Sambūris „pasaulio centre“

Ar teko kada girdėti žodžius „Te Pito o Te Henua“? Rapanujų, Velykų salos kalba, tai reiškia „pasaulio bamba“. Kuo ypatinga buvo ten vykusi asamblėja?

IZOLIUOTA, paslaptinga, nepaprasta. Taip apibūdinama Velykų sala, vietos gyventojų vadinama Rapanuju. Tai išties atoki sritis Ramiojo vandenyno pietuose, už 3790 kilometrų nuo Čilės sostinės Santjago. 1888-ųjų rugsėjo 9 dieną ji tapo Čilės provincija.

Šią trikampę 166 kvadratinių kilometrų salą sudaro trys užgesę vulkanai. Kaip ir daugelio kitų Ramiojo vandenyno salų, jos paviršius tėra didžiulių povandeninių kalnų viršūnės. Sala paskelbta gamtos paminklu. Pasaulyje ji garsi mįslingomis akmeninėmis statulomis, žinomomis moai vardu. *

Be žavaus kraštovaizdžio ir istorinių vietų, Velykų sala patraukia egzotiškų vaisių įvairove. Čia nuimamas ananasų, avokadų, papajų bei devynių rūšių bananų derlius. Dosni ir jūra: joje gausu žuvies bei kitokių gėrybių.

Salos klimatas švelnus, dažnai lyja, švyti vaivorykštės. Dėl to atvykėliai džiaugiasi malonia gaiva ir įspūdingais reginiais. Šiandien saloje gyvena apie 3800 žmonių. Dabartiniai gyventojai yra pirmųjų atsikėlėlių polineziečių palikuoniai, susimaišę su europiečiais, čiliečiais ar dar kitais. Salą aplanko šimtai turistų iš Europos bei Azijos, todėl turizmas — svarbus pajamų šaltinis.

 Pirmosios Karalystės sėklos

„Jehovos liudytojų metraštyje-1982“ rašoma: „Kurį laiką Velykų saloje tebuvo viena skelbėja. Misionierė iš [Čilės] filialo rašė jai laiškus ir taip padėjo augti dvasiškai. Nors dabar skelbėja grįžo į žemyną, saloje yra prenumeruojančių Sargybos bokštą. Didžiai mūsų nuostabai, 1980-ųjų balandį iš ten paskambino vienas susidomėjęs asmuo, norintis sužinoti Minėjimo datą. Kiek vėliau tais pačiais metais į salą persikėlė sutuoktinių pora iš Valparaiso. Jie vedė Biblijos studijas, o 1981-ųjų balandį čia įvyko pirma Minėjimo sueiga, kurioje dalyvavo 13 žmonių. Kaip džiaugiamės, kad ‘geroji naujiena’ pasiekė šią atokią vietą!“

Paskui, 1991 metų sausio 30-ąją, filialas pasiuntė į salą specialiųjų pionierių porą — Darijų ir Vini Fernandesus. Brolis Fernandesas prisimena: „Po penkių valandų skrydžio atsidūrėme nuošaliausiame planetos kampelyje, kurio praeitį gaubia paslaptys.“ Tuoj imtos organizuoti sueigos ir skelbimo veikla, prisidedant vietiniam broliui bei seseriai, ką tik atsikėlusiai čia su dviem vaikais. Nepaisant polineziečių šeimų spaudimo, jų religinio fanatizmo bei savitos gyvensenos, Fernandesai jautė Jehovos paramą bei palaimas. Jiedu nebėra specialieji pionieriai, bet tebegyvena saloje ir augina sūnų, kurio susilaukė. Šiandien čia yra 32 džiugūs Karalystės skelbėjai. Tarp jų — vietiniai rapanujiečiai bei kiti, įsikūrę saloje ar persikėlę tarnauti, kur didesnis Karalystės skelbėjų poreikis.

Pasirengimas rajono asamblėjai

Kadangi sala nuo žemyno labai toli, triskart per metus susirinkimas gaudavo vaizdajuostes su specialiosios vienadienės bei rajono asamblėjų ir srities kongreso programų įrašais. Tačiau 2000-ųjų pabaigoje Čilės filialo komitetas apsvarstė pasiūlymą surengti rajono asamblėją pačioje saloje. Galiausiai, numačius datą — 2001-ųjų lapkritį, į šią ypatingą šventę buvo pakviestas nedidelis skaičius brolių bei seserų iš įvairių Čilės vietų. Taikantis prie skrydžių tvarkaraščio, asamblėja turėjo vykti sekmadienį ir pirmadienį.

