Rodyk tikėjimą savo gyvensena

„Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (JOKŪBO 2:17).

1. Kodėl pirmieji krikščionys puoselėjo tikėjimą ir grindė jį darbais?

DAUGUMOS pirmųjų krikščionių tikėjimas buvo akivaizdus iš to, kaip jie gyveno. Kristaus mokinys Jokūbas visus krikščionis ragino: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai.“ Taip pat pridūrė: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jokūbo 1:22; 2:26). Praėjus maždaug 35 metams nuo tada, kai jis parašė šiuos žodžius, daugelis krikščionių ir toliau gyveno grįsdami savo tikėjimą darbais. Deja, ne visi. Jėzus pagyrė tikinčiuosius Smirnoje, tačiau daugeliui Sardų bendruomenės narių skyrė tokius žodžius: „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi miręs“ (Apreiškimo 2:8-11; 3:1).

2. Ko turėtų krikščionis paklausti savęs apie tikėjimą?

² Todėl Jėzus paragino Sardų krikščionis — o drauge ir visus būsimus Biblijos skaitytojus — darbais įrodyti savo pirmąją meilę tiesai ir neužsnūsti dvasiškai (Apreiškimo 3:2, 3). Kiekvienas galime savęs paklausti: „Kokie mano darbai? Ar akivaizdu, kad labai stengiuosi visame kame elgtis, kaip dera tikinčiajam, netgi tose srityse, kurios tiesiogiai nesusijusios su skelbimo tarnyba ar sueigomis?“ (Luko 16:10). Būtų galima kalbėti apie daugelį dalykų, bet šįkart aptarkime vieną — krikščionių pobūvius, įskaitant tuos, kurie rengiami vestuvių proga.

Maži pobūviai

3. Ką Biblija sako apie dalyvavimą pobūviuose?

³ Daugumai iš mūsų malonu, kai kas nors pakviečia į smagų krikščionių pobūvį. Jehova yra „laimingasis Dievas“, todėl nori, kad jo tarnai irgi būtų laimingi (1 Timotiejui 1:11, NW). Štai kokią patirtį  Jo valia Biblijoje užrašė Saliamonas: „Labai vertinu malonumą. Juk žmogui po saule nėra nieko geriau, kaip valgyti, gerti ir mėgautis gyvenimu, nes tai lydės jį triūsiant per visas gyvenimo dienas“ (Mokytojo 3:1, 4, 13; 8:15). Išties malonu, kai visa šeima ar šiaip nedidelė Dievo garbintojų grupelė gali susirinkti ir drauge pasivaišinti (Jobo 1:4, 5, 18; Luko 10:38-42; 14:12-14).

4. Kas turėtų rūpėti asmeniui, kuris rengia pobūvį?

⁴ Jeigu organizuoji pobūvį ir esi už jį atsakingas, viską gerai apgalvok, net jei pasivaišinti ir pabendrauti kvieti vos keletą bendratikių. Pasitelk „iš aukštybių kilusią išmintį“ ir „viskas tebūna daroma padoriai“ (Jokūbo 3:17; 1 Korintiečiams 14:40). Apaštalas Paulius rašė: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, viską darykite Dievo garbei. Nekelkite pasipiktinimo“ (1 Korintiečiams 10:31, 32, Jr). Į kokius dalykus derėtų ypač atkreipti dėmesį? Jei galvosi apie juos iš anksto, padėsi sau ir svečiams elgtis taip, kaip dera tikintiesiems (Romiečiams 12:2).

Kaip visa tai atrodys?

