Neįtikėtina Boazo ir Rūtos santuoka

PAVASARIS. Netoli Betliejaus esančiame klojime verda darbas. Baigiasi ilga diena. Šviežiai paskrudintų grūdų kvapas primena išalkusiems darbininkams, kad atėjo metas vakarieniauti. Žmonės džiaugiasi savo triūso vaisiais.

Turtingas žemvaldys Boazas sočiai pavalgo, atsigeria ir prisėda atsikvėpti prie didelės grūdų krūvos. Jau temsta. Visi susiranda patogią vietą pailsėti. Smagiai nusiteikęs Boazas apsikloja ir nugrimzta į miegą.

Slaptas susitikimas

Vidurnaktį Boazas pabunda sušalęs ir drebėdamas. Še tau — jo kojos nuklotos ir kažkas guli prie jų. Tamsoje nieko nematydamas, Boazas klausia: „Kas tu?“ Pasigirsta moters balsas: „Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Išplėsk savo drabužio skverną ant savo tarnaitės, nes tu esi išpirkėjas!“ (Rūtos 3:1-9; Jr)

Vienu du jie kalbasi tamsoje. Moteriai nedera taip pasirodyti klojime. (Rūtos 3:14) Tačiau Boazas leidžia jai gulėti prie jo kojų iki priešaušrio. Tada ji atsikelia ir pasišalina — taip išvengia nepagrįstų kalbų.

Gal tai buvo romantiškas pasimatymas? Gal Rūta, vargana jauna našlė iš pagonių šalies, apsuko galvą turtingam pagyvenusiam vyriškiui? O gal Rūtos padėtis Boazą paskatino tą naktį pasinaudoti vieniša moterimi? Ne. Visa, kas vyko, rodo ištikimybę ir meilę Dievui, ir yra labai įsimintina.

Kas yra Rūta? Kokie jos motyvai? Ir kas toks turtuolis Boazas?

„Kilni moteris“

Prieš daugelį metų iki šio įvykio Judą ištiko badas. Viena izraelitų šeima keturiese — Elimelechas, jo žmona Noomė ir sūnūs Machlonas bei Kiljonas — išvyko į derlingą Moabo šalį. Sūnūs vedė moabites: Rūtą ir Orpą. Ilgainiui tie trys vyrai mirė. Paskui moterys sužinojo, kad Izraelyje viskas pasikeitė į gera. Tad Noomė — našlaujanti, nusiminusi, neturinti nei vaikų, nei anūkų — nusprendė pareiti į tėviškę. (Rūtos 1:1-14)

Pakeliui į Izraelį Noomė įtikino Orpą grįžti pas savo tautą. Paskui ji tarė Rūtai: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo  svainę!“ Bet Rūta atsako: „Neversk manęs palikti tave..., nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš... Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas! Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota.“ (Rūtos 1:15-17) Taip dvi beturtės našlės parkeliavo į Betliejų. Čia kaimynai, matydami, kaip Rūta myli anytą ir ja rūpinasi, kalba, jog ji „geresnė [Noomei] negu septyni sūnūs“. Kiti sako, kad marti yra „kilni moteris“. (Rūtos 3:11; 4:15)

Betliejuje prasidėjus miežių pjūčiai Rūta taria Noomei: „Leisk man eiti ir pasirinkti varpų paskui pjovėjus lauke žmogaus, kurio akyse rasiu malonę.“ (Rūtos 2:2)

Pasitaiko, kad ji ateina į lauką, priklausantį Boazui, savo uošvio Elimelecho giminaičiui. Ji prašo prižiūrėtojo leisti pasirinkti varpų. Visi mato, kaip Rūta uoliai darbuojasi, ir prižiūrėtojas pagiria ją Boazui. (Rūtos 1:22—2:7)

Apsaugotojas ir labdarys

Boazas yra dievobaimingas Jehovos garbintojas. Kasryt jis pasveikina pjovėjus žodžiais: „Jehova tebūna su jumis“, o šie atsako: „Jehova telaimina tave.“ (Rūtos 2:4, NW) Matydamas, kokia Rūta stropi darbininkė, ir sužinojęs, kokia ji ištikima Noomei, Boazas pasiūlo šiai moteriai ir toliau rinkti čia varpas. Jis sako: ‘Pasilik mano lauke; neik kitur. Laikykis prie mano tarnaičių; su jomis būsi saugi. Įsakiau jaunuoliams tavęs neliesti. Ištroškusi gerk, ką jie bus pasėmę.’ (Rūtos 2:8, 9)

Rūta puola kniūbsčia ir taria: ‘Kodėl tu man, svetimšalei, toks maloningas?’ Boazas atsako: ‘Man viską papasakojo, kaip tu elgeisi su anyta po savo vyro mirties, kaip palikai tėvą, motiną, gimines, tėviškę ir atėjai pas tautą, kurios anksčiau nepažinojai. Teatlygina Jehova už tavo poelgį. Teduoda pilną užmokestį.’ (Rūtos 2:10-12; NW)

Boazas nesistengia pelnyti jos meilę. Jo pagyrimo žodžiai plaukia iš širdies. Rūta yra labai nuolanki; ji dėkinga už raminančią paguodą. Moteris mano neužsitarnavusi tokios paguodos ir darbuojasi dar uoliau. Vėliau, pietų metu, Boazas jai sako: ‘Ateik, valgyk duonos ir padažyk savo kąsnį acte.’ Iki soties pasistiprinusi, Rūta palieka maisto ir Noomei. (Rūtos 2:14, Skv)

Surinktus per dieną maždaug 22 litrus miežių drauge su likusiu maistu Rūta parneša namo anytai. (Rūtos 2:15-18) Noomė nudžiunga dėl tokios gausos ir klausia: „Kur rinkai šiandien?.. Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas!“ Sužinojusi, kad tai Boazas, Noomė sako: „Telaimina jį Viešpats, kurio malonė nepaliko  nei gyvųjų, nei mirusiųjų!“ ... „Tas vyras yra mums artimas giminietis; jis yra vienas iš mūsų išpirkėjų.“ (Rūtos 2:19, 20; Jr)

Ieškoma „atilsio vieta“

Trokšdama marčiai „atilsio vietos“, arba namų, Noomė nusprendžia pasinaudoti proga kreiptis, kaip numatyta Dievo Įstatyme, dėl išpirkimo. (Kunigų 25:25; Pakartoto Įstatymo 25:5, 6) Ji pamoko Rūtą, kaip veiksmingai, netgi šiek tiek dramatiškai patraukti Boazo dėmesį. Pasiruošusi ir gerų patarimų vedama, Rūta naktį eina į Boazo klojimą. Čia randa jį miegantį. Moteris nudengia jo kojas ir laukia, kol pabus. (Rūtos 3:1-7; Jr)

Šis simbolinę reikšmę turintis Rūtos poelgis pabudusiam Boazui padeda suvokti, ką reiškia jos prašymas ‘išplėsti savo drabužio skverną ant savo tarnaitės’. Rūtos kreipimasis paskatina pagyvenusį judėją prisiminti savo kaip išpirkėjo, mirusio Rūtos vyro Machlono giminaičio, pareigą. (Rūtos 3:9, Jr)

Naktinis Rūtos apsilankymas nelauktas. Tačiau Boazo reakcija leidžia manyti, kad Rūtos prašymas išpirkti nėra visiškai netikėtas — jis noriai sutinka imtis reikalo.

Rūtos balse tikriausiai girdisi nerimo gaidelė, todėl Boazas ją nuramina: „Dabar, mano dukterie, nesibaimink! Visa, ką sakai, padarysiu, nes visa miesto taryba žino, kad esi kilni moteris.“ (Rūtos 3:11)

Boazas neabejoja, kad Rūtos veiksmai visiškai tyri ir tai matyti iš jo žodžių: „Būk Viešpaties palaiminta, mano dukterie! Antrasis tavo ištikimybės darbas viršija pirmąjį.“ (Rūtos 3:10) Pirmuoju atveju Rūta parodė ištikimą meilę Noomei, antruoju — norą, kad ją išpirktų Boazas — daug vyresnis vyras, nes jis buvo išpirkėjas. Ji troško turėti palikuonį dėlei mirusio vyro Machlono vardo ir Noomės.

Vienas išpirkėjas atsisako savo teisės

Kitą rytą Boazas pasišaukia giminaitį, kuris paminėtas kaip „tas ir tas“. Jis artimesnis Noomei nei Boazas. Prie miesto gyventojų ir seniūnų Boazas sako: ‘Noriu pranešti, kad turi teisę išpirkti iš Noomės žemės sklypą, kuris priklausė jos vyrui Elimelechui.’ Boazas tęsia: ‘Ar išpirksi? Jei ne, aš tai padarysiu.’ „Tas ir tas“ pasakė norįs išpirkti. (Rūtos 4:1-4; Jr)

Bet „to ir to“ laukia staigmena! Liudininkų akivaizdoje Boazas toliau sako: „Tą dieną, kai įsigysi lauką iš Noomės rankų, taip pat privalai įsigyti ir Rūtą Moabitę, mirusiojo žmoną, kad įamžintum  mirusiojo vardą jo pavelde.“ Baimindamasis, kad tai pakenks jo paties paveldui, anas giminaitis atsisako savo teisės ir taria: „Negaliu sau išpirkti.“ (Rūtos 4:5, 6; Jr)

Pagal paprotį tas, kuris atsisakydavo išpirkti, turėdavo nusiauti sandalą ir atiduoti jį kitam. Todėl pirmasis išpirkėjas sako Boazui: „Įsigyk pats sau!“ ir nusiauna sandalą. Tuomet Boazas taria seniūnams ir visiems žmonėms: „Šiandien esate liudytojai, kad aš įsigijau iš Noomės rankų visa, kas priklausė Elimelechui, ir visa, kas priklausė Kiljonui ir Machlonui. Kartu aš įsigyju Machlono našlę Rūtą Moabitę kaip žmoną, kad būtų įamžintas mirusiojo vardas jo pavelde... Jūs esate šiandien liudytojai!“ (Rūtos 4:7-10)

Visi buvę prie vartų sako Boazui: „Tegu Viešpats padaro moterį, ateinančią į tavo namus, panašią į Rachelę ir Lėją, kurios kartu kūrė Izraelio namus. Klestėk Efratoje ir įamžink savo vardą Betliejuje!“ (Rūtos 4:11, 12)

Šitaip žmonių palaimintas Boazas veda Rūtą. Ji pagimdo sūnų Obedą. Taip Rūta ir Boazas tampa karaliaus Dovydo ir galiausiai Jėzaus Kristaus protėviais. (Rūtos 4:13-17; Mato 1:5, 6, 16)

„Pilnas užmokestis“

Iš viso pasakojimo — nuo pirmo malonaus pasveikinimo darbininkams iki sutikimo išsaugoti Elimelecho šeimos vardą — matyti, kad Boazas buvo iškilus asmuo — veiklus, autoritetingas. Drauge jis rodė savitvardą, tikėjimą, ištikimybę. Boazas taip pat buvo dosnus, švelnus, doras ir visiškai pakluso Jehovos įsakymams.

Rūta pagarsėjo savo meile Jehovai, ištikimybe Noomei, darbštumu bei nuolankumu. Nenuostabu, kad žmonės vadino ją „kilnia moterimi“. Ji nevalgė „dykaduonio duonos“ ir uoliu triūsu padėdavo varganai anytai. (Patarlių 31:27, 31) Vykdydama savo pareigą Noomei, Rūta tikriausiai buvo laiminga, kad gali duoti. (Apaštalų darbų 20:35; 1 Timotiejui 5:4, 8)

Kokių puikių pavyzdžių randame Rūtos knygoje. Jehova neužmiršta Noomės. Rūta gauna „pilną užmokestį“ kaip Jėzaus Kristaus prosenelė. Boazas laimingas gyvendamas su „kilnia moterimi“. Mes galime sekti jų tikėjimo pavyzdžiu.

[Rėmelis 26 puslapyje]

Vilties spindulys

Jei manai gyvenąs nelaimių laikais, pasakojimas apie Rūtą gali įžiebti vilties kibirkštį. Ši knyga yra tarsi svarbus Teisėjų knygos epilogas. Joje kalbama, kaip Jehovos valia iš nuolankios našlės, priklausančios svetimai Moabo tautai, kyla Jo tautos karalius. Teisėjų knygos fone Rūtos tikėjimas žėri lyg to amžiaus šviesulys.

Skaitydamas Rūtos knygą, gali būti patikintas, kad net baisiausiais laikais Dievas visada rūpinasi savo tauta ir įgyvendina savo tikslus.