Drąsūs — per tikėjimą ir dievobaimingumą
Drąsūs — per tikėjimą ir dievobaimingumą
„Būk stiprus ir drąsus [...]. Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi“ (JOZUĖS 1:9, Brb).
1, 2. a) Kokia, žmogaus požiūriu, buvo tikimybė, kad izraelitai nugalės kanaaniečius? b) Kas buvo laiduota Jozuei?
IZRAELITAI 1473 m. p. m. e. ruošėsi įžengti į Pažadėtąją žemę. Mozė priminė, kokie sunkumai laukia: „Šiandien tu pereini Jordaną, kad įžengtum ir paveldėtum tautas, gausesnes ir galingesnes už save, didelius miestus, įtvirtintus mūrais iki padangių, stiprią ir aukštaūgę tautą, Anako palikuonis [...]. Girdėjai, kas apie juos sakoma: ‘Kas gali priešintis anakiečiams?’“ (Pakartoto Įstatymo 9:1, 2). Pats šių aukštaūgių karių vardas buvo virtęs priežodžiu! Negana to, kai kurios Kanaano tautos turėjo gerai ginkluotą kariuomenę: su žirgais, kovos vežimais, prie kurių ratų buvo pritvirtinti geležiniai pjautuvai (Teisėjų 4:13, NW).
2 O Izraelis tebuvo vergų tauta, 40 metų praklajojusi dykumoje. Ji, žmogaus požiūriu, tikrai neatrodė pajėgi nugalėti. Vis dėlto Mozė tvirtai tikėjo izraelitų pergale, tarsi regėtų juos vedantį Jehovą (Hebrajams 11:27). Jis kalbėjo tautai: „Viešpats, tavo Dievas, praeina pirma tavęs [...]. Jis paklupdys juos tavo akivaizdoje“ (Pakartoto Įstatymo 9:3; Psalmyno 33:16, 17). Po Mozės mirties Jehova laidavo remsiąs Jozuę: „Tuoj pat pasiruošk pereiti Jordaną — tu ir visi šie žmonės — į kraštą, kurį duodu jiems, izraelitams! Niekas nepajėgs tau pasipriešinti per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip būsiu ir su tavimi. Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!“ (Jozuės 1:2, 5).
3. Kas lėmė Jozuės tikėjimą ir drąsą?
3 Kad Jehova padėtų ir vadovautų, Jozuė turėjo skaityti, apmąstyti jo duotą Įstatymą ir jo laikytis. Jehova prisakė: „Tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. Atsimink, ką įsakiau, — būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi“ (Jozuės 1:8, 9, Brb). Šis izraelitas klausė Dievo, todėl nepristigo drąsos, stiprybės ir džiaugėsi sėkme. Tačiau dauguma Jozuės tautiečių Jehovai nepakluso, tad patyrė vien nesėkmes ir išmirė dykumoje.
Tautai stigo drąsos dėl netikėjimo
4, 5. a) Kaip skyrėsi dešimties žvalgų ir Jozuės su Kalebu požiūriai? b) Ką jautė Jehova, kai tauta pristigo tikėjimo?
4 Keturiasdešimt metų anksčiau, nei Izraelis atėjo iki Kanaano, Mozė pasiuntė 12 vyrų išžvalgyti to krašto. Dešimt jų grįžo išsigandę: „Visi žmonės, kuriuos ten matėme, yra aukštaūgiai“, — aimanavo jie, — „matėme milžinus [„nefilus“, NW] iš Anako giminės, ir mes buvome prieš juos kaip žiogai.“ Ar iš tikrųjų milžinai buvo ne vien anakiečiai, o „visi žmonės“? Ne. Ar anakiečiai buvo prieš tvaną gyvenusių nefilų palikuonys? Irgi ne. Žvalgų nuogąstavimai buvo aiškiai perdėti, tačiau visą stovyklą apėmė baimė. Žmonės net norėjo grįžti į Egiptą — pas savo pavergėjus! (Skaičių 13:31—14:4; Brb)
5 Tačiau du žvalgai, Jozuė ir Kalebas, troško įžengti į Pažadėtąją žemę. Abu kalbėjo, kad kanaaniečiai izraelitams „yra tik duona“, ir visus tikino: „Jų apsauga paliko juos, o Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų!“ (Skaičių 14:9). Ar šie vyrai buvo naivūs optimistai? Visai ne! Juk drauge su savo tautiečiais jiedu matė, kaip Jehova pažemino galingąjį Egiptą ir jo dievus siųsdamas dešimt bausmių. Paskui regėjo, kaip Jehova paskandino faraoną ir jo kariuomenę Raudonojoje jūroje (Psalmyno 136:15). Tad dešimt žvalgų ir tie, kurie persiėmė jų baimės, buvo nepateisinami. „Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje?“ — šie Dievo žodžiai byloja, kaip tauta jį skaudino (Skaičių 14:11, Brb).