5. Kodėl šeimininkas turėtų gerai pagalvoti, ar siūlys svaigalų, taip pat dėl muzikos?

⁵ Pobūvio šeimininkai dažnai svarsto, ar pasiūlyti alkoholinių gėrimų. Svarbu suvokti, kad maloniai praleisti laiką tikrai galima ir be jų. Prisiminkime, kuo Jėzus stebuklingai pamaitino pas jį susirinkusią minią? Duona ir žuvimi. Nepasakyta, kad Jėzus būtų stebuklingai padaręs jiems vyno, nors tokią galią, kaip žinome, jis išties turėjo (Mato 14:14-21). Tad jei nusprendi svaigalų vis dėlto pasiūlyti, pasitenkink nedideliu kiekiu ir užtikrink, kad būtų ką gerti ir be alkoholio (1 Timotiejui 3:2, 3, 8; 5:23; 1 Petro 4:3). Jokiu būdu nedaryk niekam spaudimo ragauti to, kas vėliau gali kirsti „kaip gyvatė“ (Patarlių 23:29-32). O kaip su muzika ar dainavimu? Jei ketini leisti kokius įrašus, juos derėtų parinkti kruopščiai, atsižvelgiant į ritmą bei žodžius (Kolosiečiams 3:8; Jokūbo 1:21). Daug krikščionių įsitikino, kad palaikyti malonią atmosferą padeda Karalystės melodijos arba net giesmių giedojimas drauge (Efeziečiams 5:19, 20). Ir, aišku, vis patikrink garsumą, kad muzika netrukdytų susikalbėti ir neerzintų kaimynų (Mato 7:12).

6. Kaip šeimininko tikėjimas jaučiamas turint omenyje pokalbius ir kitus užsiėmimus?

⁶ Pobūviuose krikščionys, pavyzdžiui,  šnekasi apie įvairius dalykus, ką nors drauge skaito, dalijasi įdomiais įspūdžiais. Jei pokalbis ima krypti į lankas, šeimininkas gali jį taktiškai pataisyti. Jis taip pat atkreips dėmesį, kad diskusijoje neimtų dominuoti vienas žmogus. Jeigu šeimininkas mato, kad reikalai krypsta į tą pusę, jis gali apdairiai imtis iniciatyvos ir, pavyzdžiui, įtraukti į pokalbį jaunuolius arba užvesti tokią temą, kuri duotų progą pakalbėti daugeliui. Tada bus patenkinti ir jauni, ir seni. Jei viską organizuosi ir prižiūrėsi išmintingai bei taktiškai, susirinkusieji vertins tavo supratingumą (Filipiečiams 4:5, NW). Jie jaus, kad tavo tikėjimas gyvas, matomas visame kame.

Vedybos ir vestuvių pokyliai

7. Kodėl verta pakalbėti apie vestuvių planavimą?

⁷ Viena iš ypač džiaugsmingų progų yra krikščioniškos vestuvės. Senovėje Dievo tarnai, taip pat Jėzus su mokiniais tokiose šventėse mielai dalyvaudavo ir vaišindavosi (Pradžios 29:21, 22; Jono 2:1, 2). Tačiau pastarojo laikmečio patirtis aiškiai rodo, kad norint išlaikyti sveiką nuovoką ir krikščionišką pusiausvyrą, vestuves reikia planuoti labai atidžiai. Aišku, tai tiesiog vienas iš gyvenimo įvykių, o jam ruošiantis atsiranda gera proga parodyti tikėjimą.

8, 9. Kaip daugelis šiuolaikinių vestuvių patvirtina tai, kas parašyta 1 Jono 2:16, 17?

⁸ Daug žmonių, kurie Dievo principų nežino ir nesilaiko, vestuves laiko proga pulti į kraštutinumus. Štai ką viename europietiškame žurnale apie savo „karališkas“ vestuves pasakojo neseniai ištekėjusi moteris: „Mus vežė puošnia keturiais žirgais kinkyta karieta, o iš paskos sekė dvylika vienkinkių kabrioletų bei didelis ekipažas su grojančiais muzikantais. Meniu išskirtinis, muzika nuostabi. Viskas tiesiog fantastiška. Tądien, kaip ir norėjau, aš buvau karalienė.“

⁹ Papročiai skirtingose šalyse, aišku, nevienodi, tačiau toks požiūris akivaizdžiai patvirtina tai, ką rašė apaštalas Jonas: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.“ Ar galėtume įsivaizduoti, kad brandžių krikščionių pora trokštų tokių „karališkų“ vestuvių su pasakiško prašmatnumo puota? Ne, jų planuose tikriausiai atsispindės suvokimas, jog „kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:16, 17).

10. a) Kodėl vestuves labai svarbu planuoti? b) Kaip nuspręsti dėl svečių, kurie bus kviečiami?

