Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

„Lavinkis“

„Lavinkis“

„Lavinkis“

CITIUS, altius, fortius — greičiau, aukščiau, stipriau! Tokių idealų siekdavo senovės Graikijos ir Romos atletai. Olimpijoje, Delfuose, Nemėjoje ir Korinto sąsmaukoje Istme šimtmečiais vykdavo įspūdingos, dievų „palaimintos“ atletų varžybos, kurias stebėdavo tūkstančiai žiūrovų. Garbė rungtyniauti tose žaidynėse tekdavo tiems, kurie daug metų sunkiai treniruodavosi. Laimėtojai būdavo šlovinami, jų miestai liaupsinami.

Tokioje kultūrinėje aplinkoje gyveno Krikščionių graikiškųjų raštų rašytojai. Nenuostabu, kad krikščionies dvasines lenktynes jie palygino su atletų varžybomis. Apaštalai Petras ir Paulius sumaniai remdamiesi žaidynių pavyzdžiu pamokė svarbių dalykų. Šiandien įtemptos krikščionių lenktynės tęsiasi. Pirmojo amžiaus krikščionims reikėjo atlaikyti žydų santvarkos sunkumus, o mes dabar turime ‘grumtis’ su greit išnyksiančia pasauline sistema. (2 Timotiejui 2:5; 3:1-5) Kai kuriems gali atrodyti, kad „tikėjimo kova“ sunkėja, o jėgos senka. (1 Timotiejui 6:12) Tad bus labai naudinga iš Biblijos aptarti krikščionies lavinimo ir atletų rengimo panašumus.

Neprilygstamas lavintojas

Atleto sėkmė labai priklauso nuo trenerio. Apie senovės žaidynes knygoje Archaeologia Graeca rašoma: „Kovotojai turėdavo prisiekti, jog treniravosi ištisus dešimt mėnesių.“ Krikščionys irgi turi įtemptai lavintis. Timotiejui, krikščionių vyresniajam, Paulius patarė: „Lavinkis, kad būtum pamaldus.“ (1 Timotiejui 4:7, Jr) Kas lavina krikščionių „atletus“? Pats Jehova Dievas! Apaštalas Petras rašė: „Visos malonės Dievas... paruoš jus, pastiprins, sutvirtins ir padės jus ant tvirto pagrindo.“ (1 Petro 5:10, Vl, kursyvas mūsų)

Posakis, išverstas „paruoš jus“, kyla iš graikiško veiksmažodžio, kurio reikšmė, remiantis žodynu Theological Lexicon of the New Testament, yra „padaryti daiktą [ar asmenį] tinkamą savo paskirčiai, paruošti jį ir pritaikyti naudojimui“. Pagal Lidelo ir Skoto žodyną Greek-English Lexicon, šis veiksmažodis gali reikšti „ruošti, lavinti, visiškai aprūpinti“. Kaip Jehova ruošia, lavina ir visiškai aprūpina mus krikščionies lenktynėms? Kad sugretinimas būtų aiškesnis, aptarkime kai kuriuos trenerių metodus.

Knygoje The Olympic Games in Ancient Greece sakoma: „Jaunuolių treneriai taikydavo tokią metodiką: pirma, skatindavo mokinį įtempti visas fizines jėgas, kad pasiektų geriausių rezultatų; antra, tobulindavo jo judesių techniką.“

Jehova irgi drąsina bei stiprina mus, kad tarnybai išnaudotume visas galimybes ir gerintume savo įgūdžius. Dievas teikia mums jėgų per Bibliją, savo žemiškąją organizaciją ir brandžius krikščionis. Kartais jis mus lavina drausmindamas. (Hebrajams 12:6) Kai kada leidžia patirti įvairių išbandymų ir sunkumų, kad taptume ištvermingi. (Jokūbo 1:2-4) Be to, suteikia stiprybės. Pranašas Izaijas sako: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.“ (Izaijo 40:31)

Svarbiausia, Dievas apsčiai teikia savo šventosios dvasios, kuri stiprina mus toliau priimtinai jam tarnauti. (Luko 11:13) Dievo tarnams ne kartą teko kęsti ilgus sunkius tikėjimo išbandymus. Iškentusieji šiuos sunkumus niekuo nesiskiria nuo mūsų. Jie ištvėrė tik visiškai pasitikėdami Dievu. Aišku, ‘ta galybės gausa plaukė ne iš jų pačių, bet iš Dievo’. (2 Korintiečiams 4:7)

