Vedybos, garbingos Dievo ir žmonių akyse
Vedybos, garbingos Dievo ir žmonių akyse
„Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. [...] Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai“ (JONO 2:1, 2).
1. Į ką atkreipia dėmesį pasakojimas apie Jėzų Kanoje?
JĖZUS, jo motina bei mokiniai gerai žinojo, kiek džiaugsmo suteikia garbingos Dievo tautos narių vedybos. O vienos vestuvės Kristaus dėka netgi išgarsėjo — ten jis padarė pirmąjį savo stebuklą, pakėlė šventės dalyviams nuotaiką (Jono 2:1-11). Gal ir tau teko dalyvauti džiugiose krikščionių vestuvėse, džiaugtis kartu su jaunavedžiais, siekiančiais tapti laiminga pora ir drauge tarnauti Jehovai. O gal pats ruošiesi tuoktis arba ketini padėti kam nors iš draugų, planuojančių savo vestuves. Ką daryti, kad visa tai pasisektų ir suteiktų tikrą džiaugsmą?
2. Ką iš Biblijos sužinome apie vedybas?
2 Krikščionys įsitikinę, kad planuojantiems tuoktis labai padeda Dievo Žodžio patarimai (2 Timotiejui 3:16, 17). Aišku, Biblija smulkiai nenurodo, kaip krikščionių vestuvės turėtų vykti. Ir tai visai suprantama, nes papročiai ir netgi teisiniai reikalavimai įvairiose šalyse skiriasi. Juos keičia ir laikas. Pavyzdžiui, senovės Izraelyje formalios sutuoktuvių ceremonijos nebūdavo. Vestuvių dieną jaunikis tiesiog parsivesdavo jaunąją į savo ar tėvo namus (Pradžios 24:67; Izaijo 61:10; Mato 1:24). Šis viešas veiksmas ir buvo sutuoktuvės. Specialių formalumų, kurie daug kur įprasti mūsų laikais, nebūdavo.
3. Kaip apibūdintum Kanoje vykusį susibūrimą, kuriame dalyvavo Jėzus?
3 Taigi izraelitai tą paprastą veiksmą laikė santuokos įteisinimu. Paskui rinkdavosi į pokylį, koks minimas Jono 2:1 (Mato 22:2-10; 25:10; Luko 14:8). Tokioje vedybų proga surengtoje puotoje, kaip skaitome Rašte, mielai dalyvavo ir Jėzus. Tačiau mūsų laikais santuoka įsigalioja kitaip nei senovės žydų visuomenėje.
4. Kokias vestuves rengia kai kurie krikščionys ir kodėl?
4 Dabar daugelyje valstybių norintiesiems tuoktis keliami tam tikri teisiniai reikalavimai. Jei krikščionys juos atitinka, jiedu gali susituokti bet kuriuo toje šalyje teisėtu būdu. Daug kur rengiama paprasta ceremonija, kurią gali atlikti, pavyzdžiui, civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, meras, teisėjas, o kai kur ir valstybės įgaliotas Jehovos liudytojų atstovas. Jaunieji neretai pasikviečia giminaičius ar draugus iš bendruomenės pabūti liudininkais ar tiesiog drauge pasidžiaugti tokiu svarbiu įvykiu (Jeremijo 33:11; Jono 3:29). Kai kurie taupydami laiką ir lėšas nusprendžia didelės vestuvių puotos nekelti ir pasitenkina malonia vakariene su pačiais artimiausiais. Kad ir kokia apie tai būtų mūsų asmeninė nuomonė, pripažinkime, jog kiti brandūs krikščionys gali manyti kitaip (Romiečiams 14:3, 4).
5. Kodėl daug krikščionių pageidauja, kad per jų vestuves būtų sakoma kalba, ir apie ką ji būna?
5 Dauguma porų pageidauja, kad per jų vestuves būtų sakoma Biblija pagrįsta kalba. * Jaunavedžiai supranta, kad santuoką įkūrė Jehova, ir savo Žodyje jis duoda išmintingų patarimų apie laimę šeimoje (Pradžios 2:22-24; Morkaus 10:6-9; Efeziečiams 5:22-33). Dažniausiai jie tikisi, kad pasiklausyti šios malonios kalbos ateis ir bendratikiai bei giminės. Tačiau kaip turėtume vertinti tokią plačią teisinių reikalavimų, procedūrų ir netgi vietinių papročių įvairovę? Šiame straipsnyje apžvelgsime, kokie jie skirtingi, nelygu pasaulio regionas. Pastebėsite, kad kai kur situacija smarkiai skiriasi nuo to, kas įprasta pas jus. Vis dėlto skaitydami įžvelgsime bendrus, visiems Dievo tarnams svarbius principus.
