Ar religija yra žmonijos bėdų kaltininkė?

„RELIGIJA arba kursto nesantaiką, arba veikia tarsi kvaišalai, slopindama sąžinę ir brukdama žmogui į galvą visokias iliuzijas... Žmonės bukinami, tampa prietaringi, pilni neapykantos ir baimės“, — taip mano vienas buvęs metodistų bažnyčios misionierius. Jis dar pridūrė: „Šie kaltinimai pagrįsti. Yra gera ir bloga religija“ (Start Your Own Religion).

Kai kas galbūt pasipiktins, neva „tokia kritika neteisinga“. Tačiau istorijos faktų nepaneigsi. Religijos, kuri apibrėžiama kaip „tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos..., tikyba“, praeitis sukrečianti. Religija turėtų šviesti ir įkvėpti. Tačiau patirtis rodo, kad ji dažniausiai gimdo nesantaiką ir neapykantą kitiems. Kodėl?

Klaidina „šviesos angelas“

Šventasis Raštas į tai atsako labai paprastai. Apsimetęs „šviesos angelu“, Šėtonas Velnias milijonus žmonių suvedžioja, kad  jie laikytųsi jo mokymų, užuot klausę Dievo. (2 Korintiečiams 11:14) Pasak apaštalo Jono, Šėtono įtaka tokia didelė, jog „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“. (1 Jono 5:19, kursyvas mūsų) Jonas žinojo, kad Šėtonas „suvedžioja visą pasaulį“. (Apreiškimo 12:9, Brb)

Kokios to pasekmės? Šėtono kurstomi žmonės prikūrė religinių institucijų, kurios iš pažiūros atrodo šventos. Jos prisidengia „dievotumo išvaizda“, tačiau veda blogus vaisius ir taip atskleidžia savo tikrąjį veidą. (2 Timotiejui 3:5, Brb) Religija nepadeda spręsti problemų, o pati jas sukelia.

Neskubėkite sakyti, kad toks vertinimas perdėtas ar neprotingas. Turėkite omenyje, kad apgautasis nežino esąs apgaudinėjamas. Apaštalas Paulius davė pavyzdį: „Aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams.“ (1 Korintiečiams 10:20) Tie žmonės tikriausiai irgi būtų nepatikėję, kad garbina demonus. Jie manė, jog meldžiasi geram dievui ar dievams. Tačiau juos suvedžiojo Šėtono pagalbininkės — „dvasinės blogio jėgos dangaus aukštumose“. (Efeziečiams 6:12)

Apsvarstykime, kaip Šėtonui pavyko apgauti ir paklaidinti daugelį „krikščionių“, neklausiusių apaštalo Jono perspėjimo apie nedorą Velnio įtaką. (1 Korintiečiams 10:12)

Jėzus perteikė Dievo žinią

Jėzus pasakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs.“ (Jono 7:16) Kristus perteikė Visagalio Dievo mintis. Todėl jo mokymai stiprino, kėlė klausytojų dvasią. Jėzus ‘neslopino sąžinės ir nebruko žmonėms į galvą iliuzijų’. Priešingai, jo mokymai vadavo iš religinės apgaulės bei filosofijų žmonių, kurių ‘protavimas buvo aptemęs’ dėl Šėtono melo. (Efeziečiams 4:18; Mato 15:14; Jono 8:31, 32)

Tikruosius krikščionis buvo galima atpažinti ne iš demonstruojamo pamaldumo, bet iš tikėjimo, atspindinčio patrauklias Dievo šventosios dvasios ugdomas savybes. (Galatams 5:22, 23; Jokūbo 1:22; 2:26) Svarbiausia iš jų yra meilė — tikrosios krikščionybės skiriamasis bruožas. (Jono 13:34, 35)

Tačiau atkreipkite dėmesį štai į ką: nei Jėzus, nei jo apaštalai nesitikėjo, kad krikščionių susirinkimas liks toks, koks buvo įkurtas. Jie žinojo, kad paplis atskalūnybė ir kuriam laikui teisinga religija bus užgožta.

Teisinga religija laikinai užgožta

Palyginime apie kviečius ir rauges Jėzus išpranašavo, kad teisinga religija kurį laiką bus sunkiai atpažįstama. Persiskaitykite Mato 13:24-30, 36-43. Jėzus prisėjo lauką „geros sėklos“ — kviečių, vaizduojančių jo tikruosius sekėjus; jie iš pradžių sudarė krikščionių susirinkimą. Kristus perspėjo, kad „priešas“, Šėtonas Velnias, kviečių lauke prisės raugių — žmonių, kurie skelbsis seką Jėzumi Kristumi, tačiau iš tiesų atmes jo mokymus.

 Po apaštalų mirties susirinkime netruko pridygti „raugių“, labiau mėgusių žmogiškus išvedžiojimus negu „Viešpaties žodį“. (Jeremijo 8:8, 9; Apaštalų darbų 20:29, 30) Taip atsirado iškreipta, netikra krikščionybė. Jai vadovavo Šventajame Rašte minimas „Nedorėlis“ — sugedusi, pilna „visokios nedoros apgaulės“ dvasininkija. (2 Tesalonikiečiams 2:6-10) Jėzus išpranašavo, jog „šios santvarkos pabaigoje“ (NW) padėtis pasikeis. Kviečiams prilyginti krikščionys bus surinkti, o „raugės“ sunaikintos.

