Romėnų keliai — paminklas senovės inžinieriams

KOKS iš senosios Romos paminklų pats reikšmingiausias? Daug kas pasakytų, jog Koliziejus, kurio griuvėsiai dunkso Romos mieste. Vis dėlto, jeigu romėnų statybos laimėjimus išrikiuotume pagal istorinę svarbą ir pagal tai, kiek jie išsilaikė, bene pirmoje vietoje būtų keliai.

Romėnų keliais ne tik gabendavo prekes. Ir ne vien kareiviški batai juos mynė. Daugelio epigrafų autorius Romolas Stačiolis sako, jog tomis imperijos arterijomis „plito idėjos, įvairios meno kryptys ir filosofinės bei religinės doktrinos“, taip pat krikščionių mokymai.

Senovėje romėnų kelius prilygindavo monumentams. Per ilgus šimtmečius jų radosi tiek, kad susipynė į didžiulį tinklą, nusidriekusį net 80000 kilometrų ir aprėpusį teritoriją, kurią dabar dalijasi daugiau kaip trisdešimt valstybių.

Svarbiausias iš visų buvo Apijaus kelias. Šis „visų kelių karalius“ jungė Romą su Brundizijumi (dabar Brindizis) — uostamiesčiu, tada laikytu vartais į Rytus. Kelias pavadintas Romos cenzoriaus Apijaus Klaudijaus, pradėjusio jį tiesti maždaug 312 m. p. m. e., vardu. Iš Romos link Adrijos jūros vedė Salarijaus bei Flaminijaus keliai, kurie suteikė prieigą į Balkanų, Reino ir Dunojaus regionus. Aurelijaus kelias ėjo šiaurės pusėn į Galiją ir Iberijos pusiasalį, o Ostijos suko į to paties pavadinimo uostą, patogiausią keliauti Afrikon ir grįžti iš ten.

Didžiausias romėnų statybų užmojis

Keliai Romai buvo svarbūs visada, net kai dar jų netiesė. Ir pats miestas iškilo jų sankirtoje, ties vienintele žemutinio Tiberio brasta. Kiek žinoma iš senųjų šaltinių, romėnai pirma ėmėsi taisyti jau turimus kelius ir šito mokėsi iš kartaginiečių. Tačiau jų pirmtakai kelių tiesyboje tikriausiai buvo etruskai — jų nutiestų kelių išlikusi ne viena atkarpa. Be to, jau ir prieš romėnų erą buvo praminta nemažai takų, pavyzdžiui, genant gyvulius į ganyklas. Tačiau jie buvo prasti — sausmečiu labai dulkėti, o lietinguoju metu pažliugę. Būtent jų vietoje vėliau nusidriekė garsieji romėnų keliai.

Romėnai kelius projektavo kruopščiai ir stengėsi, kad būtų patvarūs, funkcionalūs, netgi patrauklūs. Maršrutą iš pradinio taško į galinį darydavo kuo trumpesnį, todėl dažniausiai ištisos kelių atkarpos — tiesios. Tačiau neretai tekdavo vingiais apeiti žemės paviršiaus nelygumus. Kalningoje ar kalvotoje vietovėje inžinieriai nutiesdavo kelius maždaug per vidurį šlaito aukščio ir, jei buvo įmanoma, rinkosi saulėtąją pusę — tada klimato sąlygos keliauninkams būdavo geresnės.

 O kaip dirbo kelių tiesėjai? Įvairiai, tačiau archeologiniai kasinėjimai atskleidžia kai kuriuos bendrus dalykus.

Pirmiausia paskirti matininkai parinkdavo kelio maršrutą. Paskui alinančius kasybos darbus pradėdavo legionieriai, samdyti juodadarbiai ar vergai. Jie iškasdavo dvi lygiagrečias tranšėjas, palikdami maždaug 4 metrų tarpą, posūkiuose — net didesnį, o siauriausiose vietose — mažiausiai 2,4 metro. Baigto kelio, įskaitant abi šalikeles, plotis vietomis siekdavo 10 metrų. Tada žemę tarp tranšėjų iškasdavo ir susidarydavo griovys. Pasiekus kietą gruntą, griovį užpildydavo trimis ar keturiais sluoksniais įvairios medžiagos. Dažniausiai pirma didelių akmenų ar skaldos, paskui — žvirgždo ar plokščių akmenų, kartais sumaišytų su betonu. Ant viršaus presuodavo žvyrą arba smulkią skaldą.

 Kai kuriuos kelius tiesiog išpildavo žvyru. Tačiau didžiausią susižavėjimą ano meto žmonėms kėlė romėnų grįstkeliai. Šiuos kelius išklodavo didelėmis akmeninėmis plokštėmis, paprastai atskeltomis nuo vietinių uolų. Jos būdavo šiek tiek išgaubtos, kad lietaus vanduo abipus nuo kelio nutekėtų į latakus. Todėl keliai ilgai išsilaikydavo, kai kurie išliko net iki mūsų dienų.

Praėjus net 900 metų po to, kai buvo baigtas tiesti Apijaus kelias, Bizantijos istorikas Prokopijus Cezarėjietis pavadino jį nuostabiu ir apie akmeninį grindinį rašė: „Nei laikas, nei daugybė kasdien riedančių vežimų jo nepakeitė ir nenuzulino glotnaus paviršiaus.“

O kaip pavyko įveikti gamtines kliūtis, pavyzdžiui, upes? Reikšmingi čia buvo tiltai, kurių ne vienas tebestovi, bylodami apie romėnų kelininkų sumanumą. Kartais tekdavo prakasti ir tunelius. Nors tuneliai nepelnė tokios didelės šlovės, jų statyba pareikalavo dar daugiau pastangų, nes techninės to meto galimybės buvo ribotos. Viename žinyne rašoma: „Romėnų inžineriniai [...] pasiekimai daugelį šimtmečių liko nepranokti.“ Toks pavyzdys — Furlo perėjos tunelis Flaminijaus kelyje. Šis 5 metrų aukščio, tiek pat pločio ir 40 metrų ilgio tunelis, kruopščiai inžinierių suprojektuotas, 78 m. e. m. iškaltas uoloje. Kai pagalvoji, kokiais įrankiais naudotasi, statinys tikrai daro įspūdį. Romėnų kelių tinklas yra vienas didžiausių žmonijos statybos užmojų.

Keliautojai, skleidę gerą žinią

Romėnų keliai pravertė kareiviams, verslininkams, pamokslininkams, turistams, aktoriams, gladiatoriams. Pėsčiomis jie galėdavo nukakti kokius 25—30 kilometrų per dieną. Kiek dar likę kelionės, rodė mylias žymintys stulpeliai. Tikriau sakant, tai buvo įvairaus pavidalo (paprastai cilindriniai) akmenys, išdėstyti kas 1480 metrų (viena romėnų mylia). Pakeliui įsikūrusiose užeigose galėdavai pasikeisti arklius, nusipirkti maisto, kai kuriose ir pernakvoti. Daugelis jų vėliau išaugo į miestelius.

 Dar prieš atsirandant krikščionybei Cezaris Augustas ėmėsi kelių priežiūros. Jis paskyrė atsakingus pareigūnus rūpintis vienu kuriuo ar net keletu. Romos forume monarchas pastatė auksinį mylios ženklą, vadinamą miliarium aureum. Ši kolona su paauksuotomis bronzinėmis raidėmis stovėjo būtent ten, kur sueidavo visi romėnų keliai Italijoje. Iš čia ir posakis „visi keliai veda į Romą“. Be to, Augustas parengė imperijos kelių žemėlapių ekspoziciją. Taigi iš visko galima spręsti, kad Romos kelių tinklas puikiai tenkino to meto reikmes ir atitiko standartus.

Kai kurie keliauninkai netgi naudojosi savotiškais rašytiniais kelių gidais. Juose galėdavo sužinoti atstumus tarp poilsio vietų, taip pat kokie juose teikiami patarnavimai. Tačiau gidai buvo brangūs, ne kiekvienam įperkami.

Vis dėlto krikščionys suplanuodavo ir leisdavosi į tolimas evangelizacines keliones. Apaštalas Paulius, kaip ir jo amžininkai, į Rytus paprastai plaukdavo jūra, mat vasaros mėnesiais tam palankūs Viduržemio jūros regione vyraujantys vakariai vėjai (Apaštalų darbų 14:25, 26; 20:3; 21:1-3). Tačiau kelionėms vakarų link Paulius dažniausiai rinkosi romėnų kelius, pavyzdžiui, kai vyko į antrąją ir trečiąją misionieriškas keliones (Apaštalų darbų 15:36-41; 16:6-8; 17:1, 10; 18:22, 23; 19:1). * Maždaug 59 m. e. m. Paulius keliavo Apijaus keliu į Romą, ir bendratikiai jį pasitiko judrioje Apijaus turgaus aikštėje, 74 kilometrai į pietryčius nuo miesto. Kiti laukė jo 14 kilometrų arčiau Romos, prie Trijų Tavernų, kur buvo teikiamos paslaugos keliauninkams (Apaštalų darbų 28:13-15). Maždaug 60 m. e. m. Paulius pareiškė, kad geroji naujiena jau paskelbta „visame pasaulyje“, tai yra visose, kiek tik buvo žinoma, apgyventose teritorijose (Kolosiečiams 1:6, 23). Romėnų kelių tinklas čia labai pravertė.

Taigi romėnų keliai per ilgus amžius išliko iki mūsų dienų kaip ypatingas paminklas. Be kita ko, jie padėjo plačiai paskelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14).

[Išnaša]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Romėnų mylios ženklas

[Iliustracija 15 puslapyje]

Apijaus kelias (Romos apylinkės)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kelias senovės Ostijoje (Italija)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Senovinių vežimų paliktos provėžos (Austrija)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Romėnų kelio atkarpa su mylios ženklais (Jordanija)

[Iliustracija 16 puslapyje]

Apgriuvę kapai prie Apijaus kelio, už Romos

[Iliustracija 16 puslapyje]

Furlo tunelis Flaminijaus kelyje (Markės regionas)

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Tiberijaus tiltas Emilijaus kelyje ties Riminiu (Italija)

[Iliustracija 17 puslapyje]

Bendratikiai pasitinka Paulių judrioje Apijaus turgaus aikštėje

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 15 puslapyje]

Ostija (kairioji nuotrauka): ©danilo donadoni/Marka/age fotostock; kelias su mylių ženklais (dešinioji nuotrauka): Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.