Garbinga santuoka privalo būti teisėta
6, 7. Kodėl mums turi rūpėti teisiniai vedybų aspektai, ir kaip dėl to dera elgtis?
6 Nors Jehova yra santuokos Įkūrėjas, dabar tam tikrus vedybų dalykus jis leidžia reguliuoti žmonių valdžioms. Paklusti joms teisinga, nes Jėzus pasakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Morkaus 12:17). Panašiai liepė ir apaštalas Paulius: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos“ (Romiečiams 13:1; Titui 3:1).
7 Daugumoje šalių „ciesorius“, tai yra civilinė valdžia, nustato, kas turi teisę tuoktis. Todėl jei du krikščionys, būdami laisvi tuoktis bibliniu požiūriu, nusprendžia kurti šeimą, jie turi vadovautis šalies įstatymais. Pavyzdžiui, galbūt reikalaujama gauti leidimą arba tuoktis pas tam tikrą valstybės įgaliotą pareigūną, arba įvykusią santuoką įregistruoti. Kai ciesorius Augustas pareikalavo surašyti gyventojus, Marija ir Juozapas klusniai keliavo į Betliejų „užsirašyti“ (Luko 2:1-5).
8. Ko Jehovos liudytojai nedaro ir kodėl?
8 Kai krikščionys susituokia teisėtu ir pripažintu būdu, Dievo požiūriu jie jau susieti vienas su kitu. Todėl Jehovos liudytojai sutuoktuvių ceremonijos iš naujo nekartoja, taip pat neatnaujina santuokos įžadų per 25-ąsias, 50-ąsias ar kitas vestuvių metines (Mato 5:37). (Kai kurios religijos civilinės santuokos nepripažįsta ir teigia, kad norint iš tikrųjų tapti vyru ir žmona reikia dar ir dvasininko palaiminimo.) Pagal daugelio šalių įstatymus, teisę sutuokti turi ir Jehovos liudytojų atstovai. Šią ceremoniją jie dažniausiai stengiasi suderinti su vestuvių kalba, sakoma Karalystės salėje. Tai teisingo garbinimo vieta, todėl klausytis kalbos apie Dievo įkurtą santuoką dera kaip tik ten.
9. a) Ko gali pageidauti krikščionys, kurie tuokiasi civilinės metrikacijos įstaigoje? b) Koks tokiu atveju yra vyresniųjų vaidmuo?
9 Kitose šalyse teisėtai sutuokti gali tik civilinės metrikacijos įstaigų pareigūnai. Daugelis porų pageidauja, kad po tokių sutuoktuvių — tą pačią ar kitą dieną — dar būtų sakoma vestuvių kalba Karalystės salėje. (Ši kalba neturėtų būti atidėliojama daugelį dienų po sutuoktuvių, nes tiek Dievo, tiek visų žmonių akyse pora jau yra vyras ir žmona.) Jei būsimi jaunavedžiai tokios kalbos norėtų, jiems reikia iš anksto paprašyti bendruomenės tarnybos komitete tarnaujančių vyresniųjų leidimo. Jie leis naudotis sale, jeigu pora turi gerą reputaciją. Vyresnieji užtikrins, kad vestuvių kalbos laikas nesutaptų su įprastiniu sueigų tvarkaraščiu ar kitais numatytais renginiais (1 Korintiečiams 14:33, 40). Taip pat peržiūrės visus jaunųjų pageidavimus dėl salės paruošimo ir nuspręs, ar pranešti apie kalbą bendruomenei.
10. Jei santuoka įteisinama civilinės metrikacijos įstaigoje, kaip tai atsispindės vestuvių kalboje?
10 Kalbą sakantis vyresnysis stengsis pateikti ją šiltai, ugdančiai ir kilniai. Jei pora jau po civilinės metrikacijos, tai yra sutuokta pagal ciesoriaus įstatymą, kalbėtojas leis aiškiai tai suprasti. Jeigu per civilinę ceremoniją priesaikų sakyti nereikėjo, jaunavedžiai gal norės padaryti tai kalbos metu. * O jei civilinės metrikacijos įstaigoje priesaikos buvo, bet sutuoktiniai dar nori prisiekti prieš Jehovą ir bendruomenę, jie turėtų tarti jas būtuoju laiku. Iš to bus aišku, kad per jungtuves jiedu jau prisiekė (Mato 19:6; 22:21).
