvų jis galėjo slypėti. Viename tekste buvo sakoma, jog Akado karalius Sargonas nugalėjo „Marį, Jarmutį ir Eblą“. Kitame — šumerų valdovas Gudėja gyrėsi iš „Iblos [Eblos] kalnų“ gabenęsis vertingą medieną. Karnake (Egiptas) rastame sąraše tarp senovės miestų, kuriuos nukariavo faraonas Tutmozis III, irgi minima Ebla. Tad nesunku įsivaizduoti, kodėl archeologams ji taip rūpėjo.

Ieškojimai davė vaisių. 1968-aisiais atkastas Eblos karaliaus Ibit-Limo statulos liemuo su įrašu akadų kalba. Įrėžti žodžiai skelbė, jog statula skiriama Ištarei, „svarbiausiai Eblos dievybei“. Šie archeologiniai radiniai padėjo atskleisti „naują kalbą, naują istoriją, naują kultūrą“.

Kad Tel Mardichas — senovės Ebla, galutinai įrodyta 1974—1975 metais, aptikus molines lenteles su paminėtu šio miesto vardu. Radiniai, be kita ko, bylojo, kad Ebla gyvavo bent du kartus. Ilgą laiką klestėjusi, vėliau buvo nuniokota, o paskui atstatyta. Antrą kartą sugriauta, šimtmečiams nuėjo į užmarštį.

Vienas miestas, keli gyvenimai

Dauguma senovės miestų buvo statomi sąnašinėse lygumose, kur palankios sąlygos žemdirbystei, pavyzdžiui, tarp Tigro ir Eufrato. Pirmieji Biblijoje minimi miestai kūrėsi Mesopotamijoje (Pradžios 10:10). Pavadinimas Ebla greičiausiai reiškia „balta uola“, nes ten būta kalkakmenio klodų. Juose, beje, gerai susilaiko vanduo, todėl gyvenvietei, neturinčiai arti didelių upių, tokia vieta puikiai tiko.

Trūkstant lietaus, tame regione gausiai derėjo tik javai, vynuogės ir alyvmedžiai. Vietiniai augino gyvulius, daugiausia avis. Miestas buvo išsidėstęs tarp Mesopotamijos lygumos ir Viduržemio jūros pakrantės, tad dėl geros strateginės padėties čia klestėjo prekyba metalais, mediena, pusbrangiais akmenimis. Eblai priklausančiose valdose gyveno maždaug du šimtai tūkstančių žmonių, dešimta dalis — pačiame centre, sostinėje.

Apie eblaitų civilizacijos lygį liudija atkastos erdvių rūmų liekanos. Pagrindiniai įeinamieji vartai siekė arti penkiolikos metrų aukščio. Per laiką, didėjant valdančiųjų asmenų įtakai bei augant poreikiams, rūmai buvo plečiami. Aukščiausią valdžią turėjo karalius ir karalienė, jiems padėjo „didžiūnai“ ir „vyresnieji“.

Ebloje aptikta daugiau kaip 17000 molinių lentelių bei jų dalių. Manoma, iki sudužo, ant medinių lentynų stovėjo kokie keturi tūkstančiai. Tai dokumentai, liudijantys apie plačius Eblos prekybinius ryšius. Pavyzdžiui, dviejų faraonų vardų simboliai rodo miestą prekiavus su Egiptu. Lentelės daugiausia parašytos dantiraštiniu šumerų raštu. Tačiau surasta tekstų ir eblaitų, labai sena semitų, kalba, kurie iššifruoti remiantis kitais tekstais. Rytų kalbų specialistai nesitikėjo aptikti tokios senovinės kalbos įrašų. Kitas įdomus radinys — šumerų ir eblaitų žodžių sąrašai. Kaip teigiama knygoje Ebla—Alle origini della civiltà urbana (Ebla. Miestų civilizacijos pradžia), tai — „seniausi mums žinomi žodynai“.

Ebla greičiausiai buvo karinga, nes atkastuose raižiniuose jos kovotojai vaizduojami kapojantys priešus ar stovintys šalia nukirstų galvų. Miesto šlovė užgeso iškilus Asirijai ir Babilonui. Nors įvykius atsekti sunku, pirmas Eblą, regis, puolė Sargonas I (ne tas, kuris minimas Izaijo 20:1), paskui jo vaikaitis Naramsinas. Iškasenos rodo tuos antpuolius buvus nuožmius, o įsiveržėlius — žiaurius.

