Ar Dievas kaltas dėl mūsų bėdų?

KADA suaugusi dukra patyrė sunkią smegenų traumą, Merion, kaip daro daugelis, meldė Dievą pagalbos. „Jaučiausi visiškai bejėgė ir vieniša“, — prisimena ji. * Vėliau, ligonės sveikatai dar pablogėjus, moteris apskritai suabejojo, ar rūpi Dievui. „Kodėl taip atsitiko?“ — klausė savęs Merion. Ji tiesiog nesuvokė, kaip mylintis rūpestingas Dievas galėjo ją šitaip apleisti.

Taip atsitinka ne vienam. Dažnas bėdai ištikus jaučiasi Dievo paliktas. Liza, kurios vaikaitis buvo nužudytas, sako: „Nuolat kamuoja mintis: ‘Kodėl Kūrėjas tai leidžia?’ Aš vis dar tikiu Dievą, tačiau nebe taip tvirtai.“ Viena moteris, tragiškai netekusi kūdikio, skundėsi: „Iš Dievo nesulaukiau jokios paguodos — nė menkiausios užuojautos.“ Ir pridūrė: „Niekada jam neatleisiu.“

Kiti ima niršti ant Dievo matydami, kas vyksta aplinkui. Jie girdi apie skurdo ir bado varginamas šalis, viltį praradusius karo pabėgėlius, vaikus, dėl AIDS tapusius našlaičiais, milijonus sergančiųjų. Tai regėdami daugelis kaltina Dievą, manydami, jog jis viskam abejingas.

Tačiau iš tikrųjų dėl žmonijos negandų Dievo kaltinti anaiptol negalima. Netgi yra svarių priežasčių tikėti, kad netrukus jis sunaikins visą tą blogį. Dievas tikrai mumis rūpinasi. Tuo įsitikinsite skaitydami tolesnį straipsnį.

[Išnaša]