6. Kaip susiję tikėjimas ir drąsa ir iš ko tai matyti mūsų laikais?
6 Jehova tiesiai nurodė, kodėl tautą apėmė baimė, — dėl netikėjimo. Tikėjimas ir drąsa yra tiek susiję, kad apaštalas Jonas kalbėdamas apie krikščionių dvasinę kovą pasakė: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, — mūsų tikėjimas!“ (1 Jono 5:4). Šiandieną toks kaip Jozuės ir Kalebo tikėjimas įgalina daugiau kaip šešis milijonus Jehovos liudytojų, jaunų ir senų, tvirtų ir silpnų, skelbti visame pasaulyje gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Joks priešininkas nepajėgia užgniaužti šio galingo drąsių skelbėjų balso (Romiečiams 8:31).
Neatsitraukime
7. Ką reiškia „atsitraukti“?
7 Jehovos tarnai dabar ryžtingai garsina gerąją naujieną, nes yra nusiteikę kaip ir apaštalas Paulius. Jis rašė: „Mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą“ (Hebrajams 10:39, Brb). Apaštalo pavartotas žodis „atsitraukti“ reiškia ne trumpalaikį išgąstį, kuris kartais apima net ir ištikimą Dievo tarną (1 Samuelio 21:13 [21:12, Brb]; 1 Karalių 19:1-4). Remiantis vienu Biblijos žodynu, jis reiškia „apleisti tiesą“. Ten dar priduriama, kad „atsitraukti“ — tai, vaizdžiai tariant, „nuleisti burę ir sumažinti greitį“. Žinoma, tie, kurių tikėjimas tvirtas, nemano „mažinti greičio“ Dievo tarnyboje net spaudžiami sunkumų — persekiojimo, silpnos sveikatos arba kitokių išmėginimų. Atvirkščiai, jie veržiasi tarnauti Jehovai žinodami, kad jis mato, kokie esame menki, ir tikrai mumis rūpinasi (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]; 103:14). Ar toks ir tavo tikėjimas?
8, 9. a) Kaip Jehova sustiprino pirmojo amžiaus krikščionių tikėjimą? b) Ką turime daryti norėdami ugdytis dar stipresnį tikėjimą?
8 Vienu metu apaštalai pajuto, kad jiems stinga tikėjimo ir kreipėsi į Jėzų: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Luko 17:5). Nuoširdus jų prašymas buvo išklausytas. Štai per 33 m. e. m. Sekmines mokiniams buvo atsiųsta šventoji dvasia ir jie dar geriau ėmė suvokti Dievo Žodžio gelmes, Jo tikslus (Jono 14:26; Apaštalų darbų 2:1-4). Jėzaus sekėjai, sustiprėję tikėjimu, atsidėjo skelbimo veiklai ir net spaudžiami priešininkų sugebėjo pranešti gerąją naujieną „visai Kūrinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23; Apaštalų darbų 1:8; 28:22).
9 Kad stiprėtų ir mūsų tikėjimas bei troškimas uoliai tarnauti Dievui, turime gilintis į Šventąjį Raštą ir melsti šventosios dvasios. Jeigu sekame Jozuės, Kalebo ir pirmojo amžiaus Kristaus mokinių pavyzdžiu ir stengiamės, kad Dievo tiesos įsišaknytų mūsų prote ir širdyje, turėsime tikėjimą, teikiantį drąsos tvirtai laikytis ir nugalėti dvasinėje kovoje (Romiečiams 10:17).
Tikėti — ne vien pripažinti, kad Dievas yra
10. Kas yra tikrasis tikėjimas?
10 Senovės laikų ištikimų Jehovos tarnų gyvenimas liudija, kad drąsą ir ištvermę įkvepiantis tikėjimas — tai kur kas daugiau negu tik įsitikinimas, jog Dievas yra (Jokūbo 2:19). Būtina gerai pažinti Jehovą ir besąlygiškai juo kliautis (Psalmyno 78:5-8; Patarlių 3:5, 6). Reikia visa širdimi tikėti, jog Dievo įstatymai ir principai, kuriems turime paklusti, duoti mūsų pačių labui (Izaijo 48:17, 18). Taip pat nėmaž neabejoti, kad Jehova ištesi visus savo pažadus ir kad „jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:1, 6; Izaijo 55:11).