Trisdešimt trys pakviesti delegatai nesitvėrė džiaugsmu. Juk tai pirmoji rajono asamblėja toje tolimoje saloje! Po ilgo skridimo per Ramųjį vandenyną visų veidai nušvito matant vietinius brolius, laukiančius jų oro uoste. Delegatai buvo papuošti įprasta saliečių dovana — puikiais gėlių vainikais. Apgyvendinti ir trumpai pasižvalgę po salą būsimos asamblėjos dalyviai susirinko Karalystės salėje.

 Netikėta reklama

Važiuodami į asamblėją kai kurie delegatai netikėtai išgirdo, kaip vietinis kunigas skelbia per radiją apie jų atvykimą. Jo žodžiais, turistai iš žemyno vaikščios po namus ir kalbės apie artėjančią pasaulio pabaigą. Nors kunigas ragino parapijiečius nesiklausyti atvykėlių, visi sužinojo, kad į salą susirinko nemažai Jehovos liudytojų. Tai sužadino salos gyventojų smalsumą. Per kitas dienas atvykusieji taktiškai dalijosi su jais viltinga gerąja naujiena.

Asamblėja prasideda

Sekmadienio rytą atvykusius klausyti pirmosios dienos programos prie Karalystės salės įėjimo pasitiko vietiniai broliai. „Iorana Koe! Iorana Koe!“ — „Sveiki atvykę!“ Kai kurios seserys vilkėjo tradiciniais drabužiais, o plaukus polineziečių papročiu buvo pasipuošusios spalvingomis gėlėmis.

Po malonios muzikinės įžangos apie šimtas balsų darniai užgiedojo „Būkite tvirti, nepajudinami!“ Giesmė skambėjo kaip niekad garsiai. Vietiniai broliai nesulaikė ašarų, kai pirmininkas tarė pasveikinimo žodžius jų gimtąja rapanujų kalba. Per pertrauką trys nauji liudytojai parodė pasiaukojimą Dievui vandens krikštu. Pasibaigus pirmosios dienos programai, kiekvienas pasijuto artimesnis Jehovai ir visai brolijai. (1 Petro 5:9)

Iš ryto — visi į tarnybą

Dėl ypatingų salos aplinkybių rajono asamblėjos programa antrąją dieną prasidėjo po pietų. Naudodamiesi proga delegatai rytą dalyvavo skelbimo tarnyboje. Ką jie patyrė?

Viena pagyvenusi moteris, aštuonių vaikų motina, liudytojams pareiškė negalinti šnekėtis, nes yra katalikė. Kai jie pasakė norį kalbėti apie sunkumus, kurie paliečia kiekvieną, pavyzdžiui, apie narkotikus ir šeimų bėdas, ji sutiko išklausyti.

Kita senyva moteris liudytojų porą priėmė šaltokai. Jos nuomone, lankyti reikia tuos, kurie gyvena žemyne, nes jie kitiems tokie žiaurūs. Ta pora pasakė, kad „geroji naujiena apie karalystę“ skelbiama kiekvienam ir kad jų atvykimo į salą tikslas — dalyvauti asamblėjoje, kuri visiems padės labiau pamilti Dievą. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972) Jie pasiteiravo, ar moteris norėtų ilgai gyventi rojaus sąlygomis, tokiomis kaip šioje saloje, tik be ligų ir mirties. Liudytojams paminėjus, kiek šimtmečių saloje stūkso užgesę ugnikalniai, ji susimąstė apie gyvenimo trukmę ir paklausė: „Kodėl žmogaus amžius toks trumpas?“ Paskui  nustebusi perskaitė jai atskleistą Psalmyno 90:10 eilutę.

Tuo momentu gretimame bute pasigirdo riksmai. Nors liudytojai nesuprato rėkiančiųjų, moteris pasakė, jog kaimynai, jos artimieji, svaidosi keiksmais ir aiškiai įspėja, kad liudytojų nenori. O ta pašnekovė buvo nua — vyriausia šeimos duktė. Kadangi jos tėvas miręs, ji turėdavo spręsti, kas šeimai geriausia. Matant giminaičiams, sava tarme ji apgynė skelbėjus ir mielai priėmė pasiūlytus leidinius. Kitą tos savaitės dieną pastebėjusi einant šiuos liudytojus liepė savo broliui sustabdyti mašiną. Nepaisydama jo apmaudo, atsisveikino su jais ir palinkėjo sėkmės tarnyboje.