¹⁰ Krikščionių poros stengiasi mąstyti realistiškai ir protingai, pasitelkusios Bibliją. Pora žino, kad nors vestuvių diena išties ypatinga, ji yra tik pradžia, o priešaky — amžinojo gyvenimo perspektyva. Būsimi jaunavedžiai nėra įpareigoti rengti didelės vestuvių puotos. O jei pokylio norės, iš anksto paskaičiuos išlaidas ir nutars, kaip viskas turėtų atrodyti (Luko 14:28). Santuokiniame gyvenime šeimos galva turės būti vyras (1 Korintiečiams 11:3; Efeziečiams 5:22, 23). Todėl už vestuvių pobūvį labiausiai atsakingas jaunikis. Žinoma, jis supratingai tarsis su savo sužadėtine, pavyzdžiui, kokius žmones jie norėtų ar galėtų pakviesti. Sukviesti visų draugų ir giminaičių gali būti tiesiog neįmanoma arba labai sudėtinga, tad gal teks paieškoti protingo, kuklumą atspindinčio sprendimo. Pora turėtų pasikliauti, kad į pokylį nepakviestieji bendratikiai bus supratingi ir neįsižeis (Mokytojo 7:9).

 „Prievaizdas“

11. Koks galėtų būti vestuvių „prievaizdo“ vaidmuo?

¹¹ Jei jaunavedžiai rengia vestuvių pokylį, kaip jiems užtikrinti, kad viskas vyktų kilniai ir tvarkingai? Jehovos liudytojai jau prieš daugelį metų įsitikino, kad išmintinga pritaikyti vieną dalyką iš vestuvių Kanoje, kur svečiavosi Jėzus. Ten kažkuris patikimas bendratikis buvo vestuvių „prievaizdas“ (Jono 2:9, 10). Pagal tą pavyzdį, išmintingas jaunikis paprašys kurį nors brandų krikščionį imtis šio svarbaus vaidmens. „Prievaizdas“ aptars su jaunikiu pastarojo norus bei pageidavimus, o tuomet — prieš pokylį ir jo metu — stengsis visa tai įgyvendinti.

12. Ką turėtų jaunikis apsvarstyti dėl svaigalų?

¹² Kai kurios poros, sekdamos 5 pastraipoje išdėstytais principais, nusprendžia vestuvių pokylyje nesiūlyti svaigalų. Taip užbėga už akių galimam piktnaudžiavimui, kuris aptemdytų nuotaiką ir šventės kilnumą (Romiečiams 13:13; 1 Korintiečiams 5:11). O jei svaigalų neatsisakoma, jaunikis turėtų užtikrinti, kad jų bus parūpinta saikingai. Per vestuves Kanoje buvo vyno, o ir Jėzus pavertė vandenį geru vynu. Įdomu, ką jaunikiui pasakė anų vestuvių prievaizdas: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“ (Jono 2:10). Aišku, Jėzus neskatino girtuoklystės, nes laikė ją smerktina yda (Luko 12:45, 46). Bet iš to, kaip prievaizdas stebėjosi vyno kokybe, galima suprasti, jog matyti vieną ar kitą pasigėrusį vestuvininką jam nebuvo naujiena (Apaštalų darbų 2:15; 1 Tesalonikiečiams 5:7). Todėl tiek jaunikis, tiek jo paskirtas patikimas „prievaizdas“ turėtų užtikrinti, kad visi susirinkusieji laikysis šio aiškaus nurodymo: „Nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas“ (Efeziečiams 5:18; Patarlių 20:1; Ozėjo 4:11).

13. Ką ir kodėl pora turėtų apsvarstyti, jei vestuvių pokylyje bus muzika?

¹³ Jei bus muzika, jos garsumą reiktų prižiūrėti, kad netrukdytų žmonėms šnekučiuotis. Vienas krikščionių vyresnysis pastebėjo: „Kai vakaras įsibėgėja ir žmonės gyvai įsikalba ar pradeda šokti, kas nors kartais ima garsinti muziką. Iš pradžių ji būna tik fonas, o paskui tampa tranki ir nebeduoda susikalbėti. Vestuvių pobūvyje norisi maloniai pabendrauti. Būtų gaila, jei muzika atimtų tą galimybę.“ Todėl jaunikis su „prievaizdu“ turėtų pasirūpinti ir šiuo klausimu, tai yra muzikos stiliumi ir garsumu. Nederėtų visko aklai patikėti muzikantams, net jei šie specialiai tam pasamdyti. Paulius rašė: „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu“ (Kolosiečiams 3:17). Kai pasibaigus pokyliui svečiai skirstysis į namus, ar jiems bus likęs įspūdis, kad jaunavedžiai viską, įskaitant muziką, darė „Viešpaties Jėzaus vardu“? Tikėkimės, kad taip.

