Neformalus liudijimas angliškai kalbantiems Meksikoje

LAUKDAMAS Atėnuose kelionės draugų, apaštalas Paulius ėmė neformaliai liudyti. Biblijoje rašoma: „Jis aiškinosi... aikštėje kasdien su tais, kurie ten būdavo.“ (Apaštalų darbų 17:17, Brb) Keliaudamas iš Judėjos į Galilėją Jėzus neformaliai liudijo samarietei prie šulinio. (Jono 4:3-26) Ar stengiesi Dievo Karalystės gerąją naujieną skelbti kiekviena proga?

Neformaliai liudyti anglakalbiams Meksikoje ypač paranku. Kurortus lanko turistai, atvyksta ir išvyksta studentai, Meksikos parkuose bei restoranuose leidžia laiką poilsiaujantys užsieniečiai. Angliškai kalbantys Jehovos liudytojai išmoko su tokiais žmonėmis užmegzti pokalbius. Jie ieško galimybių kreiptis į kiekvieną, kas tik atrodo svetimtautis ar šneka angliškai. Pažiūrėkime, kaip jie tai daro.

Iš kitur atsikėlę liudytojai, tarnaujantys anglakalbių susirinkimuose Meksikoje, užsieniečiams tiesiog prisistato ir paklausia, iš kur atvyko. Šie savo ruožtu pasidomi, ką liudytojas veikia Meksikoje, ir taip jam atsiranda proga prašnekti apie krikščionių tikėjimą. Štai Glorijai, tarnaujančiai, kur didesnis poreikis angliškoje teritorijoje Oachakoje, labai gerai sekasi pradėti tokius pokalbius. Kartą po neformalaus skelbimo miesto aikštėje grįždama namo Glorija sutiko porą iš Anglijos. Moteris sušuko: „Kaip keista matyti juodaodę, vaikštančią Oachakos gatvėmis!“ Užuot įsižeidusi, Glorija nusijuokė ir ėmė aiškinti, kodėl ji Meksikoje. Moteris pakvietė pas save išgerti puodelį kavos. Pažadėjusi apsilankyti, Glorija pasiūlė žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, bet moteris atsisakė teisindamasi esanti ateistė. Glorija pasakė, kad mėgsta kalbėtis su ateistais ir norėtų išgirsti jos nuomonę apie straipsnį „Maldos namai. Ar mums jų reikia?“ Moteris sutiko ir pridūrė: „Jei mane įtikintumėte, būtų nuostabu.“ Gerdamos kavą jos įdomiai pasikalbėdavo. Pora vėliau grįžo į Angliją, bet diskusijos tęsėsi elektroniniu paštu.

Glorija taip pat užkalbino Saron, studentę iš Vašingtono (JAV), kuri,  ruošdamasi magistro laipsniui, Oachakoje savanoriškai dirbo su vietinėmis moterimis. Pagyrusi Saron už pastangas, Glorija paaiškino, kodėl ji pati Meksikoje. Taip prasidėjo puikus pokalbis apie Bibliją ir apie tai, ką Dievas padarys ne tik dėl vargšų, bet ir dėl kiekvieno. Saron stebėjosi, kad Jungtinėse Valstijose niekada neteko pasišnekėti su liudytojais, o Meksikoje vos ne pirmas žmogus, su kuriuo susipažino, buvo Jehovos liudytoja! Saron sutiko studijuoti Bibliją ir tuoj pradėjo lankyti krikščionių sueigas.

Daug užsieniečių, ieškodami rojaus kampelių, persikelia į Meksikos pajūrio kurortus. Vienas iš jų — Akapulkas. Lorel klausia žmonių: jei šis miestas panašesnis į rojų, negu vietovės, iš kurių jie atvyko, kas čia jiems patinka. Paskui paaiškina, kad greit visa žemė bus tikras rojus. Taip ji kreipėsi į moterį iš Kanados, kurią sutiko vienoje veterinarijos įstaigoje. Prasidėjo Biblijos studijos. Gal panašiai kreiptis būtų veiksminga ir jūsų vietovėje?

Gatvėse ir aikštėse

Dažnai pašnekesys gatvėje ar aikštėje užsimezga paklausus: „Ar kalbate angliškai?“ Daug meksikiečių kalba, nes to reikalauja jų profesija, arba jie yra gyvenę Jungtinėse Valstijose.