Tačiau, kaip minėjome, nuniokotas miestas per laiką atsistatė ir atgavo pirmykštę šlovę. Atkurtas pagal detalų planą, atrodė dar didingesnis. Žemutinėje dalyje buvo šventas kiemas, skirtas Ištarei, kurią babiloniečiai garbino kaip vaisingumo deivę. Galbūt girdėjote apie garsiuosius jos vartus, atrastus kasinėjant Babiloną. Viename įspūdingame pastate Ebloje greičiausiai buvo laikomi šventieji Ištarės gyvūnai — liūtai. Ką miestelėnai garbino?

Eblos religija

Ebla, kaip ir kiti senovės Rytų miestai, turėjo daugybę dievų. Žinomiausi — Baalas, Hadadas (vardas, įeinantis į kai kurių Sirijos karalių vardus) ir Daganas (1 Karalių 11:23; 15:18; 2 Karalių 17:16). Eblaitai lenkėsi jiems visiems, netgi garbino kitų tautų dievus. Archeologinės iškasenos leidžia manyti, kad, ypač antrame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, buvo paplitęs sudievintų karališkųjų protėvių garbinimas.

Nors savo dievus eblaitai gerbė, jais pasitikėjo ne visiškai. Atstatydami miestą, apjuosė jį įspūdingo dydžio dvigubomis sienomis, galinčiomis sugluminti bet kokį priešą. Išorinė siena, kone trijų kilometrų ilgio, aiškiai įžiūrima ir dabar.

Atkurtoji Ebla, kurį laiką gyvavusi, vis dėlto sunyko. Šį kadaise galingą miestą apie 1600 m. p. m. e. veikiausiai nugalėjo hetitai. Vienos senovinės poemos žodžiais, Ebla „subyrėjo tarsi molio indas“ ir netrukus visai dingo iš atminties. Kryžiuočiai, 1098 metais traukdami į Jeruzalę, ten terado mažą Mardicho gyvenvietę, kurią paminėjo savo kronikose. Apie Eblą pasaulis nežinojo daug šimtmečių. Dabar šis garsus miestas vėl prikeltas iš užmaršties.

[Rėmelis 14 puslapyje]

EBLA IR BIBLIJA

Straipsnis apie Eblos radinius, 1976 metais išspausdintas žurnale Biblical Archeologist, sudomino biblistus. Tyrinėtojas, iššifravęs Eblos lenteles, iškėlė mintį, kad jose minimi žmonių bei vietovių vardai po šimtmečių pateko į Bibliją. Tuo remdamiesi kai kurie biblistai net ėmė teigti, jog Eblos archeologiniai radiniai liudija apie Pradžios knygos pasakojimo tikrumą. * Jėzuitas Mičelis Dahudas tvirtino, esą „molinės lentelės [iš Eblos] nušviečia neaiškias Biblijos eilutes“. Pasak jo, lentelių įrašai padeda nustatyti, „kiek seniai vartojamas Izraelio Dievo vardas“.

Dabar šie tekstai tyrinėjami kuo objektyviau. Kadangi ir hebrajų, ir eblaitų kalba priklauso semitų kalbų grupei, kai kurie miestų ar žmonių vardai, užrašyti lentelėse, gali būti panašūs ar net visiškai tokie pat kaip paminėtieji Biblijoje. Tačiau teigti, kad jie reiškia tą pačią vietovę ar asmenį, nėra pagrindo. Kiek Eblos radiniai bus naudingi tyrinėjant Bibliją, dar paaiškės ateityje. O kaip su Dievo vardu? Biblical Archeologist straipsnio autorius paneigė sakęs, jog „Jahvės“ vardas minimas Eblos tekstuose. Biblistų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Vieni mano, jog dantiraščio ženklas, verčiamas ja, iš tikrųjų reiškia tik vieną iš daugybės eblaitų dievybių. Kitiems šis ženklas — paprastas gramatinis elementas. Kad ir kaip būtų, tikrojo Dievo, Jehovos, vardo jis nenurodo (Pakartoto Įstatymo 4:35, NW; Izaijo 45:5, NW).

[Išnaša]

^ pstr. 19 Kaip archeologija patvirtina Bibliją, plačiau rašoma Jehovos liudytojų išleistos knygos „Biblija — Dievo ar žmogaus žodis?“ 4 skyriuje (yra anglų, rusų k.).

[Žemėlapis/iliustracija 12 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

DIDŽIOJI JŪRA

KANAANAS

SIRIJA

Alepas

Ebla (Tel Mardichas)

Eufratas

[Šaltinio nuoroda]

Archeologas: Missione Archeologica Italiana a Ebla-Università degli Studi di Roma ‘La Sapienza’

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Auksinis vėrinys, apie 1750 m. p. m. e.