Ar Jehovai reikšminga, ką tu darai?

KAIP tu manai? Daug kas galvoja: „Žinau, kad Dievas matė Mozės, Gideono ir Dovydo darbus, bet abejoju, ar jis domisi manaisiais. Aš nė iš tolo neprilygstu tiems vyrams.“

Tiesa, bibliniais laikais kai kurie ištikimi žmonės parodė tikėjimą didžiais žygdarbiais: ‘užkariavo karalystes, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų’. (Hebrajams 11:33, 34) Bet buvo ir ne tokių įspūdingų tikėjimo darbų. Tačiau Biblija patikina, kad jie neliko nepastebėti. Aptarkime šios knygos pasakojimus apie vieną piemenį, pranašą ir našlę.

Piemuo atnašauja auką

Ką prisimeni apie Abelį, antrąjį Adomo ir Ievos sūnų? Turbūt tai, kad jis buvo nužudytas. Šito daugumai iš mūsų greičiausiai neteks patirti. Bet Dievui Abelis rūpėjo dėl kitos priežasties.

Kartą jis išsirinko iš savo bandos kelis geriausius gyvulius ir paaukojo Dievui. Mūsų dienomis jo auka atrodo gan kukli; vis dėlto Dievas ją matė ir priėmė. Maža to, beveik po keturių tūkstantmečių apaštalas Paulius Jehovos įkvėptas apie ją užsiminė laiške hebrajams. Net po daugybės metų Dievas nepamiršo tos, atrodo, paprastos atnašos! (Hebrajams 6:10; 11:4)

Kaip Abelis pasirinko, ką aukoti? Biblija to nepasako, bet greičiausiai jis iš anksto kruopščiai viską apmąstė. Abelis buvo piemuo, tad nenuostabu, kad aukojo iš savo bandos. Tačiau atkreipk dėmesį, jog išrinko geriausius — „riebiausius pirmagimius“. (Pradžios 4:4, Brb) Galimas daiktas, jis apsvarstė Jehovos žodžius, pasakytus gyvatei Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį.“ (Pradžios 3:15, Brb; Apreiškimo 12:9) Nors Abelis ir nesuprato, kas toji „moteris“ bei jos „sėkla“, turbūt suvokė, jog, ‘įgeliant į kulnį’ jos sėklai, bus pralietas kraujas. Jis žinojo, kad nėra nieko vertesnio už gyvą, kvėpuojančią būtybę. Tad tikrai jo auka tiko.

Kaip Abelis, krikščionys šiandien irgi aukoja Dievui. Bet ne bandos pirmagimius, o „šlovinimo auką, tai yra viešai [Dievo] vardą skelbiančių lūpų vaisių“.  (Hebrajams 13:15, NW) Mūsų lūpos viešai skelbia, kai liudijame apie savo tikėjimą.

Ar norėtum, kad tavo auka būtų dar vertingesnė? Tada gerai pamąstyk apie tavo teritorijoje gyvenančius žmones. Kas jiems rūpi? Kuo domisi? Kokia Biblijos informacija jiems patiktų? Kaskart baigęs skelbti išanalizuok pokalbius — taip galėsi pasitobulinti. Apie Jehovą aiškink įtikinamai, nuoširdžiai, kad atnašautum tikrą „šlovinimo auką“.

Pranašas skelbia abejingiems kaimynams

Dabar pakalbėkime apie pranašą Henochą. Greičiausiai jis vienintelis tomis dienomis liudijo apie Jehovą Dievą. Ar tu, kaip Henochas, vienas šeimoje ištikimai tarnauji Jehovai? Gal klasėje ar darbovietėje tik tu laikaisi Biblijos principų? Jei taip, sunkumų neišvengsi. Draugai, bendraklasiai, giminės ar bendradarbiai gali mėginti įkalbėti tave pažeisti Dievo įstatymus. „Niekas nesužinos, — galbūt sakys jie. — Mes neišduosim.“ Tikriausiai įtikinės, kad kvaila laikytis Biblijos moralės normų, nes Dievo nedomina, ką tu veiki. Iš apmaudo, kad mąstai ir elgiesi kitaip, jie galbūt visomis jėgomis stengsis tave palaužti.

Tiesa, tokią įtaką atlaikyti nelengva, bet įmanoma. Pagalvok apie Henochą, septintąjį nuo Adomo. (Judo 14) Kai Henochas gimė, dauguma žmonių jau buvo praradę dorovės jausmą. Jie begėdiškai kalbėjo ir piktai elgėsi. (Judo 15) Jų elgesys panėšėjo į šiandieninių žmonių.

Kaip Henochas ištvėrė? Atsakymas turėtų mus dominti. Nors tuomet pranašas tikriausiai vienintelis žemėje garbino Jehovą, iš tiesų buvo ne vienas. Jis vaikščiojo su Dievu. (Pradžios 5:22, Brb)

Pranašui svarbiausia buvo įtikti Jehovai. Henochas žinojo: vaikščioti su Dievu reiškia daugiau, nei gyventi tyrai ir dorai. Jehova tikėjosi, kad jis skelbs. (Judo 14, 15) Žmones reikėjo įspėti, jog bedieviškus jų darbus Jehova mato. Henochas ištikimai vaikščiojo su Dievu daugiau kaip 300 metų — nepalyginti ilgiau už mus. Ir tą jis darė iki pat mirties. (Pradžios 5:23, 24)

Kaip Henochas, mes irgi esame įpareigoti skelbti. (Mato 24:14) Gerąją naujieną skleidžiame ne tik po namus, bet stengiamės paliudyti giminėms, bendradarbiams, bendraklasiams. Vis dėlto kartais galime pristigti drąsos. Gal ir tau taip būna? Nenuleisk rankų. Sek pirmųjų krikščionių pavyzdžiu ir prašyk Dievą drąsos. (Apaštalų darbų 4:29) Visada prisimink: kol vaikščiosi su Dievu, niekada neliksi vienas.

Vaišinga našlė

Tik pagalvok, kaip už kuklų valgį dukart buvo palaiminta viena našlė! Ji buvo ne izraelitė, o svetimtautė, gyvenusi Sareptoje X a. p. m. e.  Baigiantis ilgą laiką trukusiai sausrai ir badui, našlės atsargos beveik išseko. Teliko sauja miltų bei šiek tiek aliejaus pavalgyti jai ir sūnui.

Tada atvyko Dievo pranašas Elijas ir paprašė pasidalyti tuo kukliu maistu. Jo vargiai būtų užtekę pačiai našlei bei vaikui, jau nekalbant apie svečią. Tačiau Elijas, remdamasis Jehovos žodžiu, patikino moterį: jeigu pasidalins valgiu, nebadaus nei ji, nei berniukas. Pasikliauti, jog Izraelio Dievas nepamirš jos, svetimtautės našlės, reikėjo tikėjimo. Vis dėlto moteris nesuabejojo Eliju ir sulaukė Jehovos palaimų. „Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip Viešpats buvo sakęs per Eliją.“ Moteris drauge su vaiku turėjo maisto iki pat badmečio pabaigos. (1 Karalių 17:8-16)

Tai dar ne viskas. Po kurio laiko jos mylimas sūnus susirgo ir numirė. Atjautos paskatintas Elijas meldė Jehovą grąžinti berniukui gyvybę. (1 Karalių 17:17-24) Nepaprastas prašymas. Nėra įrodymų, kad iki to meto kas nors būtų buvęs prikeltas! Ar Jehova vėl parodys gailestingumą svetimtautei našlei? Taip. Jis suteikė Elijui galios atgaivinti berniuką. Apie tą pagerbtą moterį Jėzus vėliau pasakė: „Daug našlių buvo Izraelyje... Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidono šalyje, Sareptoje.“ (Luko 4:25, 26)

Mūsų dienomis ekonomika nestabili net aukštą pramonės lygį pasiekusiuose kraštuose. Kai kurios didelės bendrovės atleidžia darbuotojus, ištikimai dirbusius ne vieną dešimtmetį. Bijodamas netekti darbo, krikščionis gali imti galvoti, jog kuo daugiau laiko skirs darbui, tuo daugiau šansų turės jį išsaugoti. Bet tuomet pritrūks laiko rūpintis emociniais ir dvasiniais šeimos poreikiais, lankyti krikščionių sueigas bei skelbti. Vis dėlto krikščionis gali manyti, kad privalo bet kokia kaina išlaikyti darbą.

Žinoma, kai ekonominė padėtis tokia sunki, nerimas pagrįstas. Darbą rasti nelengva. Dauguma iš mūsų nesiekia praturtėti, bet kaip našlė iš Sareptos nori turėti kas būtiniausia. Tačiau apaštalas Paulius primena Dievo žodžius: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu. Todėl galime su pasitikėjimu tarti: Viešpats mano gelbėtojas — aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?!“ (Hebrajams 13:5, 6) Šiuo pažadu neabejodamas, Paulius net rizikavo gyvybe, bet Jehova visuomet juo rūpinosi. Neapleis jis ir mūsų, jeigu jo nepaliksime.

Galbūt atrodo, kad niekada nenuveiksime tiek, kiek dvasingi vyrai Mozė, Gideonas, Dovydas. Vis dėlto galime sekti jų pavyzdžiu. Ir visuomet prisiminkime, kokiais kukliais darbais tikėjimą Dievu įrodė Abelis, Henochas ir našlė iš Sareptos. Jehovai svarbūs visi tikėjimo darbai, net maži. Kada Dievo bijantis moksleivis atsisako bendraamžio siūlomų narkotikų, kai krikščionė atmeta nepadorų bendradarbio pasiūlymą arba kai pagyvenęs liudytojas ištikimai lanko sueigas nepaisydamas  nuovargio ir silpnos sveikatos, — Jehova tai mato. Ir džiaugiasi! (Patarlių 27:11)

Ar tu pastebi kitų darbus?

Taip, Jehova mato mūsų darbus. Tad sekdami jo pavyzdžiu irgi turime stengtis pastebėti kitų pastangas. (Efeziečiams 5:1) Kodėl nepasidomėjus, kokius sunkumus tenka įveikti bendratikiams, kad galėtų atvykti į sueigas, išeiti į lauko tarnybą arba nudirbti kasdienius darbus?

Stenkis parodyti, jog vertini bendratikių pastangas. Toks rūpestis juos nudžiugins bei patikins, kad Jehova jas irgi vertina.