Liudytojų pora užkalbino senyvą moterį, kurią vežimėlyje stūmė slaugytoja. Jie paklausė, ar moteris kalba angliškai. Ši atsakė „taip“, nes daug metų gyveno Jungtinėse Valstijose. Ji priėmė žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, kurių niekada anksčiau nebuvo skaičiusi, ir pasakė savo vardą, Konsuelo, bei namų adresą. Po keturių dienų atėję tuo adresu, jie pamatė, kad tai slaugos namai, prižiūrimi katalikių vienuolių. Atrodė, Konsuelo susitikti bus sunku, nes vienuolės buvo įtarios ir pasakė, jog moteris negali jų priimti. Sutuoktiniai primygtinai prašė pranešti Konsuelo, kad jie čia ir nori su ja pasikalbėti. Konsuelo tuoj pakvietė juos vidun. Nuo tada ši 86 metų senolė reguliariai studijuoja Bibliją, nors vienuolės ir nusiteikusios priešiškai. Ji jau buvo keliose krikščionių sueigose.

Patarlių 1:20 sakoma: „Išmintis garsiai šaukia gatvėje, kelia balsą aikštėse.“ Štai kas atsitiko San Migel de Aljendės aikštėje. Vieną ankstų rytą Ralfas priėjo prie vidutinio amžiaus vyro, kuris sėdėjo ant suolo. Vyras labai nustebo pamatęs jam siūlomus Sargybos bokštą bei Atsibuskite! ir papasakojo Ralfui savo istoriją.

Jis Vietnamo karo veteranas. Karo metais matant tiek mirštančių, nuo emocinės įtampos jam pakriko nervai. Perkeltas iš fronto į stovyklą, jis turėjo plauti žuvusių kareivių kūnus, kad paruoštų pargabenti į Jungtines Valstijas. Dabar,  po 30 metų, vis dar kamuoja nuolatiniai košmarai ir baimė. Tą rytą sėdėdamas aikštėje jis tyliai meldė pagalbos.

Veteranas priėmė literatūrą, taip pat kvietimą į Karalystės salę. Pabuvęs sueigoje, pasakė, jog per tas dvi valandas pirmą kartą per 30 metų jautėsi ramus. Šis vyras buvo atvykęs tik porai savaičių, bet prieš grįždamas namo pradėjo studijuoti Bibliją ir aplankė visas sueigas. Namie studijas tęsė.

Neformalus liudijimas darbe ir mokykloje

Ar darbovietėje kiti žino, kad tu — Jehovos liudytojas? Adrianas, nuomojantis atostogautojams butus Keip San Lukase, to neslėpė. Jo bendradarbė Džudi pasakoja: „Jei prieš trejus metus man kas būtų pasakęs, jog tapsiu Jehovos liudytoja, būčiau atkirtusi: ‘Niekada! Net per milijoną metų!’ Bet panorau skaityti Bibliją. Mąsčiau: ‘Neturėtų būti sunku, juk skaityti mėgstu.’ Nemaniau, kad paskaičius vos šešis lapus prireiks pagalbos. Vienintelis asmuo, į kurį galėjau kreiptis, buvo bendradarbis Adrianas. Man patikdavo su juo kalbėtis, nes tarp bendradarbių tik jis atrodė padorus.“ Adrianas tuoj pasisiūlė ateiti su savo sužadėtine Kati ir atsakyti į visus Džudi klausimus. Kati pradėjo su ja Biblijos studijas ir netrukus Džudi tapo krikštyta liudytoja.

O kaip liudijimas mokykloje? Dvi liudytojos lankė universitete ispanų kalbos kursus, bet vieną dieną nebuvo, nes dalyvavo krikščionių asamblėjoje. Grįžusios turėjo ispaniškai papasakoti, ką veikė. Pasitelkusios visas turimas šios kalbos žinias jos stengėsi kuo geriau paliudyti. Dėstytoją Silviją labai sudomino Biblijos pranašystės. Ji sutiko studijuoti Bibliją anglų kalba ir dabar yra gerosios naujienos skelbėja. Studijuoja ir keletas jos šeimos narių. Silvija sako: „Radau tai, ko ieškojau visą gyvenimą.“ Taigi neformalus liudijimas duoda puikių vaisių.