11. Kaip už savo tikėjimą ir drąsą buvo palaiminti Jozuė ir Kalebas?
11 Toks tikėjimas gyvas. Jis auga, jeigu elgiamės, kaip reikalauja tiesa, „ragaujame“ Jehovos gerumą, įžvelgiame, kad į mūsų maldas atsakoma, trumpai tariant, jaučiame Jehovos vadovavimą savo gyvenime (Psalmyno 34:9 [34:8, Brb]; 1 Jono 5:14, 15). Jozuės ir Kalebo tikėjimas, be abejo, stiprėjo, kai jie patirdavo Dievo maloningumą (Jozuės 23:14). Tik pagalvok: kaip Jehova ir pažadėjo, šie du vyrai išliko gyvi per 40 metų klajones dykumoje (Skaičių 14:27-30; 32:11, 12). Abu narsiai kovojo visus šešerius metus, kol vyko Kanaano nukariavimas. Jie pasisotino ilgu amžiumi, nepristigo sveikatos, net gavo savo paveldą. Kaip gausiai Jehova apdovanoja tuos, kurie ištikimai ir ryžtingai jam tarnauja! (Jozuės 14:6, 9-14; 19:49, 50; 24:29)
12. Kaip Jehova išaukština savo žodį?
12 Gerumas, Dievo parodytas Jozuei ir Kalebui, liudija, kokie teisingi psalmininko žodžiai: „Tu išaukštinai savo žodį labiau negu visą savo vardą“ (Psalmyno 138:2, Brb). Jeigu Jehova prisiekdamas savo vardu duoda žodį, jis „išaukština“ jį ta prasme, kad ištesi su kaupu, — taip, jog pranoksta visus lūkesčius (Efeziečiams 3:20). Jehova tikrai niekada nenuvilia žmonių, kurie ‘iš širdies juo džiaugiasi’ (Psalmyno 37:3, 4).
Žmogus, „patikęs Dievui“
13, 14. Kodėl Henochui reikėjo tikėjimo ir drąsos?
13 Pasisemti daug minčių apie tikėjimą ir drąsą galime iš kito ikikrikščioniškųjų laikų liudytojo, Henocho, pavyzdžio. Dar prieš pradėdamas pranašauti, šis vyras, matyt, žinojo, kad jo tikėjimas ir drąsa bus išmėginti. Iš kur? Jehova Edene buvo pasakęs, jog kils priešiškumas tarp Dievo tarnų ir Šėtono tarnų (Pradžios 3:15). Tokia neapykanta prasiveržė jau pačioje žmonijos istorijos pradžioje, kai Kainas nužudė savo brolį Abelį. Tai Henochas irgi žinojo: jam gimus dar 300 suvirš metų gyveno anų brolių tėvas, Adomas (Pradžios 5:3-18).
14 Nors Henochas žinojo apie tokį priešiškumą, ryžtingai „vaikščiojo su Dievu“ ir nepabūgo pasmerkti nusidėjėlių už jų „piktus žodžius“ prieš Jehovą (Pradžios 5:22; Judo 14, 15, Brb). Kadangi šis vyras drąsiai gynė teisingą Dievo garbinimą, tikriausiai įgijo daug priešų, tykojusių jo gyvybės. Bet Jehova apsaugojo savo pranašą nuo mirties kančių. Gavęs apreiškimą, jog „patikęs Dievui“, Henochas „buvo perkeltas“ į nebūtį, matyt, tokiu momentu, kai visiškai pasinėrė į pranašišką regėjimą (Hebrajams 11:5, 13; Pradžios 5:24).
15. Kokį puikų pavyzdį paliko Henochas šių laikų Jehovos tarnams?
15 Pasakęs apie Henocho perkėlimą, Paulius čia pat pabrėžė tikėjimo svarbą: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hebrajams 11:6). Tikėjimas įkvėpė Henochui drąsos vaikščioti su Jehova ir skelbti bedievių pasauliui Jo nuosprendį. Pranašas paliko puikų pavyzdį mums. Juk irgi darome panašų darbą pasaulyje, kuris nusistatęs prieš teisingą Dievo garbinimą ir pilnas įvairiausių blogybių (Psalmyno 92:8 [92:7, Brb]; Mato 24:14; Apreiškimo 12:17).
Drąsą teikia Dievo baimė
16, 17. Kas buvo Abdijas ir kokios aplinkybės jį saistė?
16 Drąsos mums įkvepia ne vien tikėjimas, bet ir pagarbi Dievo baimė. Atkreipkime dėmesį, kokį įsimenantį dievobaimingo žmogaus pavyzdį paliko vienas vyras, gyvenęs pranašo Elijo ir Ahabo, šiaurinės karalystės — Izraelio valdovo, laikais. Tuo metu šalį it voratinklis raizgė Baalo kultas. Ten buvo net 450 Baalo ir 400 falą simbolizuojančio „šventojo stulpo“ pranašų, valgiusių prie Ahabo žmonos Jezabelės stalo (1 Karalių 16:30-33; 18:19).
17 Jezabelė, nuožmi Jehovos priešininkė, mėgino išrauti jo garbinimą visame krašte. Karalienė nužudė kai kuriuos Jehovos pranašus. Net kėsinosi į Elijo gyvybę, bet šis Dievo liepiamas pabėgo ir pasislėpė kitapus Jordano (1 Karalių 17:1-3; 18:13). Įsivaizduok, kaip sunku šiaurinėje karalystėje anuomet turėjo būti tam, kas rėmė tyrą garbinimą! O jeigu Jehovos garbintojas tarnavo pačiuose rūmuose? Kaip tik tokios ir buvo dievobaimingojo Abdijo *, Ahabo rūmų valdytojo, aplinkybės (1 Karalių 18:3).
18. Kuo Abdijas, kaip Jehovos garbintojas, išsiskyrė?
18 Kad galėtų garbinti Jehovą, Abdijas, aišku, turėjo būti apdairus, supratingas. Bet į kompromisą jis nesileido. 1 Karalių 18:3 pasakyta: „Abdijas laikė Viešpatį didelėje pagarboje“ (kursyvas mūsų). Be abejo, šis žmogus buvo itin dievobaimingas. Per tai įgijo nepaprastos drąsos — ją parodė netrukus po to, kai Jezabelė ėmėsi žudyti Jehovos pranašus.
19. Kokie Abdijo veiksmai rodė jo drąsą?
19 Štai ką sužinome iš 1 Karalių 18:4: „Jezabelei žudant Viešpaties pranašus, Abdijas buvo paėmęs šimtą pranašų, paslėpęs juos po penkiasdešimt olose ir aprūpinęs duona ir vandeniu.“ Slapta maitinti šimtą vyrų, aišku, buvo labai pavojinga. Abdijas turėjo saugotis ne tik Ahabo ir Jezabelės, bet ir nuolat į rūmus ateidavusių 850 netikrų pranašų. Be jų, daugybė kitų krašto stabmeldžių — nuo valstiečio iki karalaičio — nebūtų praleidę progos sučiupti Abdiją ir taip įsiteikti valdovui ir jo žmonai. Bet Abdijas nepabūgo ir tiesiog visų panosėje rūpinosi Jehovos pranašais. Kiek stiprybės gali teikti Dievo baimė!
20. Kaip dievobaimingumas padėjo Abdijui ir ko mes galime semtis iš jo pavyzdžio?
20 Kadangi Abdijas rodė drąsą iš dievobaimingumo, tikriausiai nuo priešų jį saugojo pats Jehova. Patarlių 29:25 sakoma: „Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus, o kas pasitiki Viešpačiu, tas apsaugomas.“ Abdijas nebuvo koks ypatingas, bet toks kaip ir mes: bijojo būti sugautas ir nužudytas (1 Karalių 18:7-9, 12). Tačiau Dievo baimė įkvėpė jam ryžto įveikti žmonių baimę. Abdijas — puikus pavyzdys mums visiems, ypač tiems, kurie garbina Jehovą rizikuodami savo laisve, net gyvybe (Mato 24:9). Taigi stenkimės tarnauti Dievui „su pagarba ir baime“ (Hebrajams 12:28).
21. Ką aptarsime kitame straipsnyje?
21 Drąsos įkvepia ne vien tikėjimas ir dievobaimingumas. Dar didesnę galią turi meilė. „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“, — rašė Paulius (2 Timotiejui 1:7). Kitame straipsnyje aptarsime, kaip šiais sunkiais laikais meilė gali padėti be baimės tarnauti Jehovai (2 Timotiejui 3:1).
[Išnaša]
^ pstr. 17 Ne pranašas Abdijas.
Ar gali atsakyti?
• Kodėl Jozuė ir Kalebas buvo drąsūs?
• Kas yra tikrasis tikėjimas?
• Kodėl Henochas be baimės skelbė Dievo nuosprendį?
• Kaip Dievo baimė padeda būti drąsiems?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]
Jehova prisakė Jozuei: „Būk stiprus ir drąsus“
[Iliustracija 18 puslapyje]
Abdijas aprūpino ir saugojo Dievo pranašus
[Iliustracijos 19 puslapyje]
Henochas drąsiai kalbėjo Dievo žodžius