Nors kai kurie saliečiai, atrodė, piktinosi žinia, skelbiama atvykusių iš žemyno liudytojų, svečiai pamatė, kad Rapanujo žmonės iš prigimties malonūs bei draugiški. Dauguma mielai klausėsi gerosios naujienos. Iš 20 saloje pakrikštytų liudytojų 6 čia gimė ir užaugo. Vienas jų Biblijos tiesą sužinojo klausydamasis gretimame kambaryje jo žmonai vedamų studijų. Jiedu abu dabar krikštyti liudytojai, o jis yra susirinkimo tarnybinis padėjėjas.

Dvasinis mokymas tęsiasi

Po pietų prasidėjo antrosios dienos programa. Prie 32 vietinių brolių ir sesių bei 33 delegatų kaip ir pirmą dieną prisidėjo nemažai susidomėjusių žmonių. Programos, taip pat kalbos „Kaip meilė ir tikėjimas nugali pasaulį“, klausėsi beveik šimtas asmenų. Dalyviams buvo akivaizdu: Jehovos tautos nariai, netgi visai skirtingų kultūrų, myli vienas kitą. (Jono 13:35)

Per šią asamblėją rajono bei srities prižiūrėtojai atskirai susitiko su pionieriais. Kartu su trimis visalaikiais tarnais iš salos dalyvavo ir svečiai, tarnaujantys reguliariaisiais ar specialiaisiais pionieriais. Visi buvo labai padrąsinti.

 Kitą rytą vietiniai broliai, dirbantys gidais, delegatams aprodė salą. Lankytojai pamatė akmenų skaldyklą, kur buvo ištašytos moai, taip pat ugnikalnius, kur senovėje vykdavo varžybos, ir, žinoma, puikųjį auksaspalvį Anakenos paplūdimį, kuriame išsilaipino pirmieji atsikėlėliai. *

Paskutinė proga pabūti su broliais — Susirinkimo knygos studijos. Po sueigos vietiniai liudytojai nustebino svečius vaišėmis. Paskui apsirengę tradiciniais drabužiais jie šoko liaudies šokius. Niekas neabejojo, kad pastangos surengti asamblėją buvo ne veltui.

Visą džiugią savaitę praleidę su šiais tolimais broliais bei sesėmis, delegatai labai prie jų prisirišo. Sunku buvo palikti salą. Jie visuomet brangins savo naujus draugus, prisimins dvasinį padrąsinimą. Oro uoste broliai užkabino išvykstantiems savo pačių surinktų kiaukutų vėrinius.

Atsisveikindami delegatai kalbėjo: „Iorana! Iau he hoki mai e Rapa Nui ee“ — „Viso gero! Aš grįšiu pas tave, Rapanuji.“ Taip, jie trokšta dar sykį aplankyti naujuosius draugus — dvasinės šeimos narius toje nepaprastoje, izoliuotoje, paslaptingoje ir draugiškoje Velykų saloje!

[Išnašos]

[Rėmelis 24 puslapyje]

Liudijimas Velykų saloje

Prieš porą metų iki šios įsimintinos asamblėjos rajono prižiūrėtojas su žmona lankėsi saloje ir patyrė daug malonių akimirkų. Pavyzdžiui, įsivaizduok jų nuostabą, kai viena sesuo, veždama juos į nakvynės vietą, pasakė, jog pietų Čilėje maždaug prieš 16 metų jiedu jai, dar paauglei, vedė Biblijos studijas. Paskui ta sėkla davė vaisių Rapanujyje.

Jie prisiminė kitą įdomų atvejį. Vienos suvenyrų parduotuvės savininkas priėmė „Šventojo Rašto Naujojo pasaulio vertimą“ ir Biblijos studijavimo priemonę Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą (išleido Jehovos liudytojai). Apsilankius pakartotinai, jis pasakė, jog negalėjo tos Biblijos perskaityti. Pasirodo, jie buvo palikę Bibliją ne ispanų, o prancūzų kalba! Viskas buvo tuoj išspręsta. Skaitydamas šią knygą gimtąja kalba ir vietinių liudytojų padedamas, tas vyras pamatė, jog Bibliją suprasti ne taip jau sunku.

[Žemėlapis 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

VELYKŲ SALA

ČILĖ

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Du iš tų, kurie krikštijosi rajono asamblėjoje

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Rano Raraku ugnikalnio šlaitas; įklija: saloje augančių laukinių gvajavų vaisiai