Kitos progos

Būdami svetingi irgi turime progų liudyti. Tai patyrė Džimas ir Geil, tarnaujantys San Karlose (Sonoros valstija). Moteris, šeštą ryto išėjusi pavedžioti šunis, sustojo pasigrožėti jų kiemu. Pora pakvietė užeiti išgerti kavos. Pirmąsyk per 60 metų moteris išgirdo apie Jehovą ir galimybę gyventi amžinai. Buvo pradėtos Biblijos studijos.

 Eidrien su nepažįstamais irgi elgiasi maloniai. Sykį Kankune ji valgė restorane. Priėjęs jaunuolis paklausė, ar ji ne iš Kanados. Kai atsakė teigiamai, vaikinas paaiškino, jog kartu su mama nori padėti savo sesutei paruošti pranešimą apie kanadiečius. Mama, kalbanti angliškai, priėjusi atsisėdo šalia. Kantriai atsakiusi į jos klausimus apie kanadiečius, Eidrien tarė: „Bet čia aš atvykau dėl labai svarbios priežasties — padėti žmonėms sužinoti apie Bibliją. Ar jums būtų įdomu?“ Moteris pasakė, kad taip. Ji prieš dešimt metų paliko bažnyčią ir bandė studijuoti Bibliją savo jėgomis. Eidrien užsirašė jos adresą bei telefono numerį ir prasidėjo vaisingos Biblijos studijos.

„Mesk savo duoną į vandenis“

Kiekviena proga kalbėdami apie Biblijos tiesą, dažnai galime paliudyti žmonėms, kurie beveik ar visai negirdėjo Karalystės žinios. Sivataneko, vieno iš uostamiesčių, kavinėje, kur tiršta lankytojų, liudytoja pakvietė užsieniečių porą atsisėsti prie jos stalo. Ši pora septynetą metų plaukiojo laivu iš vietos į vietą. Apie Jehovos liudytojus jie atsiliepė neigiamai. Po susitikimo kavinėje ta liudytoja aplankė porą laive ir pakvietė į svečius. Jie paėmė apie 20 žurnalų ir 5 knygas ir žadėjo paieškoti liudytojų, kai sustos kitame uoste.

Džefas ir Deb pastebėjo vieną porą su žavia mergyte valgančius prekybos centre Kankune. Kai jiedu pagyrė jų dukrytę, šie pakvietė juos pasivaišinti pica. Paaiškėjo, kad tai šeima iš Indijos. Jie niekada nebuvo girdėję apie Jehovos liudytojus nei matę jų literatūros. Iš prekybos centro jie išėjo nešini keletu mūsų leidinių.

Panašiai atsitiko vienoje saloje, Jukatano pakrantėje. Jaunavedžiai kinai paprašė Džefo juodu nufotografuoti ir jis mielai sutiko. Paskui paaiškėjo, kad nors pora gyvena Jungtinėse Valstijose pastaruosius 12 metų, Jehovos liudytojų nematė ir apie juos negirdėjo! Prasidėjo malonus pokalbis. Džefas paskatino juos paieškoti liudytojų grįžus namo.

Gal koks ypatingas renginys tavo teritorijoje būtų proga liudyti neformaliai. Kai Jungtinių Valstijų prezidentas atvyko į Meksiką susitikti su Meksikos prezidentu jo rančoje netoli Gvanachuato, įvykį nušvietė korespondentai iš viso pasaulio. Viena liudytojų šeima nusprendė šia proga skelbti angliškai. Atsiliepta buvo palankiai. Štai vienas reporteris buvo rašęs apie karus, vykusius Kosove ir Kuveite. Jo kolega pašautas snaiperio užgeso ant jo rankų. Išgirdęs apie prikėlimą vyras su ašaromis dėkojo Dievui, kad galėjo sužinoti, jog gyvenimas turi prasmę. Jis sakė, nors daugiau nepamatysiąs tos liudytojų poros, šią gerą naujieną iš Biblijos visada turėsiąs širdyje.

Kaip rodo čia paminėti pavyzdžiai, galutinis tokio liudijimo rezultatas dažnai nežinomas. Tačiau išmintingasis karalius Saliamonas sakė: „Mesk savo duoną į vandenis, ir po daugelio dienų ją atrasi.“ Jis dar pridūrė: „Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi.“ (Mokytojo 11:1, 6) Tad uoliai „mesk savo duoną“ į plačius vandenis ir dosniai „sėk savo sėklą“ kaip Paulius ir Jėzus ir kaip tie dabartiniai liudytojai, skelbiantys anglakalbiams Meksikoje.