11. Kaip įvyksta vedybos kai kuriose šalyse, ir kaip tai turi atsispindėti vestuvių kalboje?
11 Kai kuriose šalyse įstatymai nenumato jokios privalomos vedybų procedūros, netgi nėra ją atliekančių pareigūnų. Santuoka įvyksta tada, kai pora į tam tikrą įstaigą atneša užpildytą ir pasirašytą santuokos registracijos blanką. Šis iš karto užregistruojamas ir laikomas santuokos liudijimu, o registracijos data — sutuoktuvių data. Sutuoktiniai galbūt pageidaus tuoj po registracijos išklausyti vestuvių kalbą Karalystės salėje, kaip rašyta ankstesnėse pastraipose. Brandus, dvasingas kalbėtojas praneš susirinkusiems, kad vedybos jau įvyko. Dėl priesaikų reikia vadovautis tuo, kas išdėstyta šio straipsnio 10 pastraipoje ir jos išnašoje. Susirinkusieji Karalystės salėje džiaugsis drauge su jaunavedžiais ir pasisems naudos iš Dievo Žodžio pamokymų (Giesmių giesmės 3:11).
Gentinės bei civilinės santuokos
12. Kas yra gentinė santuoka ir ką šitaip susituokus patartina daryti?
12 Kai kuriose šalyse galimos vadinamosios gentinės santuokos. Tai ne gyvenimas susidėjus, kuris kai kuriose vietovėse tam tikra prasme pripažįstamas, tačiau neprilyginamas teisėtai registruotai santuokai. * Gentine santuoka vadiname tokią, kuri sudaroma pagal toje gentyje visuotinai pripažįstamą paprotį. Pavyzdžiui, viena pusė sumoka mokestį už nuotaką, kita pusė tą mokestį priima, ir nuo tada pora laikoma sutuoktiniais — tiek teisiniu, tiek bibliniu požiūriu. Šalies valdžia tokią gentinę santuoką laiko galiojančia, teisėta ir įpareigojančia. Paskui ją dar galima ir užregistruoti bei gauti oficialų santuokos liudijimą. Šis veiksmas suteiks porai ir jų būsimiems vaikams daugiau saugumo teisine prasme, ypač jei žmona kada nors liktų našlė. Krikščionių bendruomenė skatins gentinę santuoką kuo greičiau užregistruoti. Įdomu, kad dar Mozės įstatymo laikais santuokos ir gimimai, atrodo, būdavo oficialiai surašomi (Mato 1:1-16).
13. Kaip galėtų atrodyti vestuvių kalba, sakoma po gentinių vedybų?
13 Taigi pagal paprotį susituokusi pora nuo pat vedybų momento teisėtai laikomi vyru ir žmona. Šie krikščionys gali pageidauti vestuvių kalbos Karalystės salėje, taip pat duoti priesaikas, kaip rašyta ankstesnėse pastraipose. Kalbėtojas pabrėš, kad jiedu pagal ciesoriaus įstatymus jau susituokę. Kalba sakoma tik vieną kartą, nes teisėtos sutuoktuvės (šiuo atveju gentinės) jau įvyko ir jokių pakartojimų nereikalauja. Abu šiuos dalykus reikėtų stengtis atlikti be ilgos pertraukos, geriausiai per vieną dieną. Tuomet aplinkiniai aiškiau suvoks krikščioniškų vedybų garbingumą.
14. Ką krikščionis gali daryti, jei šalyje galioja tiek gentinė, tiek civilinė santuoka?
14 Kai kurios gentinę santuoką pripažįstančios šalys siūlo dar ir kitokią galimybę — civilinę santuoką. Tokiu atveju jaunuosius sutuokia valstybės pareigūnas, taip pat gali būti sakomos priesaikos ir pasirašoma. Kai kurios krikščionių poros renkasi šią, o ne gentinę santuokos formą. Tuoktis abiem būdais nėra būtinybės — ir vienas, ir kitas yra teisėti. Šiai civilinei santuokai irgi taikytini 9 ir 10 pastraipų paaiškinimai apie vestuvių kalbą bei priesaikas. Vienaip ar kitaip, svarbiausia tai, kad pora Dievo ir žmonių akyse susituokė garbingai (Luko 20:25; 1 Petro 2:13, 14).
Santuoka ir pagarba
15, 16. Kaip rodoma pagarba santuokai?
15 Kai Persijos karaliaus ir jo žmonos santykiai pašlijo, artimas valdovo patarėjas Memuchanas davė pasiūlymą, kaip ištaisyti negerovę ir pasiekti, kad visos moterys gerbtų savo vyrus (Esteros 1:20). Dievo tarnams tai aišku ir be žmogiškųjų įsakymų — krikščionės žmonos nori gerbti savo vyrus. Šie savo ruožtu gerbia žmonas ir jas giria (Patarlių 31:11, 30; 1 Petro 3:7). O pati santuoka verta pagarbos ne tik po daugelio metų, bet jau nuo pat pradžių — nuo vestuvių dienos.