14. Kokie malonūs prisiminimai apie vestuves turėtų likti atmintyje?

¹⁴ Gerai suorganizuotos vestuvės palieka puikius prisiminimus. Jau 30 metų santuokoje gyvenantys Adamas ir Edita apie vienas vestuves pasakojo: „Vyravo tikra krikščioniška atmosfera. Buvo giesmių  Jehovos garbei, taip pat įdomių pramogų. Šokiai ir muzika nebuvo svarbiausia. Jautėmės maloniai, pakiliai, nes viskas vyko pagal Biblijos principus.“ Čia jaunikis ir nuotaka gali nuveikti tikrai daug ir šitaip darbais parodyti savo tikėjimą.

Vestuvinės dovanos

15. Kokios biblinės mintys tinka kalbant apie vestuvines dovanas?

¹⁵ Daugumoje šalių draugai ir giminės perka jaunavedžiams dovanas. Ko šiuo atžvilgiu vertėtų nepamiršti? Prisiminkime apaštalo Jono žodžius apie „didžiavimąsi pragyvenimo ištekliais“. Tokią savybę Jonas priskyrė ne krikščionims, kurie rodo tikėjimą darbais, bet šitam praeinančiam pasauliui (1 Jono 2:16, 17, Jr). Turint omeny šiuos įkvėptus žodžius, ar jaunavedžiams tiktų viešai atskleisti visų dovanų davėjų vardus? Pavyzdžiui, Makedonijos ir Achajos krikščionys aukojo broliams Jeruzalėje, bet jų vardai viešai paskelbti nebuvo (Romiečiams 15:26). Taip ir dovanojantys vestuvinę dovaną krikščionys nenorėtų atkreipti netinkamą dėmesį į save. Siūlome pažvelgti į Jėzaus patarimą, užrašytą Mato 6:1-4.

16. Ko dovanas gaunantiems jaunavedžiams derėtų vengti, kad neužgautų kitiems jausmų?

¹⁶ Jei dovanų davėjai neliktų anoniminiai, gali kilti pagunda ‘varžytis tarpusavyje’ — kuri dovana geresnė, kuri brangesnė. Todėl išmintingi krikščionys jaunavedžiai dovanų davėjų vardų viešai nepraneš. Juk tai dar ir galėtų sutrikdyti tuos, kurie nupirkti dovanos galbūt nė neįstengia (Galatams 5:26, NW; 6:10). Aišku, patiems jaunavedžiams žinoti, kas ką dovanojo, yra visiškai normalu. Pavyzdžiui, prie dovanos galėtų būti įdėta tik jauniesiems skirtas atvirukas. Taigi net tokiame privačiame reikale, koks yra vestuvinių dovanų pirkimas, davimas ir priėmimas, visi elkimės kaip dera tikintiesiems. *

17. Kalbant apie tikėjimą ir darbus, ko turėtų siekti krikščionys?

¹⁷ Rodyti tikėjimą — tai ne tik moraliai gyventi, lankyti krikščionių sueigas ir dalyvauti skelbimo tarnyboje. Tebūnie visų mūsų tikėjimas gyvas — toks, kuris matomas visame kame. Taip, tikėjimui pagrįsti reikia darbų, „kurie būtų pabaigti“, o tai taikytina ir tam, ką aptarėme šiame straipsnyje (Apreiškimo 3:2, Brb).

18. Kaip, kalbant apie krikščionių vestuves bei pobūvius, tinka Jono 13:17 žodžiai?

¹⁸ Jėzus parodė apaštalams puikų nuolankumo pavyzdį nuplaudamas jiems kojas, o paskui tarė: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jono 13:4-17). Ten, kur dabar gyvename, plauti savo svečiams ar kitiems kojų gal paprasčiausiai nepriimta ir nebūtina. Tačiau šiame straipsnyje aptarėme, kad rodyti tikėjimą maloniais, supratingais poelgiais galime įvairiose gyvenimo srityse, taip pat per vestuves bei kitokius pobūvius. Ir tie, kas tuokiasi, ir tie, kurie juos sveikina bei dalyvauja maloniame pokylyje, — visi turi progą parodyti tikėjimą darbais.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

Kaip gali rodyti tikėjimą:

• organizuodamas pobūvį?

• keldamas vestuves?

• duodamas ar priimdamas vestuvines dovanas?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 24 puslapyje]

„Iš aukštybių kilusi išmintis“ reikalinga net jei kvieti tiktai keletą žmonių