Atjauta skatina rodyti gerumą ir gailestį

„JEI stengiesi palengvinti kito žmogaus skausmą, gyveni ne tuščiai“, — parašė Helen Keler. Ši moteris tikrai žinojo, kas yra sielvartas. Būdama maždaug pusantrų metukų, dėl ligos ji apako ir apkurto. Viena gailiaširdė mokytoja išmokė Helen skaityti bei rašyti Brailio raštu, o vėliau ir kalbėti.

Ta mokytoja, Ana Salivan, puikiai įsivaizdavo, kokią neviltį gali sukelti neįgalumas: ji pati buvo pusiau akla. Ana, apsišarvavusi kantrybe, sugalvojo bendrauti su Helen „rašydama“ po raidelę žodžius jos delne. Savo atjauta mokytoja įkvėpė ir Helen norą paaukoti gyvenimą akliesiems bei kurtiesiems. Ji, didžiausiomis pastangomis įveikusi savo negalią, rodė atjautą bei gailestį tokios pat bėdos slegiamiems žmonėms ir jiems padėdavo.

Tikriausiai pastebėjai, jog šis savanaudiškas pasaulis lengvai ‘užrakina savo širdį’ ir nekreipia dėmesio į stokojančius žmones. (1 Jono 3:17) O krikščionims liepiama karštai mylėti vienam kitą bei artimą. (Mato 22:39; 1 Petro 4:8) Tačiau net būdami tvirtai nusiteikę mylėti kitą, dažnai niekuo nepadedame skausmo kamuojamam žmogui. Kartais mes tiesiog nežinome, kaip jam pagelbėti. Būdami atjautūs, sugebėsime rodyti gerumą bei gailestį.

Kas yra atjauta?

Žodynuose rašoma, kad atjausti reiškia suprasti kito būklę, jausmus, motyvus, taip pat įsivaizduoti save jo vietoje. Vadinasi, ši savybė padeda mums gerai suvokti žmogaus padėtį ir būti dėmesingiems jo jausmams, kuriuos sukėlė tam tikros aplinkybės. Atjauta — tai savo širdimi jausti kito skausmą.

Apie šį bruožą kalbama ir Biblijoje. Apaštalas Petras patarė krikščionims būti „užjaučiantiems kitus, mylintiems brolius, gailestingiems“. (1 Petro 3:8) Graikiškas posakis, verčiamas „užjausti kitus“, pažodžiui reiškia „kentėti drauge su kitu“ arba „gailėti“. Apaštalas Paulius irgi skatino bendratikius ‘džiaugtis su besidžiaugiančiais, verkti su verkiančiais’. Jis pridūrė: „Apie kitus galvokite tiek pat, kiek apie save.“ (Romiečiams 12:15, 16; NW) Argi galėtum mylėti ką nors kaip save patį, jei neįsivaizduotum esąs jo vietoje?

 Beveik visiems yra įgimta atjausti kitą. Kas gi nesusigraudina žiūrėdamas į badaujančių vaikų ar nelaimingų pabėgėlių nuotraukas? Argi rūpestinga mama nekreiptų dėmesio į savo kūkčiojantį mažylį? Bet kai kada sunku įžvelgti, jog žmogus kenčia. Vargu ar suprasime, ką jaučia žmogus, kamuojamas depresijos, kokio nors nepastebimo fizinio trūkumo ar mitybos sutrikimų, jei patys to nepatyrėme. Tačiau Rašte sakoma, kad galime ir turime ugdytis atjautą varginamiems sunkumų, kurių mums nė neteko išgyventi.

Rašte paminėti atjautos pavyzdžiai

Jehova — didžiausias atjautos pavyzdys. Nors Dievas yra tobulas, iš žmonių nesitiki to paties, nes „jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės“. (Psalmyno 103:14, Brb; Romiečiams 5:12) Be to, matydamas mūsų silpnumą ‘jis neleis mėginti virš mūsų jėgų’. (1 Korintiečiams 10:13) Pasitelkęs savo tarnus ir savo dvasią, Dievas duos išeitį. (Jeremijo 25:4, 5; Apaštalų darbų 5:32)

Jehovai pačiam skaudu, kai jo tauta kenčia. Iš Babilono pargrįžusiems žydams jis pasakė: „Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį!“ (Zacharijo 2:8, Brb) Puikiai žinodamas, koks užjaučiantis yra Dievas, Biblijos rašytojas Dovydas jam kalbėjo: „Supilk mano ašaras į savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?“ (Psalmyno 56:9 [56:8, Brb]) Kaip paguodžia mintis, kad Jehova atsimena — tarsi būtų surašęs knygoje — atsidavusių tarnų ašaras, kurias jie liejo mėginami dėl savo ištikimybės Dievui.

Jėzus Kristus kaip ir jo dangiškasis Tėvas yra atidus kitų jausmams. Ruošdamasis išgydyti kurčią žmogų, Jėzus pasivedėjo jį į šalį, matyt, nenorėdamas, kad toks stebuklas šį vyrą pernelyg apstulbintų ir išmuštų iš vėžių. (Morkaus 7:32-35) Sykį Jėzus pamatė našlę, einančią laidoti savo vienintelį sūnų. Jis iškart suvokė moters sielvartą, priėjo prie neštuvų ir prikėlė jaunuolį. (Luko 7:11-16)

Pasirodęs keliaujančiam į Damaską Sauliui, prikeltasis Jėzus leido suprasti, kaip jam skaudu dėl savo mokinių, kuriuos šis taip nuožmiai spaudžia. „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“, — pasakė Jėzus. (Apaštalų darbų 9:3-5) Jis jautė savo mokinių kančią tarsi motina, kuriai gelia širdį dėl sergančio vaiko. Be to, Jėzus, mūsų dangiškasis Vyriausiasis Kunigas, ‘atjaučia mūsų silpnybes’. (Hebrajams 4:15)

Apaštalas Paulius išmoko būti dėmesingas kito skausmui bei jausmams. „Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!“ — sakė jis.  (2 Korintiečiams 11:29) Angelui stebuklingai išlaisvinus iš pančių Filipuose įkalintus Paulių ir Silą, apaštalas pirmiausia suskubo pasakyti kalėjimo viršininkui, jog kaliniai nepabėgo, ir taip atjautos skatinamas sulaikė jį nuo savižudybės. Paulius žinojo, kad pagal romėnų paprotį kalėjimo pareigūnas galėjo būti žiauriai nubaustas, jei kalinys, ypač tas, kurį prisakyta neišleisti iš akių, pabėgtų. (Apaštalų darbų 16:24-28) Pauliaus gerumas, per kurį kalėjimo viršininkas liko gyvas, taip paveikė šį žmogų, kad jis su savo namiškiais tapo krikščionimis. (Apaštalų darbų 16:30-34)

Kaip ugdytis atjautą

Rašte ne kartą skatinama sekti dangiškojo Tėvo bei jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, todėl turime ugdytis atjautą. Kaip? Yra trys pagrindinės galimybės mokytis būti dėmesingiems kitų jausmams: išklausyti žmogų, jį stebėti, įsivaizduoti save to asmens vietoje.

Išklausykime. Atidžiai išklausydami kitą sužinosime, kokie sunkumai jį vargina. Jei esame geri klausytojai, žmogus atveria širdį ir išsako savo jausmus. Štai kokia yra Miriam nuomonė: „Galiu pasipasakoti vyresniajam, jei esu tikra, kad jis išklausys. Man svarbu, ar jis išties supranta mano problemą. Jeigu brolis užduoda konkrečius klausimus, neabejoju, jog jis atidžiai klausėsi.“

Stebėkime. Ne kiekvienas atvirai išklos savo jausmus bei rūpesčius. Tačiau akylai stebėdami, pamatysime, kuris iš bendratikių yra prislėgtas, kuris jaunuolis tampa užsidaręs ir kurio aktyvaus krikščionies entuziazmas blėsta. Tėvams ypač svarbu iškart įžvelgti, kas ne taip darosi su vaiku. „Mama kažkaip nujaučia, kas man yra, dar net neužsiminus jai apie tai, — pasakoja Merė, — todėl lengva atvirai jai pasakyti, kas slegia.“

Įsivaizduokime save kito vietoje. Lengviausia sukelti širdyje gailestį vien pagalvojus: ‘Kaip jausčiaus pakliuvęs į tokias kaip jo aplinkybes? Ką daryčiau? Ko man reikėtų?’ Trys tariami Jobo guodėjai, aišku, nesusimąstė, ką jaučia negandų užkluptas žmogus, todėl kaltino jį nebūtomis nuodėmėmis net nesuabejoję, ar jis tikrai nusidėjo.

Dėl netobulumo esame greiti kritikuoti kitus, o ne suprasti jų jausmus. Tačiau jei mes visa širdimi stengsimės įsivaizduoti, kaip žmogus gali būti sukrėstas dėl savo bėdų, sugebėsime jį atjausti, o ne teisti. „Daug geriau galiu ką nors patarti kitam, pirmiausia dėmesingai išklausęs ir įvertinęs visas jo aplinkybes“, — tokią išvadą padarė Chuanas, vienas patyręs vyresnysis.

Visais atvejais labai naudingi yra Jehovos liudytojų platinami leidiniai. Žurnaluose Sargybos bokštas ir Atsibuskite! aptariamos tokios opios problemos kaip depresija bei vaikų žalojimas. Ši pačiu laiku pateikiama informacija skatina skaitytoją būti atjautesnį kenčiantiems. Knyga  Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai taip pat padėjo ne vieniems tėvams suprasti, kokie sunkumai kelia nerimą vaikui.

Kuo naudinga atjauta krikščioniškoje veikloje

Dauguma iš mūsų neatsisakytume pasidalinti duonos kąsniu su badaujančiu vaiku. Būdami atjautūs, įžvelgsime ir dvasinį žmogaus alkį. Apie Jėzų Biblijoje sakoma: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens.“ (Mato 9:36) Šiandien milijonų dvasinė būklė yra panaši, todėl jiems reikia padėti.

Norint tiesos žinia paliesti kito širdį, kaip ir Jėzaus dienomis reikia įveikti kai kurių asmenų nepalankų nusistatymą bei įsisenėjusias tradicijas. Kad žinia klausytojui būtų priimtina, atjautus Dievo tarnas stengiasi kalbėtis tokia tema, kuri juos abu vienija arba yra aktuali pašnekovui. (Apaštalų darbų 17:22, 23; 1 Korintiečiams 9:20-23) Be to, atjauta skatina skelbėją daryti gerus darbus ir juos matydamas žmogus būna labiau linkęs išklausyti Karalystės naujieną, kaip rodo atsitikimas su Filipų kalėjimo viršininku.

Atjauta ypač padeda nebūti priekabiems dėl bendratikių silpnybių. Jei stengiamės suprasti to, kuris mus įžeidė, jausmus, bus nesunku jam atleisti. Pagalvokime: galbūt jo vietoje ir patys pasielgtume panašiai. Būdamas užjaučiantis, Jehova ‘atsimena, kad esame dulkės’, tad argi mums irgi nederėtų atsižvelgti į kitų netobulumą ir jiems dovanoti? (Psalmyno 103:14; Kolosiečiams 3:13)

Brolis, įpareigotas duoti patarimą, sugebės tai daryti švelniai, jei gerai permatys suklydusio asmens jausmus, jo jautrumą. Užjaučiantis krikščionių vyresnysis susimąstys: ‘Aš irgi galiu suklysti ir nesu apsaugotas nuo tokių kaip jo aplinkybių.’ Ne veltui Paulius pataria: „Pamokykite [žmogų] romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ (Galatams 6:1)

Atjautos skatinami, nuoširdžiai stengsimės padėti bendratikiui, net jei šis drovisi prašyti paramos. Apaštalas Jonas rašo: „Jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?.. Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.“ (1 Jono 3:17, 18)

Kad mylėtume „darbu ir tiesa“, pirmiausia turime suvokti, ko broliui reikia. Ar pastebime, kuo galėtume jam padėti? Toks atidumas ir yra atjauta.

Ugdykitės broliškus jausmus

Jei iš prigimties ir nesame labai atjautūs, šį brolišką bruožą galime ugdytis. Atidžiau išklausydami, akyliau stebėdami ir dažniau įsivaizduodami save kito vietoje, išmokstame būti atjautesni. Tai skatins rodyti didesnę meilę, gerumą ir gailestį savo vaikams, bendratikiams bei kitiems žmonėms.

Neleiskime, kad savanaudiškumas užgožtų atjautą. „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, — rašė Paulius, — bet kitų.“ (Filipiečiams 2:4) Ar paveldėsime amžinąjį gyvenimą, priklauso nuo Jehovos bei jo paskirto Vyriausiojo Kunigo, Jėzaus Kristaus, atjautos. Todėl ir mes esame moraliai įpareigoti puoselėti šią savybę. Ji padės mums būti geresniais Dievo tarnais, rūpestingesniais tėvais. Be to, būdami užjaučiantys pamatysime, kad „palaimingiau duoti negu imti“. (Apaštalų darbų 20:35)

[Iliustracija 25 puslapyje]

Atjauta — tai mokėjimas puikiai įžvelgti, kuo galime padėti kitiems

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ar išmoksime rodyti tokią atjautą, kokią paprastai jaučia motina vaikui?