16 Vestuvių dieną pagarbiai elgtis turėtų ne vien tie du, kurie tuokiasi. Jei krikščionių vyresnysis sako kalbą, joje turi irgi aiškiai jaustis pagarba. Kalbėti reikia jaunavedžiams. Iš pagarbos jiems kalbėtojas nelaidys juokelių ar nuvalkiotų posakių. Jis neturėtų pasakoti pernelyg asmeniškų dalykų, kurie gali sutrikdyti jaunuosius bei svečius. Vyresnysis turi stengtis kalbėti šiltai ir ugdančiai, pabrėžti santuokos Įkūrėjo vaidmenį ir jo patarimų grožį. Taigi vestuvių kalba turi būti kilni ir teikti garbę Jehovai.
17. Kodėl kalbėdami apie krikščioniškas vedybas negalime apeiti teisinių aspektų?
17 Kaip matote, šiame straipsnyje nagrinėjama daug teisinių santuokos aspektų. Kai kurie jūsų vietovėje gal ir neaktualūs. Kad ir kaip būtų, visi turime suvokti, jog norintys tuoktis Jehovos liudytojai privalo gerbti vietinius įstatymus, gerbti ciesoriaus reikalavimus (Luko 20:25). Paulius ragino: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, [...] kam pagarbą — pagarbą“ (Romiečiams 13:7). Taigi teisinga, kad krikščionys nuo pat vestuvių dienos gerbtų tvarką, kuriai Dievas kol kas leidžia egzistuoti.
18. Kas dar gali vykti po sutuoktuvių, ir kur galime rasti informacijos apie tai?
18 Daugelį krikščioniškų sutuoktuvių lydi vestuvių pokylis, vakarienė ar svečių priėmimas. Pamename, jog tokioje puotoje dalyvavo ir Jėzus. Kaip Biblija padeda užtikrinti, kad ši linksmoji dalis irgi teiktų garbę Dievui ir darytų teigiamą įtaką jaunavedžiams bei krikščionių bendruomenei? Apie tai kitame straipsnyje. *
[Išnašos]
^ pstr. 5 Jehovos liudytojai naudojasi santrauka 30 minučių kalbai „Garbinga santuoka Dievo požiūriu“. Joje atkreipiamas dėmesys į puikius Rašto patarimus, išdėstytus knygoje Šeimos laimės raktas ir kituose Jehovos liudytojų leidiniuose. Taigi kalba naudinga ir jaunavedžiams, ir kitiems klausytojams.
^ pstr. 10 Jeigu vietiniai įstatymai nenurodo kitaip, sakomos šios Dievą pagerbiančios priesaikos. Jaunikis: „Aš, [jaunikio vardas ir pavardė], imu tave, [jaunosios vardas ir pavardė], kad būtum mano santuokinė žmona, kad tave mylėčiau ir branginčiau pagal Dievo įstatymą, nurodytą Šventajame Rašte krikščionims vyrams, tol, kol mes abu kartu gyvensime žemėje pagal Dievo įvestą santuoką.“ Jaunoji: „Aš, [jaunosios vardas ir pavardė], imu tave, [jaunikio vardas ir pavardė], kad būtum mano santuokinis vyras, kad tave mylėčiau, branginčiau ir didžiai gerbčiau pagal Dievo įstatymą, nurodytą Šventajame Rašte krikščionėms žmonoms, tol, kol mes abu kartu gyvensime žemėje pagal Dievo įvestą santuoką.“
^ pstr. 12 Apie gyvenimą susidėjus rašoma 1962 m. gegužės 1 d. Sargybos bokšte, p. 287 (anglų kalba).
^ pstr. 18 Taip pat skaitykite straipsnį „Vestuvių dienos džiaugsmas ir kilnumas. Kaip to pasiekti?“, p. 28.
Ar prisimeni?
• Kodėl mums turėtų rūpėti tiek teisiniai, tiek dvasiniai vedybų aspektai?
• Jei krikščionys susituokia civilinės metrikacijos įstaigoje, kas galėtų būti surengta iškart po to?
• Kodėl vestuvių kalba sakoma Karalystės salėje?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 18 puslapyje]
Senovės Izraelyje per vedybas jaunikis parsivesdavo jaunąją į savo ar tėvo namus
[Iliustracija 21 puslapyje]
Po gentinės santuokos krikščionys gali pageidauti kalbos Karalystės salėje