Būtent netikra krikščionybė atsakinga už „ištisus barbariškumo amžius“ ir už dvasinę tamsą, kurioje skendėjo žmonės. Apaštalas Petras numatė tokį nuopuolį ir visokias žiaurenybes, daromas religijos vardu. Todėl teisingai išpranašavo, kad „dėl jų [tariamų krikščionių] bus piktžodžiaujama tiesos keliui“. (2 Petro 2:1, 2)

„Įniršio ir neapykantos teologija“

Žinoma, blogą vardą religijai pelnė ne vien krikščionijos pasaulis. Tik pagalvokite apie „karingą dievotumą“, kurį, pasak buvusios vienuolės Karen Armstrong, kurstė „visų pagrindinių religijų“ fundamentalistai. Armstrong nuomone, kiekvieną religiją galima įvertinti pagal tai, ar ji moko „tikros užuojautos“. Tad ko vertos fundamentalistinės religijos? Ji rašo: „Fundamentalistiniai tikėjimai, ar tai būtų žydų, krikščionių ar musulmonų, negali atlaikyti tokio išbandymo, jeigu tampa įniršio ir neapykantos teologija“ (The Battle for God—Fundamentalism in Judaism, Christianity and Islam). Tačiau ar tik fundamentalistinės religijos nusipelnė būti taip vertinamos ir tapo „įniršio ir neapykantos teologijomis“? Praeitis rodo ką kita.

Šėtonas, galima sakyti, yra įkūręs pasaulinę klaidingos religijos imperiją. Ji kursto pagiežą, neapykantą ir nesiliaujantį kraujo liejimą. Dievo Žodyje ši imperija vadinama „Didžiąja Babele, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“. Ji lyg pasileidėlė, sėdinti ant žvėries — pasaulio politinės sistemos. Šventajame Rašte pažymima, kad ši moteris kalta dėl „visų žemėje nužudytųjų kraujo“. (Apreiškimo 17:4-6; 18:24)

Ne visi suvedžioti

Vis dėlto istorija rodo, kad ne visi buvo suvedžioti. Melvinas Bregas mano, kad net ir pačiais tamsiausiais laikais „buvo nuostabių žmonių, dariusių gera, nors dauguma buvo pikti“. Tikrieji krikščionys nepaliovė „garbinti [Dievą] dvasioje ir tiesoje“. (Jono 4:21-24, Brb) Jie atsiskyrė nuo pasaulinės religinės sistemos — ištvirkėlės, tapusios „karų rėmėja“. Jie nesivėlė į Bažnyčios ir Valstybės santykius, kurie, kaip liudija istorija, labiau primena „sutartį su Šėtonu negu su Jėzumi Nazariečiu“ (Two Thousand Years—The Second Millenium: From Medieval Christendom to Global Christianity).

Šiais laikais puikiai žinomi geri Jehovos liudytojų darbai. Jie nenori susitepti klaidinga religija, todėl visus savo įsitikinimus bei darbus grindžia Dievo Žodžiu — Biblija. (2 Timotiejui 3:16, 17) Jie mokosi iš pirmojo amžiaus krikščionių ir laikosi Jėzaus paliepimo ‘nebūti pasaulio’. (Jono 15:17-19; 17:14-16) Pavyzdžiui, Vokietijoje nacizmo laikais liudytojai atsisakė laužyti krikščioniškus principus. Dėl to naciai ir Hitleris jų nekentė. Viename mokykliniame vadovėlyje rašoma: „Jehovos liudytojai...  laikėsi Biblijos mokymo neimti ginklo jokiomis aplinkybėmis. Taigi jie atsisakė eiti į armiją ir apskritai bendradarbiauti su nacistais. Todėl SS įkalino ištisas Jehovos liudytojų šeimas“ (Germany—1918-45). Iš tikrųjų dėl nacistų persekiojimo Vokietijoje mirė šimtai Jehovos liudytojų.

Žinoma, dėl savo įsitikinimų kentėjo ir drąsūs kitų religijų išpažinėjai. Tačiau Jehovos liudytojai tai darė ne pavieniui, o kaip religinė organizacija. Didžioji dauguma liudytojų tvirtai laikėsi pagrindinio Šventojo Rašto principo: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apaštalų darbų 5:29; Morkaus 12:17)

Problemų šaknys

Tad ne visa religija kalta dėl žmonijos problemų, — tik klaidinga religija. Dievas ruošiasi greitu laiku sunaikinti bet kokią klaidatikystę. (Apreiškimo 17:16, 17; 18:21) Kiekvienam tiesą bei teisingumą mylinčiam žmogui jis liepia: „Išeik iš Babelės [klaidingos religijos imperijos], mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų! Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes.“ (Apreiškimo 18:4, 5) Pats Dievas piktinasi tokia religija, kuri ‘kursto nesantaiką, slopina sąžinę ir bruka žmonėms į galvą visokias iliuzijas, juos bukindama, darydama prietaringus, pilnus neapykantos ir baimės’!

Tad šiuo metu visus ištroškusius tiesos Dievas buria į tyrą religiją. Ta religija ištikimai laikosi mylinčio, teisingo ir gailestingo Kūrėjo mokymų. (Michėjo 4:1, 2; Sofonijo 3:8, 9; Mato 13:30) Jūs irgi galite tapti jos nariu. Jei norėtumėte daugiau sužinoti, kaip galima atpažinti teisingą religiją, nesivaržykite parašyti šio žurnalo leidėjams arba kreiptis į bet kurį Jehovos liudytoją.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Įvairių socialinių sluoksnių žmonės rado pasitenkinimą teisingoje religijoje