Supratingas lavintojas

Senovėje vienas iš trenerio uždavinių buvo „nustatyti, kokius pratimus ir kiek jų turės atlikti kiekvienas tam tikros sporto šakos atletas“, — pažymi vienas mokslininkas. Dievas lavina mus atsižvelgdamas į kiekvieno aplinkybes, sugebėjimus, prigimtį ir galimybes. Būdami lavinami dažnai maldaujame Jehovą kaip Jobas: „Atsimink, kad sukūrei mane iš molio!“ (Jobo 10:9) Kaip atsiliepia mūsų supratingas lavintojas? Apie Jehovą Dovydas rašė: „Jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės.“ (Psalmyno 103:14)

Galbūt sunkiai sergi ir negali tarnauti tiek, kiek norėtum. Gal mėgini atgauti savigarbą, stengiesi įveikti blogą įprotį, o gal jauti nesugebąs atremti kaimynų, bendradarbių ar bendramokslių spaudimo. Kad ir kokios būtų aplinkybės, niekada neužmiršk: Jehova supranta tavo sunkumus geriau nei kas nors kitas — net geriau nei tu pats! Kaip rūpestingas mokytojas, jis visada pasiruošęs padėti, jei prie jo artiniesi. (Jokūbo 4:8)

Senovės treneriai „pastebėdavo, ar atleto nuovargį ir silpnumą sukėlė pratybos, ar psichologiniai veiksniai: bloga nuotaika, depresija... [Trenerių] teisės būdavo tokios didelės, kad jie net tikrindavo privatų atletų gyvenimą ir įsikišdavo, jei manydavo, kad tai būtina“.

Gal ir tu kartais jautiesi išsekęs dėl nesiliaujančio pasaulio spaudimo ir pagundų? Jehova, tavo lavintojas, nuoširdžiai rūpinasi tavimi. (1 Petro 5:7) Jis įžvelgia tavyje menkiausią silpnumą ar nuovargį. Nors Jehova duoda žmogui teisę apsispręsti ir pasirinkti, rūpindamasis mūsų amžina gerove jis padeda ir pataiso, kai reikia. (Izaijo 30:21) Kaip? Per Bibliją ir ja pagrįstus leidinius, dvasingus susirinkimo vyresniuosius, mylinčią broliją.

„Nuo visko susilaiko“

Žinoma, pergalę lemdavo ne vien geras treneris. Daug priklausydavo nuo paties atleto ir nuo jo noro uoliai treniruotis. Tvarka būdavo griežta, nes reikėdavo susilaikyti nuo alkoholio, lytinių santykių bei laikytis dietos. Poeto Horacijaus, gyvenusio pirmajame amžiuje p. m. e., žodžiais, „norėdami pasiekti išsvajotą tikslą“ atletai „atsisakydavo moterų ir vyno“. O pasak biblisto F. Kuko, žaidynių dalyviai turėdavo „save kontroliuoti [ir] laikytis griežtos dietos... dešimt mėnesių“.

Paulius pritaikė šią analogiją Korinto krikščionims, nes jie gerai žinojo apie kaimynystėje vykstančias Istmo žaidynes. Jis rašė: „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko.“ (1 Korintiečiams 9:25) Tikrieji krikščionys vengia materialistinės, nedorovingos ir netyros šio pasaulio gyvensenos. (Efeziečiams 5:3-5; 1 Jono 2:15-17) Taip pat jiems svarbu išdildyti bedieviškus, Raštui priešingus bruožus ir ugdytis Kristaus savybes. (Kolosiečiams 3:9, 10, 12)

Kaip tai padaryti? Paulius vaizdžiai atsako į šį klausimą: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“ (1 Korintiečiams 9:27)

Kokia reikšminga ši Pauliaus mintis! Jis neragino savęs kankinti fiziškai. Veikiau jis pripažino savo vidinius prieštaravimus. Kartais jis darydavo tai, ko nenorėdavo, ir nedarydavo to, ką troško daryti. Vis dėlto Paulius nesileido silpnybių nugalimas. Jis ‘tramdė savo kūną’ atkakliai slopindamas jo troškimus ir polinkius. (Romiečiams 7:21-25)

Tą patį turi daryti visi krikščionys. Paulius pasakė, jog kai kurie korintiečiai, anksčiau buvę ištvirkėliai, stabmeldžiai, homoseksualistai, vagys, pakeitė savo gyvenimą. Kas jiems padėjo? Dievo Žodžio galia ir šventoji dvasia, taip pat jų ryžtas paklusti. „Dabar, — pasakė Paulius, — esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“ (1 Korintiečiams 6:9-11) Petras panašiai rašė apie tuos, kurie atsisakė tokios blogos gyvensenos. Tapę krikščionimis jie visi iš esmės pasikeitė. (1 Petro 4:3, 4)

Tikslingos pastangos

Paulius buvo atsidavęs vienam reikalui ir tvirtai nusistatęs siekti dvasinių tikslų. Jis pasakė: „Grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas.“ (1 Korintiečiams 9:26) Kaip kovotojas smūgiuodavo? Knygoje The Life of the Greeks and Romans atsakoma: „Reikėdavo ne tik kietos rankos, bet ir pastabios akies įžvelgti priešininko silpnas vietas. Taip pat padėdavo įgūdžiai, įgyti imtynininkų mokyklose, bei sugebėjimas greit pergudrauti priešininką.“

Mūsų netobulas kūnas yra vienas iš mūsų priešininkų. Ar ištyrėme savo „silpnas vietas“? Ar matome save tokius, kokius mus mato kiti — ypač Šėtonas? Tam reikia kruopščios savianalizės ir noro keistis. Apsigauti yra lengva. (Jokūbo 1:22) Lengva teisinti neišmintingą poelgį. (1 Samuelio 15:13-15, 20, 21) Tačiau tai tėra ‘smūgiai į orą’.

Šiomis paskutinėmis dienomis norintieji įtikti Jehovai ir gyventi turi nesvyruodami apsispręsti, ką rinktis: gėrį ar blogį, Dievo susirinkimą ar sugedusį pasaulį. Jie neturi dvejoti, neturi būti ‘dvilypiai, visuose savo keliuose nepastovūs žmonės’. (Jokūbo 1:8) Nevalia eikvoti jėgų beverčiams siekiams. Asmuo, kuris laikosi šios tiesios krypties ir yra atsidavęs vienam reikalui, bus laimingas ir ‘visi matys jo pažangą’. (1 Timotiejui 4:15)

Krikščionių lenktynės tęsiasi. Jehova — mūsų Didysis Lavintojas — mielai moko mus ir teikia pagalbą, kad ištvertume ir nepasiduotume. (Izaijo 48:17) Kaip ir senovės atletai, turime ugdytis savidrausmę, savitvardą ir sutelkti jėgas kovoti už tikėjimą. Tikslingos pastangos bus gausiai palaimintos. (Hebrajams 11:6)

[Rėmelis 31 puslapyje]

‘Tepatepa jį aliejumi’

Įgyti gerą sportinę formą atletams senovės Graikijoje padėdavo ir masažistai. Jų užduotis būdavo įtrinti rungtynininkų kūną aliejumi. Treneriai „pastebėjo, kad geras raumenų masažas prieš pratybas labai naudingas, o kruopštus lengvas masažas po ilgų treniruočių greičiau atgaivina atleto kūną ir sugrąžina jėgas“, — rašoma leidinyje The Olympic Games in Ancient Greece.

Kaip aliejus ramina ir gydo atleto kūną, taip Dievo Žodis nusilpusį krikščionį gali pataisyti, paguosti ir išgydyti. Todėl Jehovos vadovaujami susirinkimo vyresnieji raginami melstis už tokį bendratikį — simboliškai ‘patepti jį aliejumi Viešpaties vardu’, kad dvasiškai pasveiktų. (Jokūbo 5:13-15; Psalmyno 141:5)

[Iliustracija 31 puslapyje]

Po aukos atnašavimo atletai prisiekdavo treniravęsi dešimt mėnesių

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

Copyright British Museum