„Teisiojo palapinė klestės“

KAI kils Harmagedono vėtra ir nušluos sugedusią Šėtono santvarką, ‘nedorėlio namai bus sunaikinti’. O „teisiųjų palapinė“? Naujajame Dievo sukurtame pasaulyje ji klestės. (Patarlių 14:11)

Tačiau iki to meto, kai ‘klastingieji bus išrauti iš žemės’, nekaltiesiems tenka gyventi tarp jų. (Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]) Ar gali teisieji klestėti tokiomis aplinkybėmis? Biblinėje Patarlių knygoje, 14 skyriuje, nuo pirmos iki vienuoliktos eilutės rašoma, kad jeigu kalbėsime bei veiksime vadovaudamiesi išmintimi, jau dabar galėsime tam tikru mastu klestėti ir jaustis stabiliai.

Namai, statomi išmintimi

Apie žmonos įtaką šeimos gerovei senovės Izraelio karalius Saliamonas sako: „Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis.“ (Patarlių 14:1) Kaip išmintinga moteris stato savo namus? Laikosi Dievo nurodyto autoriteto principo. (1 Korintiečiams 11:3) Ji nesiduoda paveikiama Šėtono pasaulyje paplitusios nepriklausomybės dvasios. (Efeziečiams 2:2) Tokia moteris klusni sutuoktiniui ir puikiai apie jį atsiliepia keldama kitų pagarbą savo vyrui. Išmintingoji veiksmingai lavina vaikus dvasiškai ir moko juos praktinių dalykų. Ji uoliai darbuojasi saviškių labui, kad namuose visiems būtų malonu, jauku. Tokia žmona tvarkosi ekonomiškai. Tikros išminties kupina moteris prisideda prie šeimos klestėjimo bei stabilumo.

Paika moteris negerbia Dievo nustatyto vadovavimo principo ir nesidrovi apšnekėti vyrą. Ji ne taupo, o švaisto namiškių sunkiai uždirbtas lėšas. Taip pat tuščiai eikvoja laiką. Tad namai neprižiūrimi, o vaikai kenčia tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Paikoji išties griauna namus.

Tačiau kaip žinoti, ar žmogus išmintingas, ar paikas? Patarlių 14:2 (Brb) tvirtinama: „Kas vaikšto tiesiu keliu, bijo Viešpaties, o kas mėgsta klaidžioti, niekina Jį.“ Teisusis bijo tikrojo Dievo; jam „pagarbi Viešpaties baimė — išminties pradžia“. (Psalmyno 111:10) Jei žmogus tikrai išmintingas, žino, kad jo pareiga — ‘bijoti Dievo ir laikytis jo įsakymų’. (Mokytojo  12:13) O paikasis teisingų Dievo normų nepaiso. Jo keliai kreivi. Toks asmuo niekina Jehovą ir širdyje sako: „Dievo nėra!“ (Psalmyno 14:1)

Kai lūpos kalba išmintį

Kokia yra dievobaimingojo ir kokia Jehovos niekintojo kalba? „Kvailojo burnoje — lazda jo nugarai, — sako karalius, — o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo.“ (Patarlių 14:3) Neturėdamas iš aukštybių kilusios išminties paikasis nėra nei taikus, nei supratingas. Išmintis, kuria jis vadovaujasi, — žemiška, gyvuliška, demoniška. Jis kalba priekabiai, išdidžiai. Tokio išpuikėlio liežuvis sukelia daug vargo pačiam ir kitiems. (Jokūbo 3:13-18)

Išmintingojo lūpos apsaugo jį; jis patenkintas, laimingas. Kodėl? Šventajame Rašte tvirtinama: „Neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo.“ (Patarlių 12:18) Išmanaus žmogaus kalba nėra neapgalvota ar kandi. Jo širdis apsvarsto, kaip atsakyti. (Patarlių 15:28) Atidžiai parinkti žodžiai gydo: praskaidrina prislėgtą sielą ir atgaivina palūžusį. Išmintingas neerzina kitų — iš jo lūpų sklinda taika, ramybė.

Kai išmintimi grindžiami žmogaus siekiai

Toliau Saliamonas pasako įdomią patarlę, mokančią ko nors siekiant apgalvoti, ką tai duos ir ko pareikalaus: „Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios; gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis.“ (Patarlių 14:4)

Apie šios patarlės prasmę viename žinyne rašoma: „Tuščios ėdžios rodo, kad nėra galvijo [jaučio], todėl šeimininkui nereikia vargti — kuoptis, rūpintis gyvuliais, tai yra mažiau būna išlaidų. Tačiau tai menkas ‘laimėjimas’, kaip rodo 4b eilutė: neturėdamas jaučio, aišku, negaus ir didelio derliaus.“ Ūkininkas turi supratingai apsispręsti.

Argi ne išmintinga taikyti šioje eilutėje nurodytą principą svarstant, ar keisti darbą, ar rinktis tam tikrą būstą, kokį automobilį pirkti, ar laikyti naminį gyvūnėlį ir panašiai? Supratingas žmogus įvertina, kokia bus iš to ar kito nauda bei nenauda, ir nusprendžia, ar apsimoka negailėti jėgų ir lėšų to siekiant.

Kai liudytojas išmintingas

„Sąžiningas liudytojas nemeluoja, — tęsia Saliamonas, — o melagingas alsuoja melais.“ (Patarlių 14:5) Apgaulingo liudytojo melas tikrai gali sukelti daug sielvarto. Jezreelietis Nabotas buvo užmuštas akmenimis, nes du niekšai melagingai prieš jį liudijo. (1 Karalių 21:7-13) O ar ne dėl melagingų liudytojų kaltinimų  turėjo mirti Jėzus? (Mato 26:59-61) Apgavikai taip pat kalbėjo melą apie Steponą. Jis pirmasis iš Jėzaus mokinių buvo nužudytas dėl tiesos. (Apaštalų darbų 6:10, 11)

Melagis kurį laiką gali išlikti nedemaskuotas, bet pagalvok apie jo ateitį. Pasak Biblijos, Jehova nekenčia „neteisingai liudijančio melagingo liudytojo“. (Patarlių 6:16-19) Jam skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera — o tai yra antroji mirtis — kartu su tokiais nusidėjėliais kaip žudikai, ištvirkėliai ir stabmeldžiai. (Apreiškimo 21:8)

Ištikimas liudytojas nekalba netiesos; jo liudijimas neapkartintas melo. Bet tai nereiškia, kad jis įpareigotas suteikti visą informaciją tiems, kurie gali kaip nors pakenkti Jehovos tarnams. Patriarchai Abraomas ir Izaokas nuslėpė kai ką nuo žmonių, negarbinusių Jehovos. (Pradžios 12:10-19; 20:1-18; 26:1-10) Jericho gyventoja Rahaba nukreipė karaliaus tarnus neteisinga linkme. (Jozuės 2:1-7) Jėzus Kristus irgi nepasakė visko, kad nepakenktų sau tuščiai. (Jono 7:1-10) Jis kalbėjo: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms.“ Kodėl? Kad „kartais... apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“. (Mato 7:6)

‘Lengvai įgyjamas pažinimas’

Ar visi žmonės išmintingi? Patarlių 14:6 (Brb) tvirtinama: „Pašaipūnas ieško išminties ir neranda, bet supratingas lengvai įgyja pažinimą.“ Šaipūnas galbūt ir geidžia tikrosios išminties, bet jos neįžvelgia. Išdidžiai tyčiodamasis iš dieviškųjų dalykų, jis ignoruoja pagrindinę išminties sąlygą — tikslų tikrojo Dievo pažinimą. Dėl išdidumo toks pasipūtėlis negali pažinti Dievo nei įgyti išminties. (Patarlių 11:2) Ir kam jam apskritai jos ieškoti? Patarlė neatsako į šį klausimą, bet galbūt pasipūtėlis tai daro norėdamas kitų akyse atrodyti išmintingas.

Supratingas žmogus „lengvai įgyja pažinimą“. Suprasti — tai suvokti, „įžvelgti pagrindines sąsajas tarp atskirų dalių“, tai yra gebėti matyti ne vien fragmentus, o perprasti visumą. Kas tai pajėgia, pasak šios patarlės, lengvai įgyja pažinimą.

Pagalvok, kaip pats įgijai Rašto tiesų supratimą. Kai pradėjai studijuoti Bibliją, tikriausiai pirmosios tavo sužinotos tiesos buvo pagrindiniai mokymai apie Dievą, jo pažadus bei jo Sūnų. Kurį laiką tau tai buvo paskiri faktai. Bet toliau gilinantis darėsi vis aiškiau, kaip jie siejasi, ir dabar gerai įžvelgi, kad visos anos  detalės neatsiejamos nuo to, ką Jehova yra sumanęs žemei ir žmonijai. Įsitikinai, kad Biblijos tiesa logiška, aprėpei ją kaip darnią visumą. Suprasti ir įsidėmėti naujas detales jau lengviau, nes dabar suvoki, kur jų vieta visame paveiksle.

Išmintingasis karalius perspėja, kur nerasi pažinimo. Jis sako: „Pasitrauk nuo kvailio, ... jo lūpose nėra pažinimo.“ (Patarlių 14:7, Brb) Kvailajam svetimas tikrasis pažinimas — to iš jo neišgirsi. Patariama šalintis tokio ir taip daryti protinga. Juk „kvailųjų bičiulis pateks į bėdą“. (Patarlių 13:20)

„Išmintingas žmogus žino, ko siekia, — toliau kalba Saliamonas, — o kvailys suklaidinamas savo kvailysčių.“ (Patarlių 14:8) Išmintingasis apsvarsto savo veiksmus: įvairius įmanomus variantus ir įvertina, kas iš to išeis. Jo kelias grindžiamas išmintimi. O kaip yra su paiku? Jis pasirenka kvailystės taką, gerai apie save mano ir neabejoja besielgiąs tinkamiausiai. Toks kvailumas suklaidina jį patį.

Kai santykiai grindžiami išmintimi

Kas vadovaujasi išmintimi, gyvena taikiai su aplinkiniais. „Kvailys tyčiojasi iš nuodėmės“, — pastebi Izraelio karalius, — „bet tarp tiesiųjų viešpatauja geras sutarimas.“ (Patarlių 14:9, Brb, Jr) Kaltės jausmas, sąžinės graužatis, — niekai paikam. Jis nesutaria su namiškiais bei kitais, nes yra „per daug įžūlus, kad taikytųsi“ (Išversta iš The New English Bible). O teisusis atsižvelgia, jog žmogui būdinga nusižengti. Pats suklydęs, noriai atsiprašo ir taikosi, todėl džiaugiasi maloniais, patvariais santykiais su visais. (Hebrajams 12:14)

Toliau Saliamonas pamini vieną dalyką, apsunkinantį žmonių bendravimą. Jis sako: „Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu.“ (Patarlių 14:10) Ar visada pajėgiame išreikšti slapčiausius jausmus — tiek liūdesį, tiek džiaugsmą — kitiems ir smulkiai išsipasakoti, ką išgyvename? Ar kas visada iki galo perpras kitą? Ne.

Pavyzdžiui, ką nors kamuoja mintys apie savižudybę. Retas kuris geba aiškiai apibūdinti savo jausmus namiškiui arba draugui. O aplinkiniai irgi ne visuomet įžvelgia tokį dalyką. Nesijauskime kalti, jeigu panašių požymių nepastebime, tad ir negalime padėti. Patarlės eilutės pamoko dar kai ko: nors atjautus draugas ir gali suteikti emocinę paramą, žmogaus galimybės paguosti ribotos. Užkluptiems tam tikrų sunkumų, dera kliautis vien Jehova.

„Jo namuose gerovė ir turtai“

„Nedorėlio namai bus nugriauti, o teisiojo palapinė klestės.“ (Patarlių 14:11, Brb) Šioje santvarkoje nedorėlis galbūt klesti, gyvena puikiame name, tačiau kas iš viso to, jeigu jo paties neliks? (Psalmyno 37:10) O teisiojo būstas galbūt gan kuklus, bet, pasak Psalmyno 112:3, „jo namuose gerovė ir turtai“. Kas jie?

Jeigu kalbėdami bei ką nors darydami vadovaujamės išmintimi, ją lydi „turtai ir garbė“. (Patarlių 8:18) O tai yra taikingi santykiai su Dievu ir artimu, pasitenkinimo jausmas, stabilumas. Vadinasi, „teisiojo palapinė“ jau dabar gali klestėti.

[Iliustracija 27 puslapyje]

Išmintinga moteris statosi namus

[Iliustracija 28 puslapyje]

„Išmintingųjų